Dokumentu būtų konstatuojama, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas A. Ramanauskas-Vanagas nuo 1954 metų lapkričio 26 dienos, po Jono Žemaičio-Vytauto nužudymo, iki jo paties mirties 1957 metų lapkričio 29 dieną „buvo aukščiausias tuo metu likęs gyvas Lietuvos valstybės pareigūnas ir kovojančios su okupacija Lietuvos valstybės vadovas“.
Deklaracijos projektą įregistravo valdančiųjų „valstiečių“ ir socialdarbiečių parlamentarai. Antradienį numatytas balsavimas dėl jo priėmimo.
Su sovietų okupacija kovojusių Lietuvos partizanų vadovybė 1949 metais A. Ramanauską-Vanagą paskelbė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto pavaduotoju ir ginkluotųjų pajėgų vadu.
J. Žemaitis-Vytautas buvo nužudytas Maskvoje, Butyrkų kalėjime, 1954 metų lapkritį. Įstatymais jis pripažintas kaip valstybės vadovas.
A. Ramanauskas-Vanagas 1952–1953 metais pasitraukė iš aktyvios ginkluotos kavos ir su šeima slapstėsi iki 1956 metų, kai buvo sulaikytas. Po žiaurių kankinimų jam mirties bausmė įvykdyta 1957 metais.
Spalį Vilniaus Antakalnio kapinėse buvo perlaidoti šiemet atrasti ir identifikuoti A. Ramanausko-Vanago palaikai.
Partizanų vado atminimui pagerbti surengtos valstybinės laidotuvės, tautos didvyrį į paskutinę kelionę palydėjo tūkstančiai žmonių.
Partizaninis karas Baltijos šalyse prasidėjo, kai 1944 metų vasarą sovietų kariuomenė, išstūmusi nacių okupantus, antrą kartą okupavo Baltijos šalis. Tuomet iškart prasidėjo sovietų represijos, teroras, mobilizacija į sovietų kariuomenę.
Ginkluota kova tęsėsi iki 1953 metų.