Seimo Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys Rimantas Jonas Dagys mano, kad dabartiniame įstatyme yra per mažai konkretumo, todėl reikėtų jį taisyti.
„Jeigu prisiminsime, kaip buvo ruošiamas įstatymas, kai visi buvo paveikti Matuko istorijos, pirminiame jo variante buvo su protu sunkiai suderinama sistema, kad turėjo būti įpareigoti kaimynai pranešti net galimus gandus apie kaimynus. O jeigu to nedarytų, tai baudžiamoji atsakomybė buvo numatyta. Tai buvo tiesiog visas atiminėjimo mechanizmas.
Tai mums teko smarkiai dirbti beveik visą žiemą, kad mes pataisytume tą įstatymą, beveik 90 proc. jis buvo perrašytas. Ir, aišku, kai kurios formuluotės buvo įrašytos tokios kompromisines, tikintis, kad mūsų ministerija, vadovaudamasi protingumo kriterijais, numatys tokią tvarką, kuri bus savaime suprantama. Deja, šiandien tas neįvyko. Reikės įstatymą taisyti taip, kad būtų ir arkliui aišku, kaip sakoma. Jeigu jau protingumo kriterijais mes nesivadovaujame“, – sako Seimo narys.
Pasak jo, kauniečių šeimos istorija atskleidė dviejų idėjų susikirtimą – iš kurios pusės visuomenė turėtų žiūrėti į vaikų teises.
„Ar bendrąja prasme manyti, kad vis dėlto, kaip ir Konstitucijoje numatyta, šeimos yra visuomenės pagrindas, ir tada mažiau abejoti šeimomis, palikti mažiau savivalės valdininkams. Ar iš kitos pusės, manyti, kad valdininkai geriau supranta, kaip šeimos gali tvarkytis, ir tada patikėti vaikus šeimai tiek, kiek valdininkai mano, kad yra gerai tą daryti. Tos dvi koncepcijos susikerta. Ir tie žmonės, kurie papuolė į tarnybas, jie kaip tik atstovauja šitai antrai pusei, manydami, kad jie žymiai geriau tą dalyką išmano. Aš manau, kad tikrai taip nėra, visuomenėje kraštutinių atvejų galime surasti, bet aš vis dėlto pasitikiu mūsų šeimomis, o ne valdininkais, su visa pagarba jiems“, – sako R. Dagys.
Jis įsitikinęs, kad žmonės, atrinkti dirbti vaikų teisių apsaugos tarnybos sistemoje, turi „turėti širdį ir supratimą“, ką turi daryti. Paklaustas, ar kauniečių šeimos atveju vaikų teisių specialistų taikytos priemonės jam atrodo adekvačios, R. Dagys tokią situaciją palygino su žmogumi, kuris kirto kelią neleistinoje vietoje ir už tai buvo pasodintas į kalėjimą.
„Kaip įstatyme ir parašyta, ta atėmimo procedūra turi būti taikoma kaip kraštutinė priemonė, jeigu yra reali grėsmė gyvybei, arba socialinei vaiko raidai ir panašiai. Tai čia kraštutinis atvejis. Tai neproporcinga bausmė, nes pati didžiausia bausmė vaikui būti atimtam iš tėvų, tai trauma visam gyvenimui. Tai dabar už tą buitinį incidentą, kuris yra prasižengimas, bet už buitinį incidentą traumuoti vaiką visam gyvenimui? Tai tie pareigūnai tiesiog neturi širdies“, – mano politikas.
Jis įsitikinęs, kad žmonių įpročiai keičiasi iš lėto, o „perauklėti“ suaugusius žmones, t. y. tėvus, apskritai yra gana sudėtinga.
„Kadangi tėvų, o ne vaikų auklėjimas jau sudaro didžiules problemas, o dar ir suaugusių žmonių supratimo keitimas, tai yra ilgas ir jautrus procesas, ir čia negali kažkokiais ukazais iš viršaus viską iš karto pakeisti. Turėtų veikti pirmiausiai pagalbos sistema, ir jeigu jau niekas nepavyksta, tada taikai kraštutines priemones“, – mano TS-LKD frakcijos narys.
Jis taip pat pabrėžė, kad nekalba apie tuos atvejus, kai auklėjimas jau tampa sisteminiu smurtu.
„Be to, vis nuskamba toks leitmotyvas, kad mes atėmėme vaiką tam, kad šeima pradėtų bendradarbiauti. Atsiprašau? Jūsų nesugebėjimas dirbti su šeima turi tapti vaiko tragedija? Kaip gali šitas tilpti į galvą žmogui, atsakingam už vaikų teises?“, – piktinosi politikas.
Jis pažėrė kritikos ir Vaiko teisių apsaugos kontrolierei Editai Žiobienei, kuri, anot jo, visada reaguoja per vėlai.
„Matau, kad vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus kaip ir nėra Lietuvoje. Ji visą laiką vis kažkaip pavėluoja su savo reakcija. Turime instituciją, bet ta institucija pinigus gauna, paskui reaguoja taip pavymui, kai visi jau pasisakė“, – sako Seimo narys.
Pasak R. Dagio, išgirsta vaiko teisių apsaugos specialistų argumentacija, neva paimdami vaikus iš šeimos jie užkerta kelią tragedijoms, jo neįtikino.
„Nes jie sakė, kad 50 proc. paėmimų iš šeimų nepasiteisina. 50 proc. vaikų traumuoti be reikalo. Tai šita logika netinka, ir jie turi peržiūrėti savo argumentavimą ir dirbti žymiai atsakingiau. Tačiau išvadų nebuvo padaryta jokių“, – mano R. Dagys.
Jis pridūrė, kad jau yra ruošiamos įstatymų pataisos, kurios bus pristatytos artimiausiu metu. Pataisos turėtų padėti išvengti „laisvo įstatymo traktavimo ir tokios psichologijos, kad valdininkui viskas galima“.
Šakalienė: problema ne įstatyme
Savo ruožtu Seimo Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) frakcijos narė Dovilė Šakalienė, viena iš „Matuko įstatymo“ autorių, mano, kad su įstatymu viskas yra gerai, tačiau valdžia turėtų skirti kur kas daugiau dėmesio jo įgyvendinimui ir didinti finansavimą.
„Iš tiesų, tie žmonės, kurie nenorėjo, kad mes turėtumėte pagaliau aiškiai apibrėžtas smurto prieš vaiką formas, aiškų draudimą fizinių bausmių, jie tikrai labai norėtų grįžti atgal į tą laiką, kuris buvo iki Matuko tragedijos ir iki daugelio kitų vaikų nužudymų Lietuvoje. Šiandien dienai su naujuoju įstatymu mes turime dalykus, kurių nebuvo sename įstatyme. Jame ne tik daug aiškiau apibrėžta, kas yra smurtas kiekviena jo forma, bet iš tiesų ir numatyti griežtesni reikalavimai dėl vaikų paėmimo iš nesaugios aplinkos.
Anksčiau tai buvo pakankamai abstraktu, ir iš esmės palikta vaikų teisių apsaugos specialisto apsisprendimui. Dėl to būdavo tokios labai paradoksalios situacijos, kai viena vertus kartais paimdavo vaiką iš nesaugios aplinkos tik dėl to, kad, pavyzdžiui, šaldytuve pritrūko dešrelių, kas iš tiesų yra nelogiška, tačiau kartais būdavo paliekamas išbadėjęs, sušalęs kūdikis alkoholikų šeimoje, kurie guli kominės būklės po stalu, nes sumušimo žymių nėra, o mažytis kūdikis tiesiog yra sušalęs ir išbadėjęs“, – sako D. Šakalienė.
Pasak jos, anksčiau egzistavo problema, kad buvo palikta per didelė veikimo laisvė vaiko teisių apsaugos darbuotojui ir kartu jie stokojo aiškių kriterijų – kada yra grėsmė, ir kada ne. Todėl naujasis įstatymas tik įnešė daug daugiau aiškumo.
„Jeigu ponas Dagys mano, kad jis gali dar daugiau aiškumo įnešti, tai prašau. Aš kiek prisimenu, jis šį įstatymą priiminėjant, davė interviu žurnalistams, aiškindamas, kad jis 90 proc. šito įstatymo perrašė, tai jeigu jis nepatenkintas 90 proc. autorystės, tai jis gali ir likusius 10 perrašyti. Kodėl gi ne, Seimo narys turi tokią teisę“, – ironizavo socialdemokratė.
Kalbant apie tai, kad vaikų atėmimo pradėjo bijoti dauguma „normalių“ Lietuvos šeimų, D. Šakalienė įsitikinusi – panika ir baimė yra kurstomos dirbtinai. Be to, nereikėtų skirstyti šeimų į „normalias“ ar „nenormalias“, nes visose šeimose visko gali nutikti.
„Bet kuri šeima, tam tikru savo gyvenimo laikotarpiu, dėl įvairių aplinkybių gali patirti sunkią krizę, dėl kurios iš tikrųjų gali smurtas šeimoje pasireikšti. Tai gali būti ir priklausomybės nuo psichotropinių medžiagų išsivystymas, ir skyrybų procesas, neištikimybė, sunki liga, sunki trauma, tai iš tikrųjų žmones sukrečia ir kartais jie gali nesusivaldyti, pasijusti bejėgiai ir išlieti savo pyktį ar agresiją ant vaikų, nors prieš tai tikrai nebuvo jokie sadistai. Bet tokioje situacijoje jiems gali reikėti galbūt kurį laiką pagalbos, konsultacijos, psichologinės terapijos ir t.t.“, – mano politikė.
Ji įsitikinusi, kad prieš dabartinį įstatymą aršiausiai protestuoja tie, kurie turi ko bijoti ar slėpti.
„Jeigu tu tinkamai rūpiniesi savo vaiku, jeigu supranti, kad kartais galbūt nesusivaldai arba netinkamai pasielgi, bet supranti savo klaidas, ieškai informacijos, skaitai literatūrą, užsirašai į tėvystės kursus, tai nėra jokio pagrindo bijoti. Didžioji dalis tų žmonių, kurie taip aktyviai protestuoja, mes juk suprantame, kad tai yra žmonės, kurie patys greičiausiai yra traumuoti vaikystėje patirto smurto. Net 3 iš 4 vaikų, kurie patyrė smurtą, yra linkę smurtauti vėliau savo gyvenime. Jie ieško galimybės kažkokiu būdu pateisinti, kad jie be pliaukštelėjimo sunkiai gali užauginti savo vaikus ir nori būti užtikrinti, kad jeigu jie muša savo vaiką „ne per smarkiai“, tai niekas nesikiš į tą mušimo procesą“, – mano Seimo narė.
Anot jos, dar prieš dvejus metus vykusios diskusijos metu buvo prieita išvados, kad negali būti „mušti labai“ arba „mušti mažai“ – vaiko mušti negalima. Tačiau ji mano, kad svarbiausias klausimas yra: kiek mes pasitikime institucijomis ir jų kompetencija?
„Tam pasitikėjimui yra svarbūs du dalykai – vienas dalykas yra teisinis reguliavimas, bet man atrodo, kad visi mąstantys žmonės supranta, kad su įstatymu yra pakankamai gera situacija, (...) tada yra antra pusė – įgyvendinimas. Ir čia svarbu vėlgi du aspektai – atranka ir apmokymas. Mes turime investuoti į šito įstatymo įgyvendinimą, Vyriausybė ir savivaldybės privalėjo skirti pakankamai lėšų, kad būtų tiek atrinkta pakankamai kokybiškų žmonių ir pakankamas jų skaičius, ir kad jie būtų tikrai kompetentingi, kvalifikuoti, ir motyvuoti, ir antras dalykas – kad būtų skirta pakankamai lėšų paslaugoms teikti“, – mano socialdemokratė.
Pasak jos, šeimos daugiausiai klausimų kelia dėl to, kur tos pagalbos reikėtų ieškoti ir ar ji apskritai yra pasiekiama.
„Aš ir sakau: jeigu jūs norite šito įstatymo kokybiško įgyvendinimo, tai ne atšaukinėti jį reikia, nesakyti, kad gal vėl muškime vaikus ir turėkime tą nužudymų skaičių tokį, kuris mus gąsdina. Bet gal vietoje to kiekviena savivaldybė turi skirti daugiau, negu 3 proc. biudžeto socialinėms paslaugoms – priklausomybės gydymas, psichologo konsultacijos, tėvystės kursai, bendruomenės pagalba būtų prieinama kiekvienai šeimai, kuriai tik reikia“, – įsitikinusi D. Šakalienė.