Interviu DELFI V. Bakas taip pat nubraižė savo „raudonas linijas“, kurias peržengus jis paliktų „valstiečių“ frakciją. Tačiau tikisi, kad to daryti neteks. Ir netgi pasakė, kokiomis sąlygomis matytų prasmę dalyvauti Vilniaus miesto mero rinkimuose.
- Šiandien (pirmadienį – DELFI) į NSGK atkeliavo klausimas dėl ištrinto Vyriausybės pasitarimo posėdžio įrašo. Ar NSGK yra ta vieta, kur reikėtų svarstyti tokius klausimus? Ir ar nematote, kad ši vieta tampa tam tikrų politinių ginčų sprendimo arena?
- Aš suprantu visuomenės įsiaudrinimą dėl šio atvejo. Panašu, kad to klausimo sprendimas (kalbu daugiau apie Vyriausybę), toks, koks yra dabar, nėra pats tinkamiausias. Penktadienį kalbėjau apie tai su premjeru ir su Vyriausybės kancleriu. Trečiadienį bus atsakyta į visus klausimus.
Kalbant apskritai apie viešumą, aš pats asmeniškai netikiu, kad premjeras nori užsidaryti nuo visuomenės arba kažką nuslėpti. Mums teko kartu ruoštis rinkimų kampanijai, daug kalbėti, ir, priešingai, buvo pagrindinė nuostata – visuomenei atskleisti kuo daugiau informacijos, būtent tos informacijos, kurią valdo valstybė. Nes tai svarbu tiek visuomenės informavimo klausimu, tiek ruošiant investicinius planus, žvalgantis tiek užsienio kompanijų, tiek mūsų žmonėms planuojant savo ūkinę veiklą. Atvirų duomenų principas, kai valstybė pateikia visuomenei duomenis, pasiteisina.
Ir aš tikrai žinau, kad yra premjero nuostata – atverti duomenis. Todėl aš manyčiau, kad šis ažiotažas kilo ne dėl to, kad premjeras arba mes, kaip „valstiečių“ frakcija, kažko nenorime, bet (…) greičiausiai tai buvo komunikacinė klaida, kurios iš pradžių galbūt nebuvo norima pripažinti. Bet aš tikiuosi, kad ji bus ištaisyta šią savaitę.
Dabar dėl komiteto (…), aš nenorėčiau, kad komitetas taptų politinės kovos arena. Priešingai, šiuos dvejus metus komitetas pasižymėjo tuo, kad mes sprendimus čia stengiamės priimti konsensusu. Tai yra svarbu valstybei, nes mūsų saugumo politika yra grįsta sutarimu. Jeigu mes suardysime tokią tradiciją, aš manau, kad tai tikrai nepridės sveikatos mūsų valstybės politikai saugumo srityje. (…)
Saugumo darbotvarkė yra labai dinamiška, mes turime susikoncentruoti ties tuo, kaip padidinti visuomenės atsparumą, kaip padidinti valstybės apginamumą. Bet, kai mes leidžiamės į ne mūsų kompetencijai priskirtus klausimus, kyla abejonių dėl nuoširdumo tų žmonių, kurie taip elgiasi, kurie inicijuoja klausimus, nesusijusius su komiteto kompetencija.
- Gal čia yra tam tikra desperacija? Opozicija porą kartų kvietė premjerą, ir jie nebelabai turi kitų įrankių tai informacijai gauti..
- Jeigu tai desperacija, reikia tą tiesiai šviesiai ir sakyti. Aš turiu savo pamąstymų, kodėl tai yra daroma. Žinant, kad Vyriausybė ir Seimo NSGK turi pakankamai gerą tarpusavio supratimą, galbūt tas sprendimų stabilumas ne visiems yra vertybė.
Bet tai, kad kreiptasi ir sukeltas toks dėmesys, galbūt sukurs naudos ateityje. Nes, kaip ir minėjau, vyko politinės konsultacijos įgyvendinant šitą klausimą. Ir, mano žiniomis, šį trečiadienį Vyriausybės kancleris ketina pristatyti daugiau informacijos, susijusios su šiuo įvykiu.
- Ar Jūs žinote, kas tame pokalbyje buvo tokio, ko galbūt nenorima visuomenei atskleisti?
- Nežinau, nesidomėjau. Man svarbu, kad tie pažadai, kuriuos mes davėme visuomenei – dėl atvirų duomenų kultūros - būtų įgyvendinti.
- Pereikime prie kitų klausimų. Galbūt dalį visuomenės nustebino, kad Jūs būsite tarp „valstiečių“ kandidatų į Vilniaus miesto merus. Ar galėtumėte paaiškinti savo motyvaciją, nes iki šiol niekada negirdėjome Jūsų apie tai kalbant? Kam Jums to reikia?
- Žinau, kad dar vasarą Vilniaus „valstiečių“ skyrius svarstė mano kandidatūrą, kurią siūlo deleguoti nuo partijos į rinkimus dėl Vilniaus miesto mero posto. Aš nesu partinis žmogus, man didelė garbė, kad vilniečiai mato potencialą.
Ruošdamasis interviu, prisiminiau mūsų pokalbius frakcijoje, diskusijas su visuomene apie tai, kad mes grąžinsime į Seimą pasitikėjimą, lyderystę. Apie tai, kad mes netoleruosime bet kokių politinės korupcijos apraiškų partnerių partijose ir savo viduje. Apie tai, kad mes laikysimės principo, kad vertybės yra tokios – kad skaidri politika yra svarbiau už bet kokius koalicinius susitarimus. Visa tai atsidūrė rinkimų programoje. Skaidrumas, aukšti standartai ir buvo tos aplinkybės, dėl kurių aš pats atėjau į šitą komandą.
Pradžioje mums sekėsi tikrai neblogai – pajudinti klausimai, kurie buvo nejudinti daugybę metų – politinė korupcija, Vyriausybė padarė didžiulį darbą su tomis penkiomis reformomis, šių metų biudžetas, jeigu jis bus priimtas – užtvirtins tuos sprendimus, ir bus galima atliepti į žmonių norą, kad valstybėje vyktų pokyčiai. Tai buvo pagrindinis žmonių lūkestis.
Bet tai, kas vyksta frakcijoje, kelia nerimą. Mes padarėme tyrimą dėl politinės korupcijos, kuriame atskleidėme daugelį metų vykusius neskaidrius santykius ir ryšius tarp kai kurių politikos lyderių ir įtakos grupių, atskleidėme priešiškų Lietuvai kompanijų, rusiško kapitalo energetikos įmonių šeimininkavimą Lietuvos energetikos arba transporto sektoriuose.
Ir staiga kažkas atsitiko. Staiga, mes stabtelėjome. Pavyzdžiui – Artūro Skardžiaus apkaltos procesas. Akivaizdu, kad žmogus yra visiškai susipainiojęs interesuose. Akivaizdu, kad jo šeimos verslas didžiąja dalimi priklauso nuo Baltarusijos ir Rusijos valdžios geranoriškumo. Tam tikri kontraktai, kurie yra sudaryti tame versle, energetikos srityje, rodo, kad paprastas mirtingasis tokių kontraktų nepasieks. Rusijoje, Baltarusijoje nėra jokios rinkos. Ten yra tik interesai. Ir tokios sritys yra atiduodamos lojaliems žmonėms.
Mes kažkodėl stabtelėjome, ir nedrįsome atskleisti, kas vyksta tame versle, kaip tai gali paveikti Lietuvos politinius procesus. Priešingai, mes darome naują tyrimo komisiją, įtraukiame tą poną, jis dabar gali kviesti, ir beje su pirmininkės (Agnės Širinskienės – DELFI) iniciatyva reikalauja visos žvalgybos informacijos nuo 2006 iki 2018 m., šokdina žvalgybos vadovus, ir juo labiau – uždaruose posėdžiuose, kada niekas negali pamatyti, kas yra išdarinėjama.
Arba – su ta pačia LRT veikla. Aš buvau išvykęs, bet, tiesą sakant, tai, ką siūlo komisija, taip pat yra šiek tiek nesuderinama su tais dalykais, kurių mes siekiame. Pavyzdžiui, aš suprantu, kad yra atsiradęs pasitikėjimo vakuumas LRT. Iš tikrųjų mes pamatėme tam tikrų dalykų – kalbu apie finansus, ryšius – prodiuserių ir pan., kurie tikrai tai televizijai nedaro garbės.
Bet yra paskirta nauja vadovybė. Ten žmonės tvarkosi. Niekas nepasakys, kad progreso nėra. Reikia padėti. Bet dabar mes naudojamės proga, ir tarsi norime politizuoti tarybų ir valdybų formavimą. Tas irgi yra nesuderinama su demokratinės valstybės principais.
Atsakant į klausimą dėl dalyvavimo savivaldos rinkimuose – reikėtų atsakyti į klausimą, kokią darbotvarkę siūlo partija. Nes potencialas yra. Įgyvendinus tai, ką siūlo Vyriausybė, aš manau, kad žmonės 2019 m. ir 2020 m. pajus pokytį. Yra galimybė apeliuoti į naują tikėjimą – jeigu kalbėtume daugiau apie Vyriausybės iniciatyvas, bet, jeigu kalbėtume apie kai kurių frakcijos narių iniciatyvas, tai yra požymių, kad mes galime gerokai sumažinti demokratijos negu buvo iki šiol.
- Ar Jūs tame dalyvausite?
Ir manau, kad turime tęsti. Dveji metai yra tokia kryžkelė, kai frakcijai reikėtų susėsti ir pasikalbėti. Aš tą siūlau ir tai žmonių grupei, kuri priima sprendimus – grįžkime prie mūsų komandos ištakų, pasikalbėkime apie vertybes, dėl kurių mes ėjome į politiką. (…) Važiuodamas per skyrius matau, kad daug žmonių tebetiki, kad šita frakcija gali padaryti pokyčius, nes mes nesame susaistyti su kažkokiais interesais, verslu, kuris ne visai sąžiningai bando praturtėti. Mes esame pakankamai laisvi priimti sprendimus. Bet manau, kad frakcijai ateina laikas prisiminti vertybines, bazines nuostatas.
- O Jūs pats bandėte kelti tuos klausimus frakcijos viduje? Pavyzdžiui – prieiti prie ponios Širinskienės, paklausti, kodėl taikstomasi su A. Skardžiaus reikalavimais, arba kaip gimė pasiūlymai dėl LRT?
- Ponia Širinskienė beveik nedalyvavo partijos sustiprinimo rinkiminiuose procesuose. Galbūt jai yra sunkiau suprasti, dėl ko susitelkė šita komanda. Ji susitelkė ne dėl to, kad ištrauktų A. Skardžių, kad mokėtų 200 tūkst. eurų koalicijos partneriams.
Priešingai, mes savo tyrime nustatėme tai, kas dabar padaryta su ta dotacija tai frakcijai. Tik tai, kad tai buvo daroma slapta. Tai yra Seimo nariai, politikai, kurie priiminėjo sprendimus, naudingus įtakos grupėms, jie gaudavo tam politinę paramą. Tai buvo daroma slapta – ar tai buvo finansuojamos kampanijos, ar tai buvo parama žiniasklaidoje, ar tai buvo parama užimant postus. Net buvo nueita iki tokio lygmens, kad buvo bandoma padėti energetikos srityje veikiančioms įmonėms, kurių tikslai buvo stabdyti mūsų energetinę nepriklausomybę.
Dabar – su ta 200 tūkst. eurų parama politinei partijai – realiai tas pats balsų pirkimas, tas pats veikimo stilius, kuriuo mes piktinamės, jau atlikę šį tyrimą, ir toliau rengdami įstatymus, kurie reikalingi tam, kad atgrasytume žmones nuo dalyvavimo politikoje, jeigu jie į ją eina, norėdami pasipelnyti patys arba aptarnauti kažkokias grupes.
Aš bandžiau ir bandau kalbėtis, kartais pavyksta įtikinti. Frakcijoje yra balsuojama. Kartais susirenkame į frakcijos posėdžius, pasitariame, bet, tiesą sakant, reikia dar nemažai padirbėti, kad mūsų balsavimai, mūsų sprendimų priėmimo kultūra, remtųsi į tas bazines, vertybines nuostatas, su kuriomis mes atėjome į rinkimus.
- Nesate sulaukęs grasinimų, kad Jus išmes iš tos frakcijos? Turint mintyje, kad ten reiškiantys išskirtinai kitokią nuomonę neužsibūna..
- Aš nemanyčiau, kad reiškiantys kitokią nuomonę neužsibūna. Nėra paprasta reikšti čia kitokią nuomonę, bet yra tam galimybė. To vertė yra ta, kad vis dar yra galimybių įgyvendinti tas idėjas, dėl kurių mes susitarėme. Galbūt tos idėjos bus įgyvendintos garsiai diskutuojant, barantis, nesutariant, bet jeigu jos bus įgyvendintos, tai yra gerai.
- Šiek tiek pakalbėjote apie „raudonas linijas“ , ar turite sau nusistatęs kažkokius galutinius terminus?
- Pasitraukti visada lengva. Aš esu nepartinis žmogus, eidamas į šitą koaliciją nesitariau dėl kažkokių postų. Turėjau savo idėją stiprinti teisėsaugą, profesinių sąjungų veiklą. Tas atsidūrė Vyriausybės programoje. Dėl to vertėjo eiti į politiką. Nes kalbant apie pokyčius, kurie įvyko teisėsaugoje, per šiuos dvejus metus – nuo to, kad žmonės prašė talonų vaikų maitinimui mokyklose, mes dabar iš tolo to neturime.
Mes turime modernią teisėsaugą, turime didelį visuomenės pasitikėjimą, tarnyba po truputėlį tampa patrauklia ir jauniems žmonėms, renkantis karjerą. Kalbant apie socialinę partnerystę, atsirado projektų (man buvo sunku patikėti, kai buvo iškelta tokia idėja), kad iš Gyventojų pajamų mokesčio žmonės galėtų skirti lėšų, kad būtų galima vienytis į profesines sąjungas. Tai yra dideli darbai, reikia dabar padėti žmonėms įgyvendinti idėjas. Nes gali būti taip, kad jie nepasinaudos įstatymu.
Galų gale, parlamentinis tyrimas niekada nebūtų įvykęs be frakcijos. Pasakysiu Jums informacijos, apie kurią dar nešnekėjau iki šiol – kaip ir kodėl mes jį pradėjome. Kai mes atlikome tyrimą dėl Mindaugo Basčio, mes matėme, kad neteisėto poveikio kanalai driekiasi kur kas giliau – tiek į vidaus politiką, mes matėme didesnius „Rossatom“ ketinimus su „MG Baltic“ savininkais įtvirtinti interesus, bet negalėjome tirti, nes neturėjome mandato. Mes matėme politinę korupciją, matėme neteisėtą finansavimą, žmones, kurie pasinaudojo. Tai buvo daugiau komiteto ribose.
Kai pasiūliau daryti šitą tyrimą, jau tada buvo aišku, kad teks įvardinti nemalonių faktų tiek kairei, tiek dešinei, įvairioms politinėms jėgoms. Čia negali saugoti kažko. Jeigu mes norime išsivalyti, turime valytis visi kartu. Bet buvo akivaizdu ir tai, kad galėjo tyrimas baigtis taip, kad atskleista informacija bus panaudota politinės kovos tikslais. Vėl bus laužomos rankos specialiosioms tarnyboms, kaip buvo 2006 m.
Todėl mes kartu su premjeru, frakcijos seniūnu, Seimo pirmininku, prieš pradedant tyrimą, kalbėjome labai rimtai apie tai, ar frakcija sugebės atrasti valios ir atsispirti norui dorotis su politiniais oponentais, pradėti selektyvią „raganų medžioklę“, ar vis dėlto mes pažvelgsime kompleksiškai, ir priimsime sprendimus, kurių Lietuva nepriėmė ilgą laiką. Aš turiu mintyje – dėl civilinio turto konfiskavimo, dėl lobistinės veiklos išskaidrinimo. Buvo sutarta, ir frakcijos seniūnas, kuris paprastai sako, kad jis laikosi žodžio, taip pat sakė, kad mes skirsime energiją tam, kad pakeistume teisės aktus, kurie leidžia būti nebaudžiamiems tiems politikams ir tarnautojams, kurie gyvena iš politinės korupcijos.
Tai buvo svarbi žinutė, ir aš tikiu, kad to pažado bus laikomasi. Nepaisant to, kad, galbūt, atskiri mūsų frakcijos nariai bando džiazuoti, ir bando tą mūsų tyrimą panaudoti kovai su opozicija, kuri neįtinka, arba, galbūt, yra asmeninių ambicijų arba netgi neapykantos. Ir priešingai bando kartais apsaugoti mūsų koalicijos partnerius. Juk mes turime „Leo LT“ istoriją, kurią mes ištyrėme ir įvardinome asmenis, bet kažkodėl tolimesni veiksmai nevyksta, nors NSGK suformulavo pasiūlymą Energetikos komisijai atlikti detalią analizę ir nustatyti, kokią žalą padarė šitas projektas.
Todėl aš darau išvadą, kad naujos komisijos pirmininkės bandymai pakartoti mūsų tyrimą yra nukreipti į tai, kad daugiau selektyviai būtų susidorota su politiniais oponentais. Aš šioje vietoje bandau priminti lyderiams, kad mums svarbu padaryti taip, kad politinės korupcijos, kišimosi į politinę sistemą atvejai daugiau nepasikartotų. O tam reikia įstatymų.
Jeigu kalbėtume apie tai, kaip aš matau rezultatą – aš matau tokį rezultatą, kad Lietuvoje atsiranda įstatymai, kurie atgrasytų žmones nuo ėjimo į politiką dėl siaurų asmeninių poreikių tenkinimo, ir juos sulaikytų. Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacija taip pat sako, kad, kalbant apie pareigūnų papirkinėjimą, valstybei svarbu taikyti atgrasymo ir sulaikymo politiką.
Jei dabar, per aštuonis metus, galiojant neteisėtam praturtėjimui, neišnagrinėta nei viena byla, ir nepritaikytas tas institutas, tai jau šį tą reiškia. Jeigu per keletą paskutinių metų nei vienas žmogus, kuris nuteistas dėl korupcinių nusikaltimų, nėra sulaukęs laisvės atėmimo bausmės, tai ir yra tai, kas vadinama nebaudžiamumu. Tai čia ir yra klausimai, kuriuos reikia spręsti.
- Bet juk Jūs ir pats sakote: tam reikia įstatymų projektų, o jų nėra nei vieno, bet yra nauja tyrimų komisija. Tokia yra realybė, kuri šiek tiek neatspindi tų tikslų.
- Neatspindi, bet mes dar turime šiek tiek laiko. Aš esu kalbėjęs su premjeru, nes, neslėpsiu, kol kas sudėtinga apie tai kalbėtis su frakcija. Aš tikiu Vyriausybe, kad ji lapkričio pirmosiomis dienomis pirmuosius įstatymų projektus pateiks, ir dėl jų teks kovoti. Tai nebus lengvi projektai. (…)
Reikia juos išaiškinti, tokie projektai nebus ir negali būti priimami ypatingos skubos tvarka. Tam reikės bent keleto mėnesių rimtiems klausymams ir diskusijoms, bet mes juos turime priimti. Tam neužtenka tik Vyriausybės pagalbos. Vyriausybė savo projektus, tikiuosi, pateiks. Bet reikia, kad įsitrauktų visa frakcija – tiek į šių problemų komunikaciją, tiek, kad būtų tam tikras garantas, kad bus užtikrinta politinė valia juos priimti.
Dabar mes nuėjome kitu keliu, kuris netelkia Seimo, kuris netelkia visuomenės. Tokiame susiskaldžiusiame Seime būtų labai sudėtinga visuomenei kalbėti apie tų teisės aktų sėkmingą priėmimą.
- Iš to, ką kalbate, aš girdžiu, kad Jūs turite bendražygių Vyriausybėje, ar turite bendražygių frakcijoje?
- Aš be abejo turiu bendražygių frakcijoje. Aš jau apvažiavau daugiau nei pusę Lietuvos miestų su savo to tyrimo pristatymu. Į tuos susitikimus ateina mano frakcijos kolegos, jie girdi, ką komitetas yra padaręs. (…) Iš to, kad esu kviečiamas frakcijos kolegų į jų apygardas, kad jie dalyvauja tuose posėdžiuose, pakviečia merus, tarybų narius, visuomenę, pokalbių po pristatymo, aš matau, kad žmonėms tai rūpi.
Aš manau, kad bendražygių yra, bet vis dėlto norėtųsi, kad lyderių lygyje būtų prisimenamos tos vertybės, dėl kurių mes ėjome į politiką. Čia yra labai svarbu. Nes frakcijos lyderis turi didžiulę paramą frakcijoje, ir klausimas, kaip tas pasitikėjimas ir parama yra naudojami. Labai norėčiau, kad pasitikėjimas ir parama būtų naudojami taip, kad Lietuva taptų skaidriausia valstybė regione, kad mes niekada negrįžtume į to politinio cinizmo ir politinės korupcijos laikus, kuriuose mes buvome net per krizę, kai daug verslų bankrutuodavo, žmonės buvo atleidinėjami iš darbo, o štai buvo interesų grupės, kurios turėjo išskirtines sąlygas ir beprecedenčius užsakymus iš valstybės. Taip neturi būti.
Dabar yra būtent tas laikas, kai visuomenės nuomonės yra palanki sprendimams, susijusiems su skaidrumu, žmonės nori pokyčių, jie nori išsivaduoti iš viešojo gyvenimo taisyklių, kurios buvo grįstos nepotizmu, siaurais interesais. Tam yra palanki terpė. Ir jeigu ne tik Vyriausybėje, bet ir frakcijoje atsiras lyderystė, aš tikrai sutinku su ponu Ramūnu Karbauskiu, kad mes galime laimėti ir kitus rinkimus.
- Aš iš Jūsų, tiesą sakant, taip ir neišgirdau, ar iš tikrųjų Jūs norėtumėte dalyvauti rinkimuose į Vilniaus merus? Ar Jums tas įdomu, ar norėtumėte išeiti iš Seimo, NSGK interesų gynimo, į savivaldą?
- Jeigu šis Seimas nesugebės priimti sprendimų, kurie atgrasytų nuo politikos įvairius žmones, kurie eina su asmeniniais interesais, joks meras iš esmės pokyčių užtikrinti negalės.
Pažiūrėkime – Vilniaus miesto savivaldybė. Man tai yra miestas, kuris asocijuojasi su sėkmingais žmonėmis, su sėkmės istorijomis, su galimybėmis. Bet ką mes turime pastaruosius metus? Stambiausi projektai – ar tai būtų šilumos ūkis, ar stadiono statybos, ar baseinas, ar atliekų tvarkymas, jais visuomenė negali pasitikėti, nes visus lydi korupciniai šleifai.
Nelabai prisimenu, kad kokį nors stambų projektą Vilniuje per pastaruosius septynerius-aštuonerius metus įgyvendintume be skandalų, skaidriai, be tarnavimo tam tikriems interesams. Vaikšto anekdotai: „nors vagia, bet ir kitiems duoda“. Absurdas. Žmonės gali pakviesti dalyvauti politikoje, rinktis iš žmonių, kurie nuoširdžiai tarnautų miestui. Potencialas čia yra labai didelis.
Bet jeigu Seimas nepriims sprendimų, kurie atgrasytų nuo politikos tuos, kurie eina vogti, vargu, ar kokiam nors merui pavyks elgtis kitaip. Kaip mes matėme per tyrimą, jeigu tam tikro verslo savininkų įtaka yra tokia, kad jiems netgi nesvarbu, kokia bus koalicija – kairė ar dešinė, jie vis tiek turės savo gabalą (jeigu žiūrėtume nuo 2002 m. ), tai ta protegavimo, nepotizmo, korupcijos kultūra persiduoda ir savivaldai.
- Ką Jūs darytumėte, jeigu pas jus, kaip pas Vilniaus merą, ateitų pasikalbėti „MG Baltic“ arba „Rubicon'as“?
- Tikrai neateitų.
- Kaip savivaldos politikai turėtų bendrauti su verslo milžinais?
- Niekada nebuvau meru arba tarybos nariu, tai niekada nebendravau su verslu kaip savivaldybės tarybos narys arba meras. Bet galiu pasakyti, kaip aš bendrauju su verslu. O aš bendrauju. Viešinu savo darbotvarkėje visus susitikimus. Esu apėjęs visas verslo konfederacijas, išskyrus vis dar nesu susitikęs su pono Dargio vadovaujama. Bet mes sutarėme kalbėtis.
Paprastai verslininkams pristatau dalį šio tyrimo, ir klausiu: ar normalu verslui, kada yra sudaromos išskirtinės sąlygos vienam dominuojančiam koncernui arba jo savininkams? Netgi iki tokio lygio, kad jis nusprendžia, kas bus ministrai, įmonių vadovai, kas dalyvaus konkursuose. Aš klausiu, ar verslo plėtros požiūriu yra normalu, kad mes turime galios centrus, kurie sprendžia, koks verslas ir kada gaus kokius užsakymus? Ir kurie sprendžia, kokius įstatymus priims (politikai)? Kas vieną ar kitą postą užims? Ar verslui netrukdo tai, kad ilgą laiką „Lietuvos geležinkeliuose“ kitoms verslo grupėms – jeigu neturi gerų santykių su dominuojančia grupe, praktiškai buvo neįmanoma konkuruoti?
Mes sutinkame, kad verslas yra ne tai, kas korumpuoja valstybę, stabdo jos pažangą, šantažuoja sprendimų priėmėjus, bet tai, kas kuria vertę visuomenei, kas dalyvauja konkurencinėje aplinkoje. Sėkmingas verslininkas dažniausiai sugeba konkuruoti su kitais verslais, pasiūlyti geriausias prekes arba paslaugas. Mano nuomone, dominuojančios interesų grupės kaip tik užkerta kelią verslo plėtojimui. (…)
Aš bendrauju su verslu, mes apie tai kalbamės. Kalbamės apie lobistinės veiklos įstatymą. Pavyzdžiui, Briuselyje, Europos Parlamente esančiame interesų registre, kai kurios ir Lietuvos verslo grupės yra registravusios save kaip interesų grupę. Sakau: o tai kodėl Lietuvoje nenorite registruoti? Briuselyje reikia registruotis, nes ten tokios civilizuotos taisyklės, o Lietuvoje galima veikti po stalu. Kai veiki po stalu, yra labai sunku apčiuopti, dėl ko tariamasi, kokie interesai, kokie sprendimai priimami.
Su verslu politikai turi bendrauti, bet tai turi atitikti skaidrumo, nešališkumo principus. Kalbant apie konkrečius projektus, dabar yra didžiulis galvos skausmas, kas toliau uždarinės Ignalinos atominę elektrinę (AE). Aš vaikštau į ambasadas, komandiruotėse užsienyje visą laiką turiu atmintinę, Ignalinos AE uždarymo prezentaciją, kviečiu per politikus, ministrus, sprendimų priėmėjus, įmones dalyvauti uždarymo projekte. Bus skaidrus, atviras konkursas. Mes norime, kad tą mūsų projektą uždarytų draugiškos valstybės skaidriai veikiančios įmonės, kad neardytų mūsų politinės sistemos.
Galima kviesti verslą investuoti, dalyvauti svarbiuose projektuose, bet nesudarinėti atskirų sąlygų.
- Paskutinis klausimas – apie biudžetą. Gal nesuklysiu pasakiusi, kad esate kairysis – nuo 2002 m. iki išrinkimo į Seimą 2016 m. buvote aktyvus profsąjungų narys, netgi įkūrėjas. Kaip vertinate pateiktą biudžeto projektą, kurį opozicija vadina liberalios politikos išraiška?
Trečiadienį tą projektą svarstysime. Bet matau gerus pokyčius, susijusius su tuo, kad pirmą kartą turėsime berods milijardo eurų rezervą. Tas rezervas yra ypač svarbus, kada mažėja Europos Sąjungos parama, ir yra pokalbių apie galimas recesijas. Kadaise mes estais žavėjomės, kad jie sugebėjo sukurti „pagalvę“, jeigu premjerui pavyktų tą „pagalvę“ suformuoti, būtų stipru. (…)
Antras dalykas – aš matau, kad biudžetas yra susijęs su penkiomis reformomis, kurias siūlo Vyriausybė. Tai yra švietimas, sveikata, mokesčiai, socialinė apsauga, inovacijos. Ten yra labai konkrečios priemonės, kurios yra finansuojamos. Yra reformuojamas viešasis sektorius.Tai aš manyčiau, kad šitas biudžetas iš principo yra kaip parama toms reformoms, kurias pasiūlė Vyriausybė, ir tai yra svarbu.
Kaip komiteto pirmininkas, aš labiausiai gilinsiuosi į tai, kas priklauso komitetui, tai yra žvalgybų veikla, kariuomenė, krašto apsaugos sistema, teisėsauga. Mums yra ypač svarbu užtikrinti tinkamą finansavimą krašto saugumui, modernizuoti žvalgybų, specialiųjų tarnybų technologinius pajėgumus, nes dėl atsilikimo prarandama daug laiko, ir tada reikia daug žmogiškųjų išteklių.
Ir, aišku, kad labai svarbūs yra atskirties klausimai. Bet atskirties problema yra susijusi ir su žmonių pasitikėjimu savo jėgomis, savo valstybe, didesniu įsitraukimu. Šioje vietoje bus labai svarbu tai, ką aš kalbu, tai yra, kaip atrodys politikos vertybių žemėlapis po šio Seimo kadencijos? Jeigu „valstiečiai“ pamirš savo bazinius pažadus, gali atsitikti taip, kad į Lietuvą ateis populistinės jėgos, kurios bus sunkiai nuspėjamos.
Bet mes galime pasitarnauti tam, kad politinė sistema stiprėtų. Perfrazuojant prof. R. Lazutką, politinės sistemos griovys yra tiek dešinėje, nes ir dešiniosios jėgos yra susidūrusios su didžiule krize, tiek kairėje, nes ten taip pat jos yra suskilusios, pasiklydusios tarp savo vertybių. Tai galimybių įsitraukti žmonėms į politinę sistemą ir keisti politikos tradicijas tikrai yra.
Aš tikiu, kad „valstiečių“ gretose bus tas moralinis autoritetas, skambutis, kuris nepaisant noro įgelti, įkąsti, vis dėlto primins pagrindines bazines nuostatas, dėl kurių žmonės pasitikėjo mumis, ir dar labiau sustiprins tą politinę jėgą. Nes jai reikia stiprėti. Norint rimtai dalyvauti, reikia įtraukti skyrius, reikia daugiau diskusijų viduje, daugiau įsitraukimo, reikia rengti žmones, kviesti juos įsitraukti, demarginalizuoti politiką, kad sėkmingi žmonės nemanytų, kad „štai, jeigu aš einu į politiką, tai čia yra kažkas nešvaraus“. Priešingai, kad sėkmingi žmonės eitų į politiką, ir ją keistų.