M. Adomėnas: VLKK apie grėsmes skelbia, kad būtų reikalinga
A. Antanaitis įsitikinęs – lietuvių kalbos situacija pati geriausia, kokią esame kada nors turėję Lietuvos istorijoje: „Žinome, kada paprastai komandai iškyla didžiausias pavojus – kai ji pasiekia didžiausių pergalių. Lietuvių kalba, be abejo, valstybinė, turi tam tikrų problemų, kurias reikia spręsti, bet tai tik atskiros problemos, kurių nereikia slėpti, kurias reikia minėti.“
Vis dėlto Seimo narys, Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos narys M. Adomėnas tokia pirmininko pozicija abejoja: „Turėtume konstatuoti tam tikrą veidmainystę ir nenuoširdumą. Visuose kituose šaltiniuose, kanaluose kalbama grėsmingu tonu – lietuvių kalbai blogai, tokie ir anokie pavojai. Netgi Seimui pateiktoje valstybinės lietuvių kalbos strategijoje ar programoje (dabar tiksliai neatsimenu pavadinimo) būtent skamba grėsmingas tonas.“
Jo pastebėjimu, komisija dažnai viešojoje erdvėje skelbia, kad jų užduotis – suvaldyti lietuvių kalbos nuosmukį ir kalbą ginti nuo išorinių grėsmių: „Tai, kad jūs tai dabar tai paneigėte, iš tikrųjų nieko neapgaus. Yra šimtas šaltinių prieš vieną, kur tas grėsmės lygis pakeliamas. Jeigu reikėtų kalbėti objektyviai, tuomet reikėtų iš tiesų pasakyti – taip, lietuvių kalbai niekada nebuvo taip gerai, kaip yra dabar.“
M. Adomėno nuomone, VLKK nuolat perspėja apie lietuvių kalbai kylančias grėsmes dėl ideologinių įsitikinimų – bandoma parodyti, kad kitos kalbos, kitakalbiai žmonės yra grėsmė: „Šiuos ideologinius įsitikinimus iš tikrųjų kitaip, kaip ksenofobiškais, sunku būtų pavadinti [...]. Iš tiesų kuo labiau padidini grėsmę, tuo lengviau turbūt gauti finansavimą, kad galėtum su jomis kovoti. Tai institucinis pragmatinis požiūris. Jeigu lietuvių kalbai nekyla grėsmės, tai kam tada VLKK?“
A. Antanaitis su kritika nesutinka. Jo aiškinimu, lietuvių kalba iš tiesų išgyvena aukso amžių, tačiau susiduria su tam tikromis problemomis, todėl būtina valstybinės kalbos politika. Vis dėlto jis tvirtina nenorintis leistis į politines diskusijas apie VLKK veiklą.
Ginasi – gaires priima ne tik VLKK, joms pritaria Seimas
Paklaustas apie tai, kodėl iki šiol neturi pavaduotojo, A. Antanaitis teigia – tokią situaciją nulėmė įstatymas: „Čia yra įstatymo reikalas, nes pavaduotojas gali būti tik vienas iš 17 komisijos narių. [...] Nežinau, ar visiems jiems siūlyta, nes tai daro Seimo Švietimo ir mokslo komitetas.“
M. Adomėnas vis dėlto įsitikinęs, kad tokią situaciją nulėmė ne įstatymas, o principinis VLKK komisijos narių nusistatytas prieš A. Antanaitį: „Nesiimsiu vertinti asmenų, kuriems buvo siūlyta ir kurie atsisakė, motyvų, bet galiu nujausti, kad yra principinis nesutarimas tarp mokslininkų, kurie sudaro komisiją, jų nuomone, pirmininko pažiūros neatitinka, sakykime, vyraujančio mokslinio požiūrio į kalbą, kalbos raidą ir kalbos vystymosi tendencijas.“
M. Adomėnas svarsto, kad tokia komisijos pozicija rodo tam tikrą akademikų protestą, nes pirmininkas paskirtas ne dėl kompetencijos, o dėl ideologinių reikalavimų: „Tuos ideologinius reikalavimus iškėlė Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas [...]. Jie turbūt nenori dalyvauti politinio „valstiečių“ užsakymo vykdyme.“
M. Adomėno įsitikinimu, žmonės patys turėtų norėti kalbėti taisyklinga lietuvių kalba, o ne būti įpareigoti taisyklėmis: „Kad žmonės norėtų kalbėti lietuvių kalba, turi būti kultūriniai turiniai, turi būti galimybės pasakyti prasmės niuansus, o mes susiduriame labai dažnai iš tiesų su visiškai priešingu santykiu – ribojimu, draudimu, gryninimu, kuris iš tikrųjų išmeta sinonimines reikšmes ir apriboja galimybes išreikšti niuansus.“
Seimo narys pateikia pavyzdį – anglų kalba daug turtingesnė, nes jai leidžiama laisviau vystytis, todėl žmonės turi daugiau galimybių pasinaudoti kalbiniais niuansais, kad galėtų tiksliau išreikšti savo mintis.
A. Antanaitis abejoja, ar VLKK komisijos nariai rodo nepritariantys jo vadovavimui, nes kalbinės gairės buvo priimtos beveik vienbalsiai. Jis taip pat priduria, kad gaires patvirtino ir Seimas: „Tai yra ne pono Antanaičio priimtas dokumentas, o visos komisijos. Taip pat primenu, kad už gaires balsavo Seimas, tai Seimo dokumentas. Galutinė atsakomybė tenka Seimui. Seimas tas gaires patvirtino irgi milžiniška balsų dauguma.“
Ragina nelyginti anglų kalbos vartojimo su kažkada primesta rusų kalba
Reaguodamas į kritiką dėl lietuvių kalbos atsilikimo, lyginant su anglų kalba, A. Antanaitis sutinka – informacinių technologijų, mokslo terminai iš tiesų nėra tokie gausūs, tačiau VLKK pirmininkas tvirtina – šia linkme dirbama.
„Tai daroma pagal turimus pajėgumus. Tas pats terminų bankas papildomas kasmet bent tūkstančiu aprobuotų terminų ir dar keliais tūkstančiais teiktinų. Tokie dabar mūsų pajėgumai. Išties norėtųsi, kad lietuvių kalba būtų tokia pat turtinga kaip anglų, bet kol kas tai yra ateities uždavinys“, – sako A. Antanaitis.
Jo nuomone, vertinant kitų kalbų poveikį lietuvių kalbai, derėtų kalbėti ne tik apie anglų, bet apie visas kalbas. A. Antanaičio teigimu, tai reikėtų daryti studijuojant visas kalbas: „Aš sakyčiau taip – lietuvių kalba yra Lietuvoje valstybinė. Kaip valstybinė ji turi būti vienintelė ir be konkurencijos. Kalbėkime ne vien tik apie anglų, bet apie visas kalbas, kurios turi surasti savo vietą. [...] Tos kitos kalbos taip pat turi būti studijuojamos, taip pat turi rasti savo vietą mūsų gyvenime.“
M. Adomėnas akcentuoja – būtina apibrėžti, ką reiškia pasakymas, kad lietuvių kalba turėtų būti „valstybinė“. Seimo nario nuomone, tai reiškia funkcionavimą valstybės dokumentuose, bet ne viešojoje erdvėje.
„Lietuvos istorijoje nebuvo mums istoriškai pažįstamo laiko, kai lietuvių kalba funkcionavo kaip vienintelė kalba. [...] visą laiką buvome dvikalbiame režime. Šiandien anglų kalba atitinka tą statusą, kurį kažkada turėjo lotynų kalba. Tai tarptautinio bendravimo kalba“, – atkreipia dėmesį M. Adomėnas.
Jo pastebėjimu, nors dažnai sakoma, kad anglų kalba dabar lietuviams daro tokią pačią įtaką, kaip kažkada rusų, su tuo negalima sutikti. Seimo narys pabrėžia – anglų kalba prisiimama savanoriškai, norint lengviau bendrauti su kitakalbiais žmonėmis.
„Tai tarptautinio prestižo kalba ir ja bendraujama todėl, kad ieškoma išėjimo į platesnius vandenis. Bet koks palyginimas su rusų kalba yra absoliučiai neteisingas ir sumenkina laisvos šalies statusą. [...] Būdami mažąja Europos tauta, jeigu norime kalbėtis su pasauliu, jeigu norime kalbėtis su Europa, turėsime išeiti į kitas kalbas“, – tvirtina M. Adomėnas.
Parengė Vaida Kalinkaitė-Matuliauskienė.