Kaip parodė DELFI užsakymu atlikta tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ apklausa, Vyriausybės darbą teigiamai arba greičiau teigiamai spalį vertino 29,8 proc. respondentų. Neigiamai arba labiau neigiamai Vyriausybės darbą vertino 65,4 proc., tuo metu 4,8 proc. apklaustųjų neturėjo nuomonės arba į klausimą neatsakė. Rugsėjį Vyriausybės darbą teigiamai arba labiau teigiamai vertino 24,6 proc. respondentų, neigiamai arba labiau neigiamai Vyriausybės darbą tuo metu įvertino 68,5 proc. apklaustųjų, į klausimą neatsakė ar neturėjo nuomonės 6,9 proc. respondentų.
Premjeras kalba savo elektoratui
Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakulteto Skaitmeninių medijų laboratorijos vedėjas Andrius Šuminas DELFI sakė, kad jam buvo gana netikėta, jog teigiamas Vyriausybės darbo vertinimas spalį paaugo, nepaisant visų skandalų.
„Žiūrint į tą visą viešąjį diskursą, į protestus, į diskusijas socialinėse medijose, tai yra šiek tiek netikėtas dalykas. Tačiau iš kitos pusės pirmiausia, ko gero, turime kalbėti apie tuos žmones, kuriems imponuoja premjeras, jo asmenybė, kalbėjimo stilius. Tų žmonių kiekis yra ne toks ir mažas, kaip rodo skirtingos nuomonių apklausos. Tie žmonės vertina tiek Vyriausybę palankiai, tiek mato galbūt dabartinį premjerą kaip galimą ir tinkamą asmenį užimti prezidento postą. Tai ištikimo elektorato vertinimai“, – mano komunikacijos ekspertas.
Iš kitos pusės, anot jo, į klausimą, kodėl nemažėjo Vyriausybės reitingas, galima atsakyti taip, kad kai kyla kažkokia didelė protesto, nepasitenkinimo banga, gali atrodyti, kad politikas yra tarsi nevisai pelnytai puolamas.
„Ir pats premjeras, ir jo komanda komentuodami įvairiose pasisakymuose sako: mes čia dirbame, kas nedirba, tas ir neklysta, o mes darome sprendimus ir panašiai. Daliai tokia kritikos lavina duoda priešingą efektą ir būtent susidaro įspūdis, kad Vyriausybė, premjeras yra puolami už kažkokius realius sprendimus, realius darbus“, – sako A. Šuminas.
Pasak jo, apklausos rezultatai rodo, kad Vyriausybės darbą palankiausiai vertina vidutinių ir mažų pajamų gyventojai iš rajonų ir kaimų, o tai vėlgi yra specifinė Lietuvos dalis.
„Premjero tokie pareiškimai turi skaldymo tarp elito ir žmonių elementų, tą nuolatos galime matyti: premjeras atstovauja Lietuvos žmonėms, o čia yra tai prekybos tinklai, tai kažkokie verslininkai, tai žiniasklaida, tai dar kažkas. Tai yra kažkokie tarsi „blogiečiai“, kurie priešpastatomi visuomenei, tiems paprastiems žmonėms, kuriems neva ir atstovauja premjeras“, – sako VU mokslininkas.
A. Šuminas, paklaustas, ar pastarojo meto įvykiai, kai premjeras gana aštriai pasisakė apie mokytojų atlyginimus, turėtų labiau paveikti Vyriausybės reitingą, teigė, kad tai iš tiesų gali atsiliepti skaudžiau.
„Aišku, mokytojai yra specifinė auditorija. Labai dažnai tie patys mokytojai yra nuomonių lyderiai įvairiuose regionuose, rajonuose, žmonės aktyvūs, turintys įtaką. Čia vėlgi yra tam tikra rizika, kad toks atviras konfliktas su mokytojais gali turėti neigiamų pasekmių tiek Vyriausybės darbo vertinimui, tiek pačiam premjerui“, – mano komunikacijos ekspertas.
Pasak jo, premjero retorika yra paprasta – bandoma priešinti tam tikras grupes, pavyzdžiui, mokytojus ir docentus, bandoma sakyti, kad „nesileisime būti šantažuojami, pažiūrėkite, kitiems dar blogiau yra“.
„Tai yra, ko gero, visai tinkama retorika būtent tam rajonų, kaimų, vidutines ir mažesnes pajamas gaunančių žmonių elektoratui, nes jų pajamos yra nedidelės, ir sakymas, kad mokytojai gauna didelius atlyginimus ir dar yra kažkuo nepatenkinti, tai tarsi žmonėms visai tinkamas ir suprantamas“, – sako A. Šuminas.
Kalbėdamas apie paties premjero retoriką, komunikacijos ekspertas pabrėžė, kad reikėtų prisiminti, jog S. Skvernelis yra Vyriausybės veidas, taigi ir jos darbas dažnai bus vertinamas pagal paties premjero pasisakymus ar veiksmus.
„Jis turi savo kalbėjimo stilių – tokį tiesmukumą, kartais stačiokiškumą, bet iš kitos pusės ir paprastumą. Paprastiems žmonėms paprastai aiškinama ir sakoma. Jis yra priimtinas tam tikrai daliai auditorijos, sakykime, dėl tokio kalbėjimo. Dėl to premjeras ir tapo premjeru, ir atsirado jo populiarumas, ir reitingai. Tai natūralu, kad ta pati linija tęsiama toliau ir komunikuojama su tais, kuriuos galima pasiekti. Sunku tikėtis, kad premjeras pakeis savo komunikacijos stilių, toną ir pradės kalbėti kaip koks nors Nausėda ar Šimonytė, nes vis tik tai yra skirtingi tipažai, skirtingos auditorijos ir skirtinga komunikacija“, – mano A. Šuminas.
Politologė: Lietuvos politikai nenori kalbėti
Tuo metu Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologė Rima Urbonaitė teigia apskritai pastebinti didėjančią aroganciją valdančiųjų pasisakymuose, kuo jie, beje, anksčiau kaltino savo oponentus. Tačiau jos nenustebino tai, kad spalio mėnesį Vyriausybę krėtusios problemos nesumažino Vyriausybės reitingo. Pasak R. Urbonaitės, tai tiesiog nepasiekė paprasto žmogaus.
„Visuomenei tai nėra opi problema. Visuomenė reaguoja į tai, kas paprastai tą žmogų liečia – jeigu matome vaikų dramas, matome švietimo klausimus, mokesčių klausimus, kiekvienas mokame mokesčius, tai visi šitie dalykai labai žaidžia.
O čia apriboti duomenys, tai eiliniam žmogui, kuris nepuolė įžvelgti grėsmės būtent žodžio laisvei, informacijos prieinamumui, kuriam tai vis dėlto ne jo kasdienė problema, ir kuris daug apie tai turbūt ir nemąsto, tai žmonių taip arti nepalietė ir jie dėl to galėjo tą faktą ignoruoti. Nors galbūt pačiai žiniasklaidai, žmonėms, kurie domisi valstybės valdymu, galbūt buvo kitaip, atrodė kitaip, tačiau, eiliniam žmogui, kuris turi savo darbą, tai nepasirodė didelė tragedija“, – sako R. Urbonaitė.
Paklausta, ar pasisakymai dėl mokytojų atlyginimų arba vaikų paėmimo skandalai galėtų supurtyti Vyriausybės reitingą, politologė sakė mananti, kad tai yra rimtesnės problemos ir jos gali turėti didesnę įtaką žmonių vertinimui.
„Man labai įdomu kaip vaikų istorijos paveiks vertinimus. Nes čia yra keista situacija, kad mes matome, jog tarsi tos pačios valdžios atstovai užima gana skirtingas pozicijas. Tie patys „valstiečių“ žmonės arba esantys jų frakcijoje, kaip Naglis Puteikis ir Mindaugas Puidokas, jie kovoja už tuos vaikus. Tai čia yra keista situacija, kai mes matome lyg ir tos pačios pusės žmones skirtingai kalbančius.
Nors iš kitos pusės negalima sakyti, kad ministras (Linas Kukuraitis – DELFI) visiškai nesuvaldė tos situacijos – jis ramiai aiškino, jis nebijojo ir į tą mitingą vykti, nes kiti politikai tiesiog bijo, sėdi kabinete ir iš jo neišeina. SADM ministras bandė eiti, bandė kalbėti, galbūt ne visada viskas pavyko, bet tas buvo daroma“, – sako politologė.
Ji atkreipė dėmesį, kad pats S. Skvernelis, skirtingai nei mokytojų atlyginimų klausimu, nuo vaikų paėmimo istorijos laikėsi gana atokiai. Anot jos, taip yra todėl, kad visuomenė šiuo klausimus yra pasidalinusi į dvi puses, ir abiem atvejais kažkuriai pusei neįtiksi.
„Dėl mokytojų kita pozicija. Dėl to, kad mokytojai nėra vieningi, tai yra realiai Vyriausybės naudai toks faktas, ir jie truputėlį juo manipuliuoja. Manyčiau, kad čia su premjeru apskritai kartais atrodo, kad kas galvoje, tas ir ant liežuvio, ir jo yra toks požiūris. Galima faktinę klaidą padaryti, kai tu pamiršai kažką, sumaišei skaičiukus, sumaišei datas, bet yra dalykai, kurie tiesiog, kai tu kalbi, atskleidžia tavo požiūrį. Premjeras jį tokį turi ir manau, kad šitas jo pasakymas apie laisvą laiką ir 1000 eurų, net ir tiems, kurie pritaria etatiniam apmokėjimui, turėjo nepatikti. Tai čia toks šūvis sau į koją“, – sako MRU politologė.
Pasak jos, tai gali kažkiek paveikti Vyriausybės reitingą, tačiau neilgam. Bet ji įžvelgia kitą problemą – Lietuvos politikai apskritai nenori kalbėti ir aiškinti, vietoj to jie piktinasi klausimais, nes jie jiems nepatinka.
„Nežinau, ar šiokia tokia arogancija, kuri ateina kalbose, bendravime, tikrai yra geras būdas. Suprantu, politikui yra supersunku, tas spaudimas yra tikrai nelengvai atlaikomas. Tu gali pykti, bet ar tikrai tu tą pasipiktinimą turi demonstruoti? Aš manau, kad tai yra pavojingas kelias“, – sako R. Urbonaitė.
Kalbėdama apie premjero retoriką, politologė atkreipė dėmesį, kad S. Skvernelis mėgsta „klijuoti etiketes“.
„Jis kiekvienam užklijuoja etiketę – čia vieni tokie, kiti kitokie, šitas čia toks angažuotas, šitas galbūt politinei jėgai atstovauja. Ir tada nereikia jokių argumentų. Bet toks kalbėjimas gali iš vienos pusės imponuoti, bet jeigu tu juo piktnaudžiausi, tai gali kažkuriuo momentu pasirodyti kaip politikas, kuris neturi jokios empatijos. Vyriausybė dabar tarsi susibūrę pilyje ir dabar bando ją ginti visais įmanomais būdais“, – mano politologė.
Tačiau ji atkreipia dėmesį, kad toks požiūris būdingas ne tik premjerui. Vis daugiau panašios retorikos perima ir Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, ir kiti politikai.
„Maždaug, nenoriu čia kalbėti, leiskite dirbti ir neklausinėkite. Bet politikas turi kalbėti, turi aiškinti savo sprendimus, nes nėra vienintelio teisingo sprendimo politikoje. Mes turime iškreiptą politikų ir žiniasklaidos santykį dabar. Yra tokia konfrontacija, kuri, beje, visada bus, bet jos galėtų būti mažiau. Politikas turi aiškinti, kalbėti, o žurnalistas turi užduoti nepatogius klausimus. (…) Kita vertus, Andrius Kubilius irgi nelabai mėgdavo kartais aiškinti, „valstiečiai“ šia prasme nėra unikalūs“, – mano politologė.