Ritualinių paslaugų vedančioji Birutė Ambložiejė teigia, kad populiarėja filmai apie mirusiojo gyvenimą, o ten skamba mėgta muzika – tai gali būti ir estrados dainos, ir sunkusis rokas.

Artimieji nori tiesiog ramiai gedėti

Laidotuvių tradicijos neatpažįstamai pasikeitė, LRT RADIJUI sako Jolanta Sprainaitienė. Pasak jos, anksčiau laidotuvės organizuotos visiškai kitaip: „Kaime pasklisdavo gandas, kad kažkas mirė, tuomet visi subėgdavo ir padarydavo, ką reikia. Mirtis buvo natūralus gyvenimo įvykis ir atrodo, visi žinojo, kaip kas turi būti.“

Kaip teigia J. Sprainaitienė, daugybei žmonių persikėlus į miestus, viskas pasikeitė. „Nebeliko tokių artimų ryšių tarp žmonių, dažnai kaimynai net nepažįsta vienas kito. Ilgainiui atsirado laidojimo kompanijos ir kuo toliau, tuo dažniau žmonės naudojasi tokių įmonių paslaugomis. Žmonės nori, kad viskas būtų padaryta specialistų ir jie galėtų tiesiog ramiai gedėti. Pirmoji laidojimo įmonė įsikūrė Vilniuje, 1975 m.“, – tvirtina pašnekovė.

Ritualinių paslaugų vedančioji Birutė Ambložiejė pasakoja, kad artimojo netekę žmonės į ją kreipiasi kaip į nepažįstamąją, galinčią padėti suorganizuoti atsisveikinimą, bet galiausiai santykis pasikeičia: „Vyksta atsisveikinimas su velioniu, jo išlydėjimas, gedulingi pietūs, vėliau ir mirties metinės. Kai kurie žmonės nori, kad apie mirusįjį būtų sukurtas vaizdo koliažas ar filmukas. Po visų šių darbų pažįstu šeimą kaip savo, taip pat sušildau juos savo buvimu.“

B. Ambložiejė teigia, kad kol artimasis gyvas ir yra šalia, apie jį nesunku kalbėti, juokauti. Viskas pasikeičia, kai mylimas žmogus išeina. „Viskas pasikeičia – gedintiems artimiesiems gerklėje tarsi įstringa skausmo kamuolys, jie negali kalbėti. Tokiu atveju mano buvimas, pasakojimo apie velionį skaitymas sušildo aplinką. Paraginu namiškius prisiminti nuotykius ir gražius įvykius“, – sako specialistė.

Didžiuosiuose miestuose siekiama modernumo

Kalbėdama apie laidotuvių tradicijas, J. Sprainaitienė sako, kad Lietuva ir yra maža, ir didelė: „Mūsų šalis maža savo teritorija, bet tradicijomis – didelė. Pavyzdžiui, Klaipėdoje per laidotuves vis dar giedami Kalnai (Kryžiaus kelio giesmės), jie yra būtini ir neatsiejami. O štai Vilniuje per laidotuves galima išgirsti klasikinės muzikos arba tokios, kokią mėgo velionis. Vilniuje ir Kaune į tai žiūrima paprasčiau, norima paprastumo ir modernumo.“

B. Ambložiejė pritaria, kad atsisveikinimas su mirusiuoju kinta, atsiranda įvairių naujovių. „Dabar populiarėja mano jau minėti filmukai, kuriuose rodomos nuotraukos ar vaizdo įrašai, taip pat pridedama simbolikos – krintantis lapas, einantis ir sustojantis žmogus. Atėję į šermenis atsisveikinti su velioniu žmonės turi ką veikti, turi, kur nukreipti akis. Tokie filmukai suteikia progą ir pamąstyti. Be to, filmuose skamba muzika, kurios pageidauja namiškiai. Jei velionis mėgo estradą, gali skambėti estrados dainos ir pan. Susidūrėme su atveju, kai mirusysis labai mėgo sunkųjį roką. Buvo tikrai įdomu – kaip į tokį filmuką įterpti sunkiojo roko kūrinių?“, – pasakoja specialistė.

Laidojimo paslaugas teikiančios bendrovės „Sielų upė“ vadovas Gediminas Galdikas tvirtina susidūręs su laidotuvėmis, atspindinčiomis futbolo tematiką. „Tai buvo ganėtinai jauna šeima, netekusi mamos. Kadangi visi mėgo futbolą, pasirinkta urna buvo apkaišyta gėlėmis, kad panašėtų į kamuolį. Visa kita taip pat susieta su šiuo žaidimu. Laidotuvėse buvo paisoma rimties, tačiau nenorėta akcentuoti liūdesio ir blogų emocijų. Tačiau nepasakyčiau, kad tokių norų yra daug, dažnai atsisveikinimas su mirusiuoju būna tradicinis“, – tvirtina pašnekovas.

Paklaustas, nuo ko priklauso naujos laidotuvių tradicijos, G. Galdikas sako, kad sunku tiksliai nusakyti, tačiau įtakos tam išties gali turėti laidojimo paslaugas teikiančios įmonės: „Dažnai mes pirmi parodome, kad nebūtina laikytis tradicijų, nebūtina tik raudoti ir nešti vainiką. Siūlome pradėti nuo smulkmenų, pavyzdžiui, pasirinkti kitokią gėlių kompoziciją. Į ją galima įterpti kitokių spalvų, ne tik baltą, o tai turės įtakos net nuotaikai.“

Parengė Virginija Sližauskaitė.