Tačiau ir šeštadienį mūsų pokalbis prasidėjo nuo padėties Azovo jūroje, kur Rusija, motyvuodama tilto į Krymą apsauga, didina karinę galią. Iš esmės Rusija jau nuo vasaros veržia kilpą aplink itin svarbų visai Rytų Ukrainai Mariupolio uostą.
– Pone generole, kaip vertinate padėtį Azovo jūroje?
– Stebime vis agresyvesnį Rusijos karinį aktyvumą. Rusai čia smarkiai padidino karo laivų skaičių, ir ne tik pasienio apsaugos. Permeta savo laivus iš Juodosios ir net Kaspijos jūrų. Prieš kurį laiką manėme, kad jie turės problemų permesti flotiliją iš Kaspijos į Azovo jūrą Volgos-Dono kanalu. Dabar jau aišku, kad Rusijos laivynas šią problemą išsprendė.
Agresyvūs Rusijos veiksmai jau dabar kelia pavojų šio regiono ekonomikai. Prie Azovo jūros gyvena apie 800 tūkst. žmonių, iš kurių pusė priklauso nuo laivybos sąlygų Azovo jūroje. Tai ir uosto infrastruktūra, metalurgijos pramonė, grūdų eksportas. Rusija jau artimiausiu metu čia gali griebtis pačių netikėčiausių veiksmų. Iš Rusijos galima laukti visko.
Ukrainos kariuomenė ir laivynas rengiasi padėties paaštrėjimui tiek šalia Mariupolio, tiek Azovo jūroje. Stipriname čia esančias sausumos pajėgas ir priešlėktuvinę gynybą.
– Dar pernai Rusija prie Ukrainos sienos permetė 3-iąją, 144-iąją ir 150-ąją šaulių divizijas, kurios skirtos greitoms puolamosioms operacijoms. Ką jūsų žvalgyba praneša apie Rusijos karinį judėjimą kitoje sienos pusėje?
– Rusija nenustoja didinti karinės galios prie Ukrainos sienų. Nuolat vyksta jos dalinių rotacija, operatyviniai mokymai. Komplektuojami nauji daliniai. Nesiliauja žvalgybiniai skrydžiai, didinama įtampa Azovo jūroje. Apskritai Rusijoje nenutrūkstamai tęsiasi militarizacija, kurią kiek pristabdė ūkio problemos, tarp kurių ne paskutinėje vietoje yra Vakarų ekonominės sankcijos.
Sankcijos – rimta pagalba Ukrainai atremiant agresiją. Savo ruožtu Ukraina gina nuo Rusijos agresijos visą Europą.
– O kiek Rusijos kariuomenės yra okupuotose Luhansko ir Donecko srityse?
– Du korpusai.
– Kokia apskritai situacija Donecko fronte? Reta diena, kai ten nežūsta ukrainiečių kariai. Ar įmanomas karinis Donbaso problemos sprendimas? Ar normalu, kad Ukrainos kariams neleidžiate atsakyti ugnimi į ugnį, už tai net gresia baudžiamoji atsakomybė?
– Pastaruoju metu Ukrainos kariuomenės postų ir teritorijos apšaudymai iš okupuotų teritorijų buvo ne tokie intensyvūs, kaip anksčiau. Santykinė ramybė susijusi su valdžios perdalijimu okupuotose srityse ir feikiniais rinkimais. Ukrainos kariai reaguoja į provokacijas, griežtai laikydamasi Minsko susitarimų.
Esu įsitikinęs, kad kito Donbaso problemos sprendimo kelio, kaip diplomatinis, nėra. Kariuomenės štabų mokymuose imitavome situaciją, kas būtų, jei prasidėtų plačios apimties kariniai veiksmai visuose frontuose. Mūsų netektys per pirmąsias dešimt tokio karo dienų gali siekti iki 10-15 tūkst. vien tik žuvusių karių. Panašiai tiek Ukraina prarado per puspenktų karo metų.
Ar Ukrainos visuomenė pasirengusi sumokėti tokią kainą? O Europa? Toks plataus masto lokalinis karas greitai gali išsiplėsti. Tačiau turiu pripažinti, kad Ukrainoje dažnai nuskamba karingų pareiškimų, kad Donbaso klausimą ragina spręsti karine jėga, kuriais mėtosi kai kurie neatsakingi, kaip čia pasakius (ieško žodžio)...
– ... politikai?
– Nenorėjau taip sakyti, bet taip. Taip kalbu ne todėl, kad mes, Ukrainos kariškiai, bijotume. Tiesiog gerai žinome tokio karo kainą ir vertiname ne tik karinius, bet ir civilizacinius prioritetus.
– Prasidėjus karui su Rusija Ukrainoje buvo daug kalbama ir rašoma apie parketinius Ukrainos generolus, kurie gražiai atrodo paraduose ir kabinetuose, bet nė velnio nemoka kariauti. Kaip keičiasi Ukrainos generalitetas? Ar keičiasi? Kiek jaunų karininkų, tiesiogiai dalyvavusių mūšiuose su Rusijos ir jos kolaborantų armija, buvo pakelti į generolus?
– Tokios etiketės kaip „parketinis generolas“, „parketinis karininkas“, man sukelia agresiją. Tai – Rusijos propaganda. Kurios tikslas sukelti kareivių ir karininkų abejones vadais, pakirsti mūsų kariuomenės moralinius pagrindus ir įkalti pleištą tarp visuomenės ir kariuomenės.
Kad ir kokiomis sudėtingomis sąlygomis veikė Ukrainos kariuomenė iki 2014-ųjų, ji vis dėlto išsaugojo karininkų ir generolų branduolį. Jis ir prisiėmė atsakomybę už šalies gynybą. Taip, deja, buvo ir tokių generolų, kurie svajojo avietinius Ukrainos generolų lampasus pakeisti į raudonus rusiškus. Jų armijoje neliko.
Šiandien dauguma Ukrainos karininkų ir generolų turi karinės patirties, kurią įgijo ne tik prakaitu, bet ir krauju. Mūsų batalionų vadai per tą laiką pasikeitė po du tris kartus. Prieš ketverius metus buvę batalionų vadais dabar vadovauja brigadoms. Buvę brigadų vadai, pavyzdžiui, generolas leitenantas Michailas Zabrodskis, vadovauja Desanto šturmo kariuomenei. Generolas leitenantas Oleksandras Pavliukas – operatyvinės vadavietės „Vakarai“ vadas. Krasno, Kravčenko – turime daug naujų jaunų vadų.
– 2015-ųjų pradžioje, kai atvykote į frontą tiesiogiai vadovauti Ukrainos kariuomenės operacijai, žiniasklaida po kelių dienų pranešė, kad generolas Muženka žuvo prie Avdejevkos. Kaip jaučiasi žmogus, kai sužino apie savo mirtį?
– Nežinau, kaip kitiems būtų tokiu atveju, bet aš apie savo „mirtį“ sužinojau tik po kelių dienų. Tačiau mano žmonai tai buvo smūgis. Ji ir taip keldavosi kas rytą penktą ir ieškodavo portaluose žinių, įvesdama į paiešką „Muženka“. Ir staiga perskaito, kad vyras žuvęs. Galiu tik įsivaizduoti, ką jai teko išgyventi. Žmona pateko į transo būseną. Tik po kiek laiko sugebėjo paskambinti mano broliui, kuris taip pat karininkas. Brolis skambina man ir stebisi: „Tu gyvas?“
Tik paskui, jau vykstant mūšiams prie Avdejevkos, pamačiau, kad kai kurie karininkai labai keistai į mane žiūri. Net pačiupinėti žandus bandė. Galvoju: na, taip šįryt esu nesiskutęs, gal net dorai nenusiprausęs, bet juk karas, tai ko jie čia nori? Beje, žinia apie mano „mirtį“ pirmiausia pasirodė Rusijos žiniasklaidoje, o mūsiškiai ją nukopijavo ir paskelbė net netikrinę.
– Mokėtės karo mokykloje Leningrade, po to tarnavote Užkaukazėje. Spėju, turite daug pažįstamų Rusijos generolų. Ar kada pagalvojote, kad teks kariauti su rusais?
– Kai buvau kapitonas, pažinojau daug rusų pulkininkų. Dauguma jų jau išėję į atsargą. Dabartinius rusų generolus pažįstu iš fotografijų ir man pateikiamų suvestinių. Ar pagalvodavau, kad teks kariauti su rusais? Papasakosiu beveik dešimties metų senumo istoriją. Kažkada, tai buvo iškart po Rusijos karo prieš Gruziją, lankiausi tos pačios Sankt Peterburge karo mokyklos savo laidos karininkų susitikime. Ukrainos prezidentu tuo metu buvo Viktoras Juščenka, ir jau tada mūsų santykiai su Rusija buvo įtempti.
Vienas mano buvęs mokytojas staiga prieina prie manęs ir klausia, ar mes kariautume su Rusija, jei Rusija pabandytų prisijungti Ukrainą? Atsakiau, kad kariausim, nes tai mūsų žemė. Mes, Ukrainos armijos kariai, davėme priesaiką Ukrainai, privalome ginti savo tautą ir savo žemę. Žinote, ką man tada atsakė mano buvęs mokytojas, Rusijos karininkas? „Jei taip, tu juk man nepadarysi gėdos, nes tai aš tave mokiau kariauti“. Įsivaizduojate? Šiuos žodžius įsiminiau visam gyvenimui.
O minčių, kad su Rusija gali tekti kariauti, po to kildavo vis dažniau. Tačiau po 2010-ųjų (tuo metu į valdžią atėjo Viktoras Janukovyčius – R.V.), tokių kalbų ir prognozių aukščiausiame lygyje niekas nenorėjo girdėti.
– Tuo metu, kai Rusijos kariuomenė okupavo Krymą, buvote Generalinio štabo viršininko pavaduotojas. Kaip atsitiko, kad Ukrainą tai užklupo kaip perkūnija iš giedro dangaus?
– Tam tikrame lygyje tokių svarstymų buvo. Jei pamenate, tai Rusija neva Sočio žiemos olimpiados saugumui užtikrinti ten buvo sutelkusi labai daug kariuomenės. Klausimas, kur Rusija gali nukreipti šią kariuomenę po olimpiados, tvyrojo ore. Buvo kalbų, kad ši armija gali būti nukreipta ir prieš Ukrainą. Bet oficialiame lygyje tokios kalbos nebuvo priimtinos. Ukrainos kariškių bandymai perspėti tuometę valdžią dėl tokios galimybės būdavo nukertami. Dėl to nemažai aukštų karininkų, bandžiusių pateikti informaciją apie Rusijos kėslus, buvo skubiai išleisti į atsargą.
– Tuo metu, kai Rusija įžengė į Krymą, Ukrainos kariuomenė praktiškai buvo neįgali vykdyti karinių operacijų. Jei neklystu, vos 6 tūkst. karių buvo visiškai pasirengę karo veiksmams. Kaip nuo Rusijos agresijos pradžios pasikeitė Ukrainos kariuomenė?
– Šeši tūkstančiai – tai skaičius, kurį Aukščiausiai Radai anuomet pateikė admirolas Tenichas. Tačiau realiai karines užduotis galėjo vykdyti tik vos 3 000 kariškių, nors iš viso tuo metu, kai Rusijos užgrobė Krymą, Ukrainos kariuomenėje buvo maždaug 150 000 žmonių, iš kurių kariškiai sudarė apie 100 000. Dar prastesnė buvo moralinė-prichologinė armijos būsena.
Nepaisant to, mes jau 2014-ųjų kovą sugebėjome sukurti kovinę grupę iš 55 000 karių. Iš jų 25 000 buvo sąlyginai parengtos mūšiams sausumos pajėgos. Čia kalbu apie kariuomenę, kuri buvo iškart išdėstyta galimomis Rusijos prasiveržimo kryptimis.
Šiandien kariuomenėje tarnauja 250 000 žmonių. Tačiau tai – tik kiekybinis skirtumas. Kur kas svarbesni kiti pokyčiai. Kariuomenė įgijo kovinės patirties, yra apginkluota gal ir ne naujausia, bet tinkama kariauti technika. Kariuomenei tiekiama nauja ginkluotė, tarp jų ir mūsų sąjungininkų, įskaitant JAV. Mūsų kariškius rengia NATO šalių, tarp jų ir Lietuvos, karo instruktoriai. Todėl 2014-ųjų ir 2018-ųjų Ukrainos ginkluotųjų pajėgų potencialai yra net nelygintini.
Bet geriausiai kariuomenės pokyčius liudija visuomenės pasitikėjimo lygis. Ukrainiečiai kariuomene pasitiki labiau nei bet kuria kita valstybės institucija (pagal apklausas – 45 proc., kai pvz., pasitikėjimas prezidentu siekia 15 proc. – R.V.).
Žinoma, tai nereiškia, kad mes neturime ir problemų. Jų yra.
– Ko dar trūksta kariuomenei?
– Technikos ir ginkluotės. Pirmiausia modernių ginklų, naujų technologijų ginklų, radioelektronikos ir žvalgybos priemonių. Būtina perginkluoti Karines oro pajėgas, atnaujinti aviacijos parką, reikia naujų raketų kompleksų. Tai daroma, bet ne taip greitai, kaip mums norėtųsi.
– Kaip greitai Ukrainos kariuomenė planuoja gauti tokią naują ginkluotę kaip Ukrainos gamybos prieštankiniai raketiniai kompleksai „Скиф“, „Корсар“, tankai „Оплот“?
– Prieštankinių raketinių kompleksų „Скиф“ ir „Корсар“ kariuomenė jau turi. Esame juos išbandę karo lauke. Įgyta patirtis leido pereitii prie kitokio prieštankinius kompleksus aptarnaujančių karių rengimo, tam įkūrėme specialias mokyklas. Tanko „Оплот“ gamybą lėtina tai, kad Ukrainos gamyklos dar negali pagaminti visų šio tanko mazgų. Ne paslaptis, kad anksčiau Ukrainos ginklų pramonė buvo orientuota į Rusiją. Tai irgi stabdo kariuomenės perginklavimą.
– Prieš kurį laiką teigėte, kad mažiausiai 9 Ukrainos batalionai jau atitinka NATO standartus. Kiek dar reikia tokių batalionų, kad Rusija nedrįstų kišti nosies į Ukrainą?
– Tai – pasenę skaičiai. Dabar tokių batalionų, kurie parengti NATO instruktorių karo bazėje šalia Lvovo, jau yra 13. Bet tai ne vieninteliai mūsų batalionai, atitinkantys NATO armijų standartus.
Gal jie ir ne taip gerai parengti, kaip tie 13, bet mes ir patys perimame NATO patirtį. Tačiau tam, kad Ukrainos kariuomenė galėtų adekvačiai reaguoti į jai iškilusius iššūkius, vien modernių batalionų nepakanka. Reikia, kad visos kariuomenės rūšys atitiktų naujus reikalavimus. Reikia, kad galėtume organizuoti ištisas kariuomenės grupes, galinčias veikti ten, kur iškyla pavojus Ukrainai.
– Ką generolas Muženka veikia ne tarnybos metu? Ką veiksite, kai išeisite į atsargą?
– Į pensiją? Atvirai pasakius, negalvojau. Neįsivaizduoju savęs be kariuomenės. Sąlyginai laisvą laiką iš ryto, jei tik yra galimybė, iki pusės devynių ryto, apie pusantros valandos skiriu sportui – sporto salė, baseinas.
– Ar yra Ukrainoje tokia vieta, kur ypač gerai jaučiatės?
– Šeima. Žmonės, kurie tavęs neišduos, kurie tavimi tiki. Laikas, praleistas su šeima, pakrauna. Kita vieta – tėviškė. Nors retai būnu, kartą į metus, gal pusmetį, bet pakrauna grįžimas į gimtinę.
– Iš kur jūs kilęs?
– Iš Žitomiro srities, visai netoli nuo Baltarusijos sienos, netoli sienos perėjimo punktas Vystupovičiai. Černobylio zona. Ten palaidota ne viena Muženkų karta.
– Į Lietuvą atvykote dalyvauti Lietuvos kariuomenės šimtmečiui skirtame parade. Lietuvos karininkai drauge su kitais NATO karininkai rengia Ukrainos karius. Kaip jums lietuviai karininkai?
– Lietuvių instruktoriai – labai profesionalūs, itin atsakingi ir išskirtinai motyvuoti. Kaip amerikiečiai. Lietuvių darbas kuriant mūsų karo policiją, šaulių mokymas – aukščiausio lygio profesionalų darbas.
– Kuo Lietuva šiandien gali padėti Ukrainos kariams?
– Lietuva nuosekliai palaiko Ukrainą. Nuo pat 2014-ųjų nekeičia tvirtos pozicijos. Su Ukraina dalijatės tuo, ką turite. Tai ir materialinė pagalba Ukrainos kariuomenei, ir instruktoriai, ir sužeistų karių reabilitacija. Jūsų gydymo įstaigose reabilitaciją jau praėjo 229 sužeisti ukrainiečių kariai. Tai labai dideli skaičiai, palyginti net su kur kas didesnėmis Europos valstybėmis. Mes esame dėkingi už tai ir Lietuvos valstybei, ir visai lietuvių tautai. Visiems jums reiškiu Ukrainos kariuomenės ir visų mūsų karių padėką.
***
Viktoras Muženka (g. 1961) yra Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo viršininkas (2014), armijos generolas (2015). Baigė Leningrado aukštąją bendrą karo vadų mokyklą (1983), tarnavo SSRS Užkaukazės ir Priekarpatės karinėse apygardose (1984-1992). Baigė Ukrainos Ginkluotųjų pajėgų Karo akademiją (1996). Buvo Ukrainos taikdarių kontingento Irake štabo viršininkas (2003-2004). Ukrainos sausumos pajėgų 8-ojo armijos korpuso vadas (2010). Generalinio štabo viršininko pavaduotojas (2012). Nuo pat paskyrimo nuolat susilaukia griežtos kritikos. Kritikai jį kaltina dėl Ilovaisko ir Debalcevo katastrofų, kurias patyrė Ukrainos armija. Ukrainos Aukščiausios Rados Nacionalinio saugumo komitetas pernai buvo nusprendęs rekomenduoti prezidentui Petro Porošenkai atleisti Muženką. Tačiau jis turi prezidento pasitikėjimą.