Jauna moteris gyvena Stavangeryje jau ilgiau nei ketverius metus, dirba projektavimo srityje, o per šį laikotarpį spėjo apvažiuoti Norvegiją ir rasti veiklą ne tik sielai, bet ir kūnui – tapo lietuvių liaudies šokių ansamblio vadove.

Po dvejų metų atleido iš darbo

2014 m. Ineta atvyko į Norvegiją iš Kelmės paskui savo vyrą, kuris manė, kad Lietuvoje dėl esamos ekonominės padėties nelengva prasimušti jaunam specialistui.

„Vyras atvažiavo į Norvegiją pas dėdę ir gana greitai pradėjo dirbti vadybininku, o po metų ir aš atvažiavau. Norėjosi būti kartu su vyru, bet taip pat – naujų iššūkių, pamatyti pasaulio. Todėl, kad keliauti ir gyventi šalyje – ne tas pats“, – interviu DELFI pasakojo Ineta.

Jauna moteris, pagal išsilavinimą – inžinierė, tikėjosi rast darbą pagal specialybę, todėl pradėjo lankyti norvegų kalbos kursus iš pradžių Lietuvoje, o paskui tęsė mokslą Norvegijoje.

„Atvykau 2014 m., po trijų mėnesių radau darbą, bet šitas laikotarpis man atrodė amžinybė. Juk pasiūlymą dėl darbo gavau pačią pirmą dieną, tik pavėlavau atsakyti, todėl priėmė kitą žmogų. O kai gavau antrą darbo pasiūlymą, iš karto sutikau, nors sritis, kurioje teko dirbti buvo šiek tiek kitokia – priešgaisrinio statinių saugumo srityje, tai reiškia, kad pastatas turi būti taip suprojektuotas, kad atlaikytų gaisrą. Ši kryptis man labai patiko. Net Lietuvoje stojau į magistrantūrą ir ketinau mokytis betono konstrukcijas ir jų atsparumą ugniai, tik išvykau į Norvegiją“, – pasakoja Ineta.

Norvegijoje jaunai emigrantei teko daug ko išmokti, ir dar norvegų kalba, bet tai jos negąsdino, išgąsdino kita – artėjanti krizė, kurią sukėlė mažėjančios naftos kainos.

„Viskas ėjosi gerai, bet po 2016 m. naftos krizės atėjo krizė ir į statybų projektų sritį. Ir iš mūsų šešių inžinierių grupės paliko vieną, o kitus, taip pat ir mane, atleido. Bet buvau išdirbusi tarptautinėje kompanijoje dvejus metus ir man išmokėjo išeitinę išmoką, kurią su vyru panaudojome pradiniam įnašui pirkdami butą, o už likusią dalį apkeliavome visą Norvegiją“, – pasakoja pašnekovė.

Moterims moka mažiau

Po atleidimo Ineta kiek laiko nerado darbo pagal profesiją, jos teigimu, todėl, kad trūko patirties ir per mažai mokėjo kalbą. Vis tik po penkių mėnesių ji rado darbą pagal profesiją.

„Šį kartą buvo paprasčiau, tuos penkis mėnesius išnaudojau kelionėms ir mokymuisi, o kai kuriems buvusiems kolegoms teko kreiptis į psichologus. Dar ir todėl, kad kitose kompanijose buvo tas pats – žmones atleidinėjo, bet nepriiminėjo (į darbą). Įsidarbinant buvo labai svarbi patirtis, juk atleisdavo žmones, turinčius mažiausiai darbo patirties. Žmonės su 10 metų darbo patirtimi likdavo dirbti“, – pasakoja Ineta.

Į klausimą, ar nejautė diskriminacijos, dirbdama tradiciškai vyriškoje srityje – statybų sektoriuje, Ineta atsako, kad išoriškai viskas atrodo puikiai, bet skiriasi atlyginimai.

„Paminėtina, kad kaip moteris visada jaučiausi lygi vyrams, nors situacija Lietuvoje ir Norvegijoje skiriasi, taip yra ne todėl, kad esi moteris. Kalbant apie atlyginimus, jų skirtumas yra ir Norvegijoje, ir Lietuvoje, bet tik todėl, kad moterys prašo mažiau. Tikriausiai moterims trūksta ambicijų, joms sunkiau kreiptis su prašymu padidinti atlyginimą“, – apibendrina lietuvė.

Dabartinis darbas Inetai patinka, nors jai kelis kartus teko keisti kryptį ir daugiausia dirbti administracinį darbą.

„Tai reiškia, kad neprojektuoju naujų pastatų, o dirbu su jau esamais. Tam tikra prasme tai žingsnis atgal, kita vertus, šiame darbe mažiau streso, mažiau atsakomybės, taigi daugiau laiko galiu skirti šeimai. Iš esmės šis sektorius atsigauna ir internete jau kur kas daugiau skelbimų apie laisvas darbo vietas, bet auksinio laiko, koks buvo 2012 m., dar nepasiekė“, – sako ji.

Kultūriniai skirtumai – niekas nesisveikina

Į Norvegiją Ineta atsivežė šunį, o atvykusi užsirašė į sporto klubą, kad užmegztų pažintį su vietos gyventojais.

„Visi man sakė, kad norvegai nesisveikina, ir iš tiesų ateidavau į sporto klubą ir niekas su manim nesisveikindavo – štai tokie kultūriniai skirtumai. Užtai jų aukšta vairavimo kultūra, tai didelis skirtumas nuo Lietuvos. Jie tave praleidžia, niekas nesinervina ir nepypina“, – šypsosi jauna moteris.

Iš esmės jos įspūdis apie norvegus geras, su jais turėti reikalų malonu.

„Bet turiu pasakyti, kad ne visi norvegai tokie išauklėti, kiti sužinoję, kad tu – užsienietis, nustoja kalbėti ir netgi nusisuka“, – apgailestaudama sako Ineta.

„Norvegijoje turiu draugų, bet artimų draugų tarp norvegų nėra, nors ir bendraujame, ir draugaujame, ir mūsų vestuvėse buvo norvegų. Be to, tame regione, kur gyvenu, mūsų bendraamžiai anksti kuria šeimas, susilaukia vaikų ir jų tiesiog nematyti. Labai dažnai ateini į kokį nors renginį, o ten – vien pensininkai. Šeimas turintys žmonės būna su vaikais arba su visa šeima važiuoja į gamtą“, – pasakoja DELFI pašnekovė.

Norvegijos šiaurė primena Lietuvą

Pernai Ineta sužinojo, kad Rugalando regiono lietuvių liaudies šokių kolektyvas ieško narių.

„Prisijungiau prie jų ir iš karto patekau į kalėdinį koncertą. Buvo nuostabu! O šį pavasarį choreografė pasakė, kad ketina išvykti į Lietuvą, taigi kolektyvas paprašė manęs perimti vadovavimą ansambliui, nes turiu daugiausia patirties“, – ne be pasididžiavimo prisimena Ineta.

Neseniai Stavangeryje vyko Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimas, rodė spektaklį „Eglė – žalčių karalienė“. Renginyje dalyvavo ir Inetos Trepekūnės šokių kolektyvas.

„Labai džiaugiuosi, kad atsirado ši grupė, labai didžiuojuosi mūsų ansambliu, nes anksčiau mūsų regione nieko panašaus nebuvo, bet buvo daug norinčių šokti. Tik trūko žmonių, kurie galėtų suvienyti žmones, mokyti juos choreografijos. Aš pati daug metų šokau dar Lietuvoje ir manau, kad inžinieriaus profesija ir šokis turi daug bendro, juk šokis – inžinierinė konstrukcija“, – šypsosi lietuvė.

Jos teigimu, norvegai ne itin domisi užsieniečiais ir jų šokiais, nebent tie, kurių šeimoje ar tarp draugų yra užsieniečių.

„O iš esmės jie gyvena savo uždarame pasaulyje – šeima, televizorius, vaikai, mezgimo klubas ar kažkas panašaus. Šiaip dauguma supranta, kad užsieniečiai dirba ir padeda vystytis vietos ekonomikai. Bet kai kas mano, kad užsieniečiai tik naudojasi išmokomis“, – sako jauna moteris.

„Apvažiavau šalį ir galiu pasakyti, kad Norvegija nuostabi, ir dabar man būtų labai sunku rasti šalį, kuri prilygtų Norvegijai. Įdomu tai, kad šalies šiaurėje žmonės draugiškesni. Kuo giliau į šiaurę, tuo draugiškesni žmonės. Nors, atrodytų, turi būti atvirkščiai. Bet Bergene ar Stavangeryje visi užsiėmę savais reikalais, jiems niekas neįdomu, žmonės daug uždirba, o šiauriečiai turi mažiau pinigų, jų namai ir automobiliai paprastesni, bet jie daug svetingesni. Kaip Lietuvoje močiutės padeda prie vartų obuolių keliautojams, taip ir žmonės šiaurės Norvegijoje – padeda obuolių ar kokio kito maisto prie vartų. Štai čia pasijutau kaip Lietuvos kaime“, – šūkteli Ineta.

Grįžti į Lietuvą kol kas neketina, bet dėl ateities nesidievagoja – viskas įmanoma.

„Ir pasiilgstu Lietuvos, ir nepasiilgstu. Nes ilgiesi gerų tada buvusių dalykų, o blogus pamiršti. Bet atsidūrusi Norvegijoje stengiuosi maksimaliai išnaudoti situaciją, kurioje atsidūriau, o toliau bus matyti, kol kas gyvensime čia“, – baigia savo pasakojimą Ineta.