„Kai susitinki ar išsiskiri, ar kai pasakoji apie šeimą, matosi, kaip jis užsidega. Apsikabinimai... Jis nenori paleisti. Paskutinio susitikimo metu, atsiskiriant gal penkis kartus grįžo prie manęs ir vos ne drebėdamas, vos paleidžia, – apie retus susitikimus su sūnumi LNK laidoje „Nuo...Iki...“ kalba G. Leščinskienė. – Elementaru, ką jis jaučia.“

G. Leščinskienė pasakoja, kad sūnus nėra itin kalbus, tačiau pastebi, kad jam patinka futbolas, matematika ir labai norėtų tobulinti lietuvių kalbą, bet niekaip neranda mokytojo.

Moteris teisės globoti sūnų ir su juo matytis Norvegijos vaikų teisių tarnybos „Barnevernet“ ir teismų sprendimu neteko prieš ketverius metus.

Tuo metu ši istorija sulaukė tarptautinio susidomėjimo: vaiką slapta į Lietuvą bandė atgabenti jo dėdė, tautiečiai ir Norvegijoje, ir Lietuvoje rengė palaikymo piketus.

Gražina Leščinskienė

Į Norvegiją G. Leščinskienė išvažiavo norėdama užsidirbti nuosavam būstui bei skoloms, kurios siekė 10 tūkst. eurų. Moteris iki šiol gyvena pietinėje Norvegijos dalyje, dviejų aukštų kotedže kartu su sutuoktiniu.

„Aš daugiau neturiu ką prarasti“, – dar 2015-aisiais, kai nuskambėjo teismo sprendimas, kalbėjo G. Leščinskienė. Pirmus dvejus metus po paėmimo motina iš viso nematė savo sūnaus.

Jos teigimu, kai pirmą kartą po dvejų metų pamatė savo sūnų, patyrė šoką – jis beveik nekalbėjo lietuviškai. Net ir dabar, kai susitinka su sūnumi, su juo bendrauja norvegiškai. „Bandžiau kalbėti, ką jis atsimena, tai tik „labas“, „ačiū“. Manau, tai streso, traumos pasekmė. Juolab, jis su niekuo nebendravo lietuviškai tuo metu. Dveji metai be bendravimo turėjo įtakos“, – LNK eteryje kalbėjo moteris.

O ar sūnus klausia, kas nutiko, kodėl jis auga ne su mama? „Pačioje pradžioje. Bet pradžioje sakydavau, kad jis grįš, kad mes už jį kovojame, kad vyksta teismai, kad jis turi tik gerai mokytis“, – teigė G. Leščinskienė.

Gyvenu nuo teismo iki teismo, sako G. Leščinskienė, kuriai tik visai neseniai susitikimai buvo prailginti iki dviejų valandų, taip pat padidintas jų skaičius – trys kartai per metus. „Tiek to purvo yra pilama, – apie teismus kalbėjo G. Leščinskienė. – Penkis kartus, dešimt kartų nori atsistoti ir kažką padaryti. – Laisvai išeiti niekur negalime, laisvai kalbėti negalime. Jokių šnekų apie teismą negali būti, nes jam bus stresas, jis tikėsis, galvos kažką.“

Moters teigimu, tarnybos stebi net atvirutes, kurias ji rašo sūnui.

Gražina Leščinskienė

G. Leščinskienė iki šiol negali atgauti vaiko. Jos nuomone, situacija komplikavosi po to, kai jos brolis pabandė pagrobti sūnėną. Jie buvo sulaikyti Švedijoje, tada atskirti. Vaikas buvo perduotas Norvegijai.

„Tai kerštas ir pamoka visiems, kad taip daugiau nedarytų, – teigia motina. – Dabar pagrindinis argumentas yra tai, kad asmenybės struktūra nepasikeis ir ji niekada nesupras, kas yra blogai, nors jokio pasiūlymo ar plano neduota, kas yra blogai ir kurioje vietoje konkrečiai reiktų kažką keisti.“

Tiesa, jau anksčiau moteris yra pasakojusi, kad į socialinius darbuotojus kreipėsi ji pati, mat į Norvegiją atvykusiam vaikui buvo sunku priprasti. Vėliau tarnybos įžvelgė, kad mama per daug dirba, o sūnus būna vienas, pasipylė kiti įtarimai.

O kokias savo klaidas moteris mato šioje situacijoje? „Naivumą. Per didelį pasitikėjimą iš pat pradžių tarnybomis. Nes tai buvo mano pačios iniciatyva kreiptis į jas, tikėjausi kažkokios pagalbos, nes sūnus turėjo problemų vos atvažiavus į šalį. Galvojau, kad tai padės, nes visiems padeda, juk padės“, – ketverių metų senumo įvykius prisiminė moteris.

Tuomet norvegų nekalbėjusi moteris aklai pasitikėjo ir socialinių darbuotojų raginimais pasirašyti ant vieno ar kito dokumento.

Moters teigimu, vaikų paėmimas Norvegijoje – verslas, esą institucijos suinteresuotos paimti vaikus, kad gautų finansavimą.

Per šiuos ketverius metus G. Leščinskienės sūnus spėjo pagyventi keturiose šeimose, kurios kiekvieną mėnesį už vaiko globą gauna atlyginimus, socialines garantijas ir lėšas vaiko išlaikymui.

Moteris teigia, kad nenuleis rankų – taupo pinigus ir kreipsis į Strasbūrą.

Lietuvoje vyko protestai

Norvegijoje gyvenančių lietuvių istorija buvo sukėlusį sąmyšį tiek Lietuvoje, tiek Norvegijoje. 2016-aisiais Vilniuje, prie Norvegijos ambasados, buvo protestuojama prieš Norvegijos vaikų teisių tarnybą „Barnevernet“. Norvegija buvo kaltinta vaikų grobimu ir netinkama vaikų priežiūros sistema.

Proteste dalyvavusi paimto berniuko močiutė Regina Stašienė tuo metu DELFI aiškino, kad viltis miršta paskutinė, bet garantijų, kad vaikas bus grąžintas mamai, ji nematanti. Esą bylos fabrikuojamos, tačiau vaikas pamirštamas. R. Stašienė sakė turinti bylos medžiagą, kurioje matyti, už ką iš dukters paimtas sūnus.

Gražina Leščinskienė

„Supratau taip – tokio didelio kaltinimo aš neįžvelgiau niekur – ten buvo parašymai, tai vaikas per dažnai į tualetą vaikšto, tai per dažnai rankas plauna, tai vieną dieną atėjo nešvariais drabužiais, kitą dieną ne tą valgyti atsinešė, o paskutinė frazė tai mane labiausiai nuvylė ir papiktino: staiga paėmė vaiką iš mokyklos vien dėl to, kad buvo bijoma vaiko išvežimo į Lietuvą“, – kalbėjo R. Stašienė.

„O kas dabar problemų neturi? Manęs vis klausia apie skyrybas, bet pažiūrėkite, šimtais visur skiriasi. Štai buvęs žentas, pirmosios mergaitės vaiko tėvas, ir dabar man remontą darė, mes bendraujame, ir anūkė pas mus, ir mes pas anūkę nuvažiuojame“, – klausiama apie dukros G. Leščinskienės praeities bėdas, kalbėjo R. Stašienė. Jos aiškinimu, kitas G. Leščinskenės vaikas su mama negyvena, nes Lietuvoje pradėjo lankyti mokyklą. Kiekvieną vasarą dukra važiuoja svečiuotis pas mamą.

„Norvegija mums ne pavyzdys – išaugino Breiviką. Taigi jei norime, kad tokių breivikų atsirastų Lietuvoje – taip, imkime pavyzdį iš Norvegijos, bet aš nenoriu“, – 2016-aisiais vykusios akcijos dalyviams aiškino Tautininkų sąjungos vicepirmininkas Julius Panka.

Norvegijos vaiko apsaugos tarnybas „Barnevernet“ kontroliuojančio direktorato vadovė Mari Trommald dar 2015-aisiais sakė žinanti, kaip Baltijos šalių žiniasklaida vaizduoja „Barnevernet“. Tačiau, aiškino pareigūnė, žiniasklaida dažniausiai pateikia tik tai, kas naudinga vaikų netekusiems tėvams.

Specialistai akcentuoja, kad „Barnevernet“ teikia pagalbą šeimoms namuose. Šeimoms teikiami patarimai, parama, kad pirmiausia jie patys sugebėtų auklėti vaiką. Pavyzdžiui, tarnyba šeimai gali apmokėti vaikų darželio išlaidas. Specialistų teigimu, pagalba namuose teikiama aštuoniais iš dešimties atvejų. Tai visada daroma prieš priimant sprendimą atskirti vaiką nuo šeimos. Intervencija į šeimą galima tik tada, kai vaikas akivaizdžiai neprižiūrimas, su juo blogai elgiamasi, jis išnaudojamas, prieš vaiką smurtaujama.

Vaikas paimamas iš šeimos, jei tėvai nesugeba juo tinkamai rūpintis: pavyzdžiui, yra priklausomi nuo narkotikų, turi rimtų psichinės sveikatos problemų. Kai vaiko teisių institucija gauna pranešimą apie vaiko nepriežiūrą, o pagalba tėvams namuose neefektyvi, sprendžiama dėl vaiko paėmimo iš šeimos. Pirmiausia vietinė vaiko teisių apsaugos tarnyba („Barnevernet“) apie konkretų atvejį informuoja apskrities socialinės gerovės tarybą. Galutinį sprendimą dėl vaiko paėmimo priima minėta taryba, kurią paprastai sudaro 3-5 specialistai. Savo žodį taria ir psichologas.

„Galutinį sprendimą priima taryba, o ne vietinė vaiko teisių tarnyba, taigi kai žiniasklaidoje skaitome, kad vaiko teisių tarnyba „pagrobė“ vaiką, tai nėra tiesa – jie nepriima sprendimų“, – aiškino direktorato atstovai.

Gražina Leščinskienė

Netgi kai taryba priima sprendimą vaikui surasti globėjus ar jį perkelti į specialią instituciją, tėvai gali sprendimą apskųsti teismui. Pareigūnų teigimu, teismų sistema yra garantija, kad vaiko teisių apsauga veikia. Teismai teisėtais pripažįsta 85-90 proc. sprendimų paimti vaikus iš šeimos. Kartais sprendimus reikia priimti nedelsiant. Tai taikoma smurto, seksualinio išnaudojimo ar kito pavojaus atveju. Tokiais atvejais dėl išvadų kreipiamasi į specialistus. Tačiau net ir tokiais atvejais esą dirbama su tėvais: bandoma jiems suteikti galimybę išspręsti problemas ir susigrąžinti vaiką. Tėvai, norintys susigrąžinti prarastus vaikus, turi pastebimai pasikeisti. Tai, pripažino specialistai, nėra lengva.

Ką nutyli tėvai

M. Trommald dar 2015-aisiais teigė, kad vaikas iš šeimos paimtas įtariant tėvų smurtą, tačiau vėliau paaiškėjo, kad vaiką netyčia sužeidė vyresnis broliukas.

„Mes negalime komentuoti konkrečių atvejų. Galiu pasakyti tik tiek: nėra vienos priežasties. (…) Liūdna skaityti anekdotines situacijas apie tai, patikėkite, vaiko paėmimui iš šeimos reikia labai rimtų priežasčių“, – kalbėjo direktorato vadovė. Jos teigimu, vaiko teisių tarnybos turi žiūrėti į bendrą paveikslą ir intervencijos į šeimą tikrai nebus, jei, tarkime, vyresnysis broliukas sužeidžia jaunesnį. „Bufdir“ vadovė atkreipė dėmesį į tai, kad žiniasklaidoje dažniausiai skaitome vienos pusės – tėvų – pateiktą informaciją.

Pagal Norvegijos teisę, „Barnevernet“ negali komentuoti šeimos situacijos – tai ateityje gali pakenkti vaikui. Tai gali būti daroma tik leidus tėvams. Tačiau, aiškina specialistai, siaubingas istorijas pasakojančių tėvų galima prašyti parodyti dokumentus – socialinės gerovės tarybos sprendimą, kuriame bus aprašyta detali situacija. „Bufdir“ nepastebėjo, kad daug žurnalistų būtų turėję tokią galimybę – tėvai paprastai pasakoja tai, kas jiems patogu.