Ji dirba viename provincijos globos centre, į kurį patenka iš šeimų paimti vaikai. Kaip tikina pašnekovė, jai tenka bendrauti ir su tais mažyliais ar paaugliais, kurie paimti iš tėvų vėliau priglaudžiami šeimynose ar pas budinčius globotojus, todėl esą iš arti mato įstatymo įgyvendinimo grimasas.
„Matome visokias vaikų, kurie atvežami pirmą kartą, reakcijas. Jie išsigandę, rėkia, klykia, neprisileidžia darbuotojų. Vaikai tiesiog nenori, kad prie jų liestųsi svetimi žmonės, todėl aš darau išvadą, kad tie vaikai yra neparuošti. Niekas jiems neaiškina, kur veža, kas su tavimi bus. Juos atveža, priduoda, dokumentus užpildo ir išvažiuoja. Mes priimam“, – apie nuo tėvų atskirtų vaikų emocijas pasakoja psichologė.
Jos teigimu, šiuo metu Lietuvoje trūksta ir budinčių globėjų, ir mobiliųjų komandų, akivaizdus esą ir specialistų kompetencijos nebuvimas. Be to, Agnės įsitikinimu, nei vaikai, nei šeimos nesulaukia tinkamos socialinės ir psichologinės pagalbos.
„Dirba realiai tie patys socialiniai darbuotojai, kurie dirbo ir iki reformos, o jokių papildomų pagalbų, jokio papildomo nušvitimo kaip nebuvo, taip ir nėra. Čia yra didelis vaidinimas visuomenei. Kas nesusiduria, tas tiki, o kas susiduria, tas mato, kaip yra.
Pagrindinė problema, kad tie vaikai, kurie yra paimami iš šeimų ir kuriems yra nustatytas ir antras, ir pirmas grėsmės lygis, faktiškai negauna jokios pagalbos, kokia jiems yra būtina. Ir vaikai, ir šeimos taip pat. Kas buvo pasiekta tuo įstatymu, kad vaikai yra paimami iš šeimų, o toliau viskas paleidžiama pavėjui“, – vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarkos įgyvendinimą kritikuoja Agnė.
Kūdikiai vežami į globos centrus, šeimynos perpildytos
Pašnekovė stebisi, kodėl reformuojant sistemą nebuvo galima „tiesiog matematiškai“ paskaičiuoti, kiek yra iš nesaugios aplinkos paimamų vaikų ir kiek budinčių globėjų tam reikia.
Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos duomenimis, nuo šių metų liepos 1 d. iki spalio pabaigos iš nesaugios aplinkos buvo paimti 1409 vaikai. Toje pačioje sistemoje skelbiama, kad spalio pabaigoje Lietuvoje buvo 158 asmenys ar šeimos, pasirengusios globoti vaiką.
„Viešojoje erdvėje tos problemos kyla viena po kitos ir mes matome visokias grimasas, kurias turbūt atnešė nevykęs to įstatymo įgyvendinimas. Tiksliau, labai labai didelis nepasirengimas įstatymo įgyvendinimui“, – sako psichologė.
Agnės tikinimu, didžioji dalis iš nesaugios aplinkos ar šeimų paimtų vaikų, kurių dėl vienų ar kitų priežasčių negali priimti giminaičiai, patenka į institucinę globą – vaikų centrus ar šeimynas.
„Vaikas ten gyvena su kitais vaikais. Jie labai skirtingo amžiaus, skirtingų problematikų, yra ir trijų metukų vaikų, ir paauglių. Vaikų tikrai daug, tos laikinos šeimynos yra perpildytos, pagal visas normas ten neturėtų būti tiek vaikų, bet... Suprantat, sistema stumia – priimkit ir viskas, mes neturime, kur dėti, vežti reikia.
Pas mus buvo tokių situacijų, kai buvo paimti kūdikiai. Juos ligoninė priėmė apžiūrėti, nes paprastai vaikas yra apžiūrimas. Po apžiūros, po poros dienų, kas irgi pažeidžia visas nuostatas, tie vaikeliai, kuriems nėra net metukų, buvo globos centruose. Įsivaizduokit, kokia situacija. Mums pučia visokius burbulus, o realybė yra baisi“, – sako psichologė.
Jos teigimu, šiuo metu ne vienoje šeimynoje gyvena ir po 15–18 vaikų. DELFI primena, kad šeimynos – tai pelno nesiekianti įstaiga, kurioje šeimos aplinkoje gali būti globojami šeši ir daugiau vaikų, tačiau globotinių skaičius su savais vaikais šeimynoje negali būti didesnis nei 12.
Kaip DELFI informavo Valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba (VVTAĮT), informacijos apie perpildytas globos institucijas ji neturi. Atsakyme rašoma, kad institucinės globos plėtra dažniausiai priklauso nuo pačių savivaldybių dėmesio šiai sričiai.
„Galime pasidžiaugti, kad yra savivaldybių, kurios turi augantį budinčių globotojų, bendruomeninių vaikų globos namų skaičių. Neretai tokių savivaldybių vadovai asmeniškai kuruoja šiuos klausimus, dalyvauja susitikimuose su bendruomenėmis, įstaigų darbuotojais, telkia specialistus, kad pertvarkos procesas vyktų kuo sklandžiau. Ir atvirkščiai, tenka apgailestauti, kad yra savivaldybių, kuriose, pvz., globos centro funkcija yra priskirta kaip papildoma funkcija esamoms įstaigoms ir realūs darbai prasideda labai vangiai“, – rašoma VVTAĮT atsakyme.
Dalis vaikų apgyvendinami ligoninėse
Dalis mažylių, teigia kalbinta psichologė, apskritai patenka į ligonines. Paklausta, kiek laiko jie ten gali būti laikomi, Agnė sako, kad tai gali trukti ir mėnesį, ir du.
„Gali būti tol, kol atsiranda globotojas. Tokios yra formuluotės – kol kažkas įvyks. O kada tai įvyks, niekas neapibrėžia. Ir kiek jie ten gali būti, aš manau, irgi niekas neapibrėžia. Vyksta tų atvejų peržiūros, kurių metu sudaromi kažkokie planai, ką šeima turėtų pakeisti savo gyvenime. Jeigu pakeičia, vėl vyksta peržiūros. Visą šitą laiką, kol vykdomas atvejo vadybininko darbas su šeima, tie vaikučiai kažkur būna“, – tikina su vaikais dirbanti moteris.
Kaip anksčiau Seimo žmogaus teisių komitete tikino Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis, į ligonines patenka 4 procentai iš nesaugios aplinkos paimtų vaikų. Tai yra maždaug 56 vaikai iš visų per keturis mėnesius iš nesaugios aplinkos paimtų vaikų.
VVTAĮT atsakymuose pabrėžiama, kad sveikatos priežiūros įstaiga kaip apgyvendinimo vieta yra prioritetų sąrašo apačioje. Pirmiausiai vaikams saugią aplinką esą bandoma rasti pas giminaičius, emociniais ryšiais su šeima susijusius asmenis, budinčius globotojus, šeimynose, socialines paslaugas teikiančiose įstaigose, vaikų globos institucijose.
Jei visose šiose vietose dėl kažkokių priežasčių vaiko apgyvendinti negalima, tuomet, informuoja VVTAĮT, nepilnametis gali būti laikinai apgyvendintas ligoninėje.
„Jeigu sveikatos įstaiga yra patvirtinta savivaldybės administracijos direktoriaus kaip galinti bet kuriuo paros metu priimti vaiką, laikinai likusį be tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą globos“, – aiškinama tarnybos atsakymuose.
Tarnybos statistiniai duomenys nuo ministro turimų duomenų skiriasi. Remiantis jais, iš nesaugios aplinkos paimti vaikai gydymo įstaigose po reformos įgyvendinimo apgyvendinti nebuvo.
Tarnybos duomenimis, šių metų liepos-spalio mėnesiais 67 proc. visų iš nesaugios aplinkos paimtų vaikų buvo laikinai apgyvendinti giminaičių šeimose arba pas asmenis, kurie su vaikais susiję emociniais ryšiais; 25 proc. vaikų – globos institucijose, 7 proc. – pas budinčius globotojus ir 1 proc. – šeimynose.
Rajone – vos penkios globotojų šeimos
Rajone, kuriame Agnė dirba, šiuo metu yra vos penkios globėjų šeimos. Iš nesaugios aplinkos per paskutinius keturis šių metų mėnesius tame pačiame rajone buvo paimti 46 vaikai. Psichologės teigimu, šeima dažniausiai globai priima po du vaikus.
„Įsipareigodami globoti jie nurodo, kokio amžiaus vaikus jie priima. Reiškia, kad jeigu aš pasakau, kad priimsiu vaikus tik iki 4 metų, tai man paauglių niekas neveš. Aišku, man gali pasiūlyti, bet iš esmės sutartis yra sutartis. Nereikia galvoti, kad jeigu yra budintys globotojai, jie gali bet kurį vaiką bet kada priimti. Taip tikrai nėra“, – kaip veikia globos sistema aiškina Agnė.
Be to, net ir atidavus vaiką globoti į šeimą, teigia psichologė, jis nebūtinai joje ilgai užsibus, esą yra buvę net ir tokių atvejų, kai iš tos pačios šeimos paimti vaikai buvo išskirti – vienas liko pas budintį globėją, kitas priglaustas globos centre.
„Vienas vaikas buvo metukų, kitas – keturių. Su tuo keturių metukų vaiku globėja nerado kontakto ir tam vaikui buvo taip blogai, kad teko pasiimti jį į globos namus. Tiesiog jai tas vaikas buvo per didelis, sukėlė kažkokias asociacijas. Čia yra dar viena problema – globotojų rengimas, globotojų susitvarkymas su savo jausmais. Mes suprantam, kad žmonės turi visokių jausmų, turi visokių stereotipų. Net ir tie gerieji, kurie pasako, kad mes globosim, norim ir reikia taip daryti. Tas vaikas gali tiesiog kažką priminti, kažką ne taip daryti, turėti kažkokį sutrikimą ir čia prasideda globotojo patirties kaupimas. Tuo atveju vaiką teko pasiimti, nes matėm, kad jis ten traumuojamas. Ir pati globotoja kategoriškai reikalavo, kad vaikas būtų paimtas“, – prisimena pašnekovė.
Motina kasdien važiuodavo žindyti paimto kūdikio
Nors, pasak psichologės, į globos centrus dažniausiai patenka vaikai, kuriems savose šeimose likti tikrai buvo pavojinga, kai kurie vaikų paėmimo atvejai esą kelia klausimų. Specialistės manymu, šios kraštutinės priemonės imtis tam tikrose situacijose nereikėtų, jei būtų teikiama tinkama pagalba šeimai.
Agnė pasakoja, kad jos darbo praktikoje buvo atvejis, kai į šeimyną pakliuvo žindoma mergytė. Pasak specialistės, vaiko teisių apsaugos darbuotojai nustatė, kad vaikui namuose likti buvo nesaugu, nes abu tėvai buvo apsvaigę nuo alkoholio.
„Motina kiekvieną dieną važinėjo ją pažindyti. Man tiesiog žmogiškai yra nesuvokiama, kam reikėjo taip daryti. Kažkodėl Vaiko teisės nutarė tėvus pamokyti ir neatiduoti, ir kaip galima ilgiau neatiduoti. O problema buvo ta, kad abu tėvai buvo išgėrę. Nebuvo jokių muštynių, konfliktų, tiesiog kažkas paskambino, jie tą dieną kūreno pirtį ir kažkas iškvietė pareigūnus. Kitas motyvas – šeima labai skurdžiai gyveno. Tai gal galima kažkaip padėti tiems tėvams? Ko jiems reikia – vandentiekio, tualeto kambaryje? Kodėl seniūnija negali to padaryti?“ – klausimus kelia Agnė.
Labai jautriai, pasak jos, išsiskyrimus su tėvais išgyvena maži vaikai. Jie, sako Agnė, kartais rėkia nesavu balsu, o nuraminti vaiką tokioje situacijoje sunku net ir patyrusiems specialistams.
„Mažo amžiaus vaikams iki kokių keturių metukų net ir miegas yra tokia atsiskyrimo, išsiskyrimo situacija. Prieš miegą jie visi verkia ir kai kurie verkia nepaguodžiamai. Darom, ką galim, – ir lopšines dainuojam, ir supam, ir nešiojam.
Viena mergaitė prieš miegą klykdavo nesavu balsu. Vaiko neužkiši, ji savo emocijas taip išreiškia, savo savijautą išjaučia. Su ja kalbiesi, ramini, bet kiti vaikai visa tai girdi ir tokiam strese jie gyvena nuolat. Tie vaikai dažniausiai patenka vos ne į tokias pačias sąlygas, iš kurių yra paimti, tiktai tiek, kad, aišku, jiems bus lova, maistas, bus išleisti į mokyklą, aprengti, bet išplėšti iš savo aplinkos, iš savo rutinos, savo gyvenimo. Galbūt kai kuriems vaikams visai nieko, bet didžioji dauguma išgyvena labai stipriai“, – situacijomis, su kuriomis tenka susidurti darbe, vardija psichologė.
Pasekmės gali būti nepataisomos
Pašnekovė pabrėžia, kad jeigu iš šeimos paimtam vaikui laiku nesuteikiama tinkama psichologinė pagalba, pasekmės jį gali lydėti visą likusį gyvenimą. Šiuo metu psichologė konsultuoja 23 metų merginą, kuri iš šeimos buvo paimta būdama trijų metukų.
Psichikos sveikatos specialistės teigimu, merginos istorija puikiai iliustruoja, kokio gylio trauma vaikui gali būti padaryta paėmimo iš šeimos metu.
„Be abejo, tai buvo gerianti šeima, joje augo keturi vaikai. Trijų metukų vaikas yra ką tik pradėjęs kalbėti, bet jau kalbantis sakiniais, kuris geba save išskirti iš aplinkos, gali priimti kitą žmogų. Bet vaikas negali suvokti pačios situacijos, kodėl jį paima, kas vyksta namuose. Jos trauminė atmintis yra tokia, kad ji bėgo nuo darbuotojų, ją gaudė, pagavo ir išvežė. Ji gyveno globos institucijoje, reiškia, buvo priežiūra, buvo darbuotojai. Bet visą tą laiką tokios meilės ir tokio prieraišumo, kokį ji prisimena savo mamai, nesikūrė nė su vienu žmogumi. Dabar ji yra nuolatinėje depresijoje ir ant savižudybės rizikos ribos.
Jeigu tam vaikui būtų suteikta kažkokia reikalinga pagalba, ji būtų užaugusi stabilesnė. Ta mergina yra visiškai sužlugdyta, ji išgyvena nuolatinį kaltės jausmą, kad ją paėmė, nors jau yra suaugęs žmogus. Ji verkia mamos. Ir čia visiškai neturi reikšmės, kokia ta mama buvo. Aišku, buvo alkoholis, aišku, kad ne šiaip sau atvažiavo tarnybos ir tuos vaikus išsivežė. Bet aš noriu pasakyti, kad tai daro labai didelę žalą. Čia yra tokie dalykai, kurių jokie pinigai, ir jokie įstatymai demokratinėje valstybėje, kuri gyvena ne karo sąlygomis, o kaip tik stengiasi kurti savo piliečių gerovę, gerbūvį, pateisinti negali“, – istorija dalijasi Agnė.
Yra girdėjusi apie pareigūnų patyčias
Į globos centrą atvežami vyresni vaikai, tikina pašnekovė, beveik visada būna pikti ant vaiko teisių apsaugos darbuotojų ir tai Agnei perša išvadą, kad nei su vaikais, nei su pačiomis šeimomis vaikus paimantys specialistai nesugeba užmegzti kontakto.
„Vaikai, kurie yra vyresni, vienareikšmiškai pikti ant tarnybų, kad atvažiavo, kad išvežė. Aš tame pyktyje matau tos tarnybos komandos kontakto nebuvimą su žmonėmis, pas kuriuos atvažiavo. Aišku, ten būna visokių situacijų, būna ir neblaivių žmonių, ir konfliktų, bet susidaro toks įspūdis, kad vaikui, paaugliui niekas nieko neaiškina – supakuoja ir veža. Nes jie atvažiuoja su pykčio, nuoskaudos, revanšo emocijomis – bėgsiu, nenoriu.
Tai yra suprantama, nes kokia ta šeima bebūtų, jie tokią realybę mato, jie taip gyvena, jiems nieko kito nepasiūlo, kitos grupės jo nepriima. Mes juk žinome, kokia pas mus yra atskirtis, skurdas. Žmonės iš skurdžių sluoksnių nėra pageidautini“, – pastebi pašnekovė.
Iš nesaugios aplinkos vaikus paimantys vaiko teisių apsaugos specialistai, Agnės teigimu, jokios informacijos neperduoda ir įstaigai, į kurią vežamas nepilnametis: „Aš jums pasakysiu atvirai, iš tų komandų su psichologais niekas nešneka. Nei tuo metu, kai veža, nei tuo, kai atveža. Galbūt galėtų būti sukurta kažkokia sistema, kad Vaiko teisių apsaugos tarnybos psichologas susisiektų su įstaigos psichologu, pas kurį veža. Taigi XXI amžius. Mes neturim jokios informacijos, nei su kokiomis problemomis vaikai atvežami, nei ką stebėti, nei ką daryti, nei kažkokių bendrų susėdimų, pasikalbėjimų apie tai, kaip yra su ta šeima, ar vaiką rengti ilgesniam palaikymui. Vaikas turi žinoti, kas su juo bus, nes jis išgyvena didelį nerimą ir baimę. Jis klausia – kada mano mama ateis, kada tėtis ateis? Niekas nieko nežino.“
Psichologė iš pačių tėvų sako girdėjusi ir basesnių dalykų, esą su šeima dirbti atvykę pareigūnai iš tėvų tyčiojasi, kelia nepagrįstus reikalavimus.
„Į laikinąją globą ateina tėvai, jie lanko vaikus, bendrauja, tai aš su vienu kitu iš tų tėvų pasišneku. Aš girdžiu iš jų apie baisią darbuotojų nepagarbą. Be abejo, jie atvažiuoja į kažkokią negerą aplinką, visokių dalykų mato, galbūt patys darbuotojai įsijautrina, bet iš kitos pusės, jeigu tu teiki tokio pobūdžio pagalbą ir nori padaryti kažkokį pokytį, tu turi gerbti tą žmogų, pas kurį atvažiavai, ir nediskredituoti visos valstybės. Kažkaip labai negera klausyti, kad darbuotojai šaiposi, tyčiojasi iš motinos. Pavyzdžiui, sako – susidėk plastikinius langus. Taip „iš oro“ pradėti diktuoti... Nežinau, turi būti kažkokia sistema, ji turi veikti“, – piktinasi Agnė.
Tikina, kad 14 dienų intensyvios pagalbos šeimos negauna
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme numatyta, kad jeigu vaikas paimamas iš jam nesaugios aplinkos, mažametį paėmęs vaiko teisių apsaugos specialistas turi pateikti prašymą dėl mobilios komandos sudarymo. Tokia komanda, remiantis įstatymu, turėtų būti sudaryta per vieną darbo dieną ir 14 dienų teikti socialinę, psichologinę, teisinę bei kitokią pagalbą vaikui ir šeimai.
Tačiau, anot Agnės, realybė yra kitokia: „Įstatymas sako, kad mobili komanda dvi savaites turi teikti intensyvią pagalbą šeimai ir vaikui. Taip nėra. Skaičiuok kokiais nori būdais, pirmiausia, tai yra neaprėpiamos darbo apimtys pagal tai, kiek yra paimama vaikų ir kiek yra tų komandų. Praktika yra tokia – mes gi viską matome, mes dirbame – mobili komanda pasirodo pradžioje ir pabaigoje. Viskas. O toliau žinokitės, ką norit, tą darykit. Paprastai visas darbas nuleidžiamas tos seniūnijos ar apylinkės socialiniam darbuotojui, kuris kontaktavo su šeima ir prieš įstatymą.“
VVTAĮT DELFI informavo, kad šiuo metu Lietuvoje dirba 12 mobiliųjų komandų. Mobilią komandą sudaro socialinis darbuotojas, psichologas ir specialistas, dirbantis su priklausomybių turinčiais žmonėmis.
Be to, kaip rašo VVTAĮT, mobilioji komanda pagalbą teikia tik tada, kai šeimoje nustatomas antras grėsmės lygis, o nustačius pirmą grėsmės lygį pagalbą esą organizuoja savivaldybėje dirbantis atvejo vadybininkas. Paimtam vaikui, rašoma atsakymuose, mobilioji komanda pagalbos neteikia.
Pasak tarnybos atstovų, mobiliosios komandos apsilankymų skaičius šeimoje priklauso nuo kiekvieno individualaus atvejo, vidutiniškai apsilankymų skaičius esą svyruoja nuo dviejų iki keturių.
„Remiantis statistiniais duomenimis, mobiliosios komandos specialistai per savaitę dirba su nuo 3 iki 18 šeimų, darbo su šeima metu šeimoje apsilanko bent 2-4 kartus (įvertinus poreikį, kai kuriose šeimose lankytasi 5-6 ar daugiau kartų per mobiliosios komandos su šeima darbo terminą). Per savaitę mobiliosios komandos vidutiniškai 4-5 kartus susitinka su atvejo vadybininkais (tiek dėl šeimos situacijos aptarimo ir veiksmų suderinimo, bendradarbiavimo dirbant su šeima, tiek dalyvaudami atvejo nagrinėjimo posėdžiuose). Per mėnesį mobiliosios komandos parengia po vidutiniškai 9 rekomendacijas atvejo vadybininkui dėl tolesnio darbo su šeima“, – rašoma atsakyme.
Kaip teigia VVTAĮT, jei šeimai reikalinga tęstinė pagalba, „asmuo nukreipiamas ar palydimas pas specialistą savivaldybėje“.
Tarnybos teigimu, iš 36 Lietuvoje dirbančių mobiliųjų komandų specialistų šiuo metu trūksta trijų.
„Tokiais atvejais, kai vienoje apskrityje nėra specialisto ar didelis mobiliosios komandos darbo krūvis, pagalbos kreipiamasi į kito miesto ar apskrities skyriaus mobiliąją komandą“, – rašoma atsakyme.
Dėl pozityvios tėvystės kursų tėvui teko mesti darbą
Psichologės įsitikinimu, šiuo metu viena iš nedaugelio realiai veikiančių pagalbų yra pozityvios tėvystės kursai, į kuriuos užrašomi kone visi Vaiko teisių apsaugos tarnybos akiratin pakliuvę tėvai. Tačiau, pasakoja psichologė, net ir juos vedantiems specialistams trūksta lankstumo ir žmogiškumo.
„Tie kursai vyksta nustatytą valandą, nustatytu laiku. Reali situacija – tėvas tuo metu turi dirbti, nes jis turi darbą. Tuose kursuose jam pasako – mums nesvarbu, kada tau darbas baigiasi, tu turi lankyti. Jei nelankysi, parašysim, kad nelankei. Tėvas meta darbą ir vaikšto į kursus. Čia mes to siekiam? Man atrodo, ne taip turi būti. Nes vienas iš tų punktų (grėsmės lygio nustatymo anketoje – DELFI) susirasti darbą. Tai ką jam dabar daryti? Ką mes tam žmogui, kuris ir taip yra sutrikęs, pasimetęs šitam gyvenime, sakom? Man galvoj netelpa“, – piktinasi Agnė.
Jos manymu, Vaiko teisių apsaugos reformai buvo pritarta remiantis emocijomis, nes visi politikai suprato, kad smurtui prieš vaikus buvo būtina užkirsti kelią, tačiau pokyčiams tarnybos visiškai nepasiruošė, nebuvo sudaryta jokia reali pagalbos sistema.
„Man irgi gerai skamba – daugiau nebebus mušami vaikai, bus atkreiptas dėmesys. Man skamba gerai. Aš tikrai už tai, kad vaikų nemuštų, aš tikrai už tai, kad vaikai gautų pagalbą, aš 100 proc. už tai, kad tos disfunkcinės šeimos gautų pagalbą, savalaikę pagalbą, o ne tada, kai jie jau yra viskuo nusivylę, pradeda gerti ir smurtauti. Bet, palaukit, ne buldozeriu reikia viską tvarkyti“, – teigia psichologė.