„Klimatas – tai, ko mes tikimės, o orai – tai, ką gauname“, – tokiais žodžiais savo paskaitą apie gamtos reiškinių įtaką sveikatai panevėžiečiams Kniaudiškių bibliotekoje pradėjo prieš porą metų į pensiją išėjusi žinoma Lietuvos klimatologė A. Galvonaitė.
Nuo 1992-ųjų ji dirbo Lietuvos hidrometeorologijos tarnyboje, stebėjo klimato pokyčius, rengė mokslo leidinius, įsteigė muziejų, apsigynė daktaro disertaciją, bendradarbiavo vykdant Pasaulinės meteorologijos organizacijos klimato programas. Lietuvos žmonės A. Galvonaitę iki šiol geriausiai žino kaip charizmatišką meteorologę, įdomiai pristatinėdavusią orų prognozes per televiziją.
„Pastebėjau, kad lietuviui šventa nepraleisti orų prognozių ir jomis labai domėtis, bet visi jas tuoj pat ir pamiršta. Pamatė ryte saulę, išsirengė ir pamiršo, kad įspėjome apie po pietų ateinantį šaltį – taip ir užpuola peršalimo ligos“, – susirinkusiems klausytojams pasakojo meteorologė ir pridūrė, kad pranešdama apie orų permainas visada liepdavo pasiimti skėtį ar akinius nuo saulės. Tik taip esą žiūrovai įsidėmėdavo jos patarimus būsimai dienai.
Sausros Lietuvai nebūdingos
Lygiai taip pat, pasak A. Galvonaitės, tautiečiai lengvabūdiškai vertina ir šylančio klimato grėsmę. Apie tai kalbama daug, bet visiems atrodo, jog pavojingos permainos vyksta kažkokioje kitoje Žemėje.
„Lietuva niekada nebuvo sausrų kraštas. Tokia vasara, kaip pernai, buvo tipinė, mūsų kraštui būdinga. Tiesa, lijo per daug. Bet šie metai lietuviams buvo tropiniai“, – patikino klimatologė. Jau nuo 1992 metų, anot jos, Lietuvoje ėmė ryškėti dideli visuotinio klimato svyravimai.
Tų metų vasarą čia lietaus nebuvo net 100 parų, o po to taip palijo, kad galutinai žlugo visiškai išdžiūvęs derlius. Didžiuliai karščiai pasikartojo po dvejų metų, 2002-aisiais ir 2018 metais. Klimatologams nerimą kelia ir 30 laipsnių temperatūrą perlipantys laikotarpiai. Kai toks karštis laikosi vieną dieną, dar nieko baisaus, tačiau kai kaitra tęsiasi devynias paras, užklumpa karščio banga ir dešimtą dieną situacija tampa katastrofiška visai gamtai – nebeapsieinama be neigiamų padarinių.
„O ką tokiu oru daro mūsų senosios sodininkės?
Išeina vidurdienį į daržus ir be jokių skarelių dirba atstačiusios užpakalius į saulę. Savo kaimynes aš jau išmokiau – jos supranta, kodėl, pamačiusi jas be galvos apdangalo tokią dieną, klausiu, ar tik mirties nesišaukia.
Bet kiek žmonių patenka į ligoninę?“ – lietuvių abejingumu sveikatai stebėjosi A. Galvonaitė. Kai klimatas panėšėja į pietinių kraštų, anot jos, ir mūsų tautiečiams laikas priprasti prie ispaniškų siestų ir fiestų. Poilsis virsta nuovargiu Dar atsargiau klimatologė žiūri į žiemos keliones į šiltuosius kraštus. Ko gero, anot jos, retas toks keliautojas įvertina oro temperatūros svyravimo smūgį organizmui. Lietuvą palieka spaudžiant 20 laipsnių šalčiui, o iš lėktuvo išlipa į 40 laipsnių karštį. „Ar žinote, kaip gamtoje susiformuoja uraganas – tai vyksta, kai susiduria šiltas ir šaltas oras. Tai kokie tuomet uraganai sukasi jūsų kūnuose, kai per kelias valandas patiriate net 60 laipsnių temperatūros skirtumą. Negana to, organizmas gauna du tokius nokdaunus – žmogui nuvykus į kitą šalį ir grįžus“, – sakė buvusi klimatologė.
Po tokių pramogų, pasak pašnekovės, nereikia stebėtis, kodėl po savaitės užsienyje jaučiamas ne poilsis, o nuovargis. Dar didesnė žala, A. Galvonaitės teigimu, tropinėse kelionėse padaroma vaikams iki 10 metų. O lietuviai savo atžalas keliauti pratina ir nuo kūdikystės. „Vežti į tokią kelionę vaiką iki 10 metų – nusikaltimas. Jis, galima sakyti, jau pasmerktas visą gyvenimą sirgti“, – pabrėžė pranešėja.
Ji sako nesuvokianti, kodėl lietuviai taip ėmė lepinti jaunąją kartą. Ši, klimatologės pastebėjimu, auga nebesveika. Kambaryje užsidarę, prie kompiuterių palinkę ir steriliai auginami vaikai masiškai ėmė skųstis sveikatos bėdomis. „Žmogus augdamas turi įgyti imunitetą, išmokti kariauti su puolančiomis ligomis ir jų sukėlėjais, kad užaugtų sveikas. Tad nereikia bijoti, kai vaikas atsikanda nuo žemės neplauto obuolio, paragauja braškių darže. Juk ar ne taip mes patys augome ir užaugome?“ – dėstė A. Galvonaitė.
Tarp dangaus ir žemės
A. Galvonaitės vaikystė pralėkė netoli Panevėžio – Anykščių rajone. Dabar jau daug metų moteris gyvena Vilniuje, tačiau mielai aplanko gimtuosius kraštus.
Būtent čia ir užgimė meilė gamtai. Tik rinkdamasi profesiją pašnekovė ilgai svarstė, kas įdomiau: astronomija ar archeologija. O pasirinkti padėjo žurnalistai – jauna anykštėnė ėmė ir parašė laišką žurnalo „Moksleivis“ redakcijai, prašė lemtingo patarimo. Šis buvo rinktis aukso viduriuką, kur būtų galima ir į dangų pažiūrėti, ir po žemę pasiknaisioti. Visa tai tiko meteorologijai. A. Galvonaitė niekada nesigailėjo pasirinkusi šį mokslą, nes jis su metais leido atrasti vis kažką naujo.
Tai tik žmonėms esą atrodo, kad meteorologija tas pats, kas stebėti termometrą ant namų lango. O iš tiesų, pasak pašnekovės, tai nepaprastai sunkus mokslas – jo pagrindas yra fizika ir matematika. Meteorologijai netgi nulis yra didžiulis skaičius. Įsivaizduokite – kylant į viršų oro temperatūra mažėja. Bet jeigu ji nustotų kristi ir visur būtų 0 laipsnių, būtų tas pats, kaip ant puodo uždėjus dangtį. Visas sluoksnis yra iš karto sulaikomas – nebevyksta maišymasis. Tuomet automobilių išmetamosios dujos niekur nebeišsiskirstytų ir mes kvėpuotume užterštu oru.
Traktorius danguje
Ne visi, A. Galvonaitės teigimu, žino ir tai, kad Lietuvoje galima pastebėti visus meteorologinius reiškinius, net ir miražą, Šiaurės pašvaistę ar tornadą. Vandens miražą galima pamatyti, kai, garuojant nuo saulės įkaitinto asfalto vandeniui, matomas mirguliuojantis atvaizdas.
Šiaurės pašvaistė taip pat nesvetima mūsų kraštui. O tornadas, meteorologės aiškinimu, tėra angliškas viesulo pavadinimas. „1981 metais Širvintose į orą viesulas pakėlė galingą traktorių „Kirov“. Ar tai ne tornadas?“ – istorinius faktus priminė klimatologė. Panašūs viesulai, uraganai, audros ar stiprūs vėjai, anot jos, Lietuvoje vis dažnėja ir ateityje jų bus dar daugiau. Vis tai klimato pokyčių padariniai. „Jie lemia, kad pastaraisiais metais sulaukiame staigių, viską naikinančių gamtos reiškinių. Vienas pasaulio galas skęsta, kitas dega. Bet esame po vienu stogu ir tai, kas vyksta, – mūsų veiklos padariniai“, – patikino A. Galvonaitė.
Ką kalbėti apie visuotinę gamtos taršą, kai orus gali pakeisti net ir vienas kiemas. „Kai dar dirbdavau, sulaukdavau skambučių, kad pas vieną kaimyną lyja, pas kitą ne. Tokius reiškinius gali sukelti iškastas tvenkinys, išarta pieva, pastatytas šiltnamis ir net namo stogas. Mes turime daug įtakos gamtai“, – pabrėžė pašnekovė.
Antros Katrinos nebebus
Žemės gyventojai, pasak A. Galvonaitės, neįvertina savo galių ir baigia planetą paversti šiukšlių bei atliekų kapinynų vieta. Tik reikia prisiminti, kad viso to mes niekur toliau nebeišmesime ir sulauksime vis agresyvesnio gamtos atsako. „Šiuolaikinis jaunimas seniai nebežino, kas tai yra „dustas“ (naudingųjų chemikalų milteliai, kuriais naikinami augalų ligų sukėlėjai arba kenkėjai – aut. pastaba).
Jį pamiršome praeito amžiaus viduryje. Bet šios medžiagos vėl atrandama žemėje. Iš kur? Kaip?“ – kalbėjo gamtos mokslų žinovė. Pamirštus teršalus, anot jos, atplukdo sparčiai tirpstantys Arkties ledynai. Jie po truputį skandina salas ir kelia vandens lygį žemėje.
Tokia situacija lemia ir tai, kad pasaulį šluoja vienas už kitą baisesni uraganai, nešantys nuo 8 iki 80 viesulų. Įdomu, kad tokiems reiškiniams yra sukurtas specialus vardynas. Seniausiais laikais uraganai dažniausiai būdavo vadinami jūrų mergelėmis arba sirenomis. Vėliau jūreiviai uraganus ėmė vadinti savo žmonų vardais. O nuo 1979 m. šiems gamtos siaubams pradėti duoti specialūs vyrų ir moterų vardai.
Nuo tada kiekvienais metais sudaromas uraganų vardų sąrašas ir iš jo išrenkami vardai tais metais siaučiantiems uraganams. Jie sudaromi atskiriems regionams: Atlanto vandenyno, Ramiojo vandenyno, vandenynų dalių ir kt. Taip siekiama, kad uragano vardas būtų būdingas tai pasaulio daliai, kurioje jis susidaro. Kai kurių regionų meteorologijos tarnybos kiekvieną audrų sezoną pradeda pirmąja abėcėlės raide, o kitos – raide, ties kuria sustojo praėjusį kartą. Uraganų vardai gali kartotis maždaug kas šešerius metus. Tačiau stichijų, padariusių ypač daug žalos, vardai išbraukiami iš vardų sąrašo. Pavyzdžiui, jau nė vienas uraganas nebebus pavadintas Katrina.
Gražiausia mirtis – per pūgą
Ne mažiau baisus ir pavojingas reiškinys, A. Galvonaitės teigimu, ir lietuviška pūga. Nors jai vardų niekas neduoda, ši gamtos klastūnė gali lengvai atimti gyvybę. „Ilgiausia pūga Lietuvoje siautė būtent Panevėžyje 1969 metų vasarį ir truko 72 valandas. Prisiminkite, kad per šį gamtos reiškinį galite žūti“, – klausytojus mokė meteorologė. Pūga labai nuvargina ir suklaidina žmogų. Ir jei jis atsidūręs tokiame sniego sūkuryje atsisėda – numiršta. Mat kol judame per pūgą, būna šalta, o kai suklumpame, atrodo, kad tampa šilčiau – krinta kūno temperatūra – ir užmingame visam. „Visada sakau, kad per pūgą niekada nestovėkite vietoje, nesėdėkite ir negulėkite. Jei nerandate kelio, susiraskite artimiausią medį ir eikite aplink jį ratu. Viena mano klausytoja pasakojo, kad toks patarimas jai išgelbėjo gyvybę. Išlipusi iš autobuso ji pateko į didžiulę pūgą, nieko nesimatė. Prisiminusi, ką sakiau, bedėsi į pirmą medį ir ėjo aplink. Netrukus viskas nurimo, o ji, pasirodo, buvo savo kieme. Galėjo jame ir žūti, jei būtų suklupusi“, – pasakojo A. Galvonaitė.
O nuo viesulo meteorologė siūlė slėptis gulant į duobę. Ši gamtos stichija paprastai eina pusė metro virš žemės. Apie grėsmę, pasak bibliotekos viešnios, puikiai praneša vėjo varpeliai. Šie ima virpėti, kai aplink staiga viskas nurimsta.
Laukia nenuspėjama žiema
Daugelis sergančių, vyresnių žmonių keičiantis orams pajunta tai sąnarių, tai širdies skausmus. Tačiau A. Galvonaitė sako, kad orai nesargdina – jie tik parodo sveikatos bėdas.
„Mes visi esame susieti su oru ir klimatu. Tai yra užkoduota žmogaus genuose, tik reikia įsiklausyti į save. Nuo orų net ir vagių įpročiai priklauso – žiemą ilgapirščiai lenda į butus, vasarą – sodus“, – šypsojosi klimatologė.
Dar daugiau patarimų klimatologė pažėrė dvasinei panevėžiečių sveikatai. Lapkritį, anot jos, ateina didžiausias pavojus susirgti rudenine depresija. Trumpėjančios dienos, šviesos trūkumas apsvaigina žmones kaip muses prieš žiemą ir jie nieko nebenori daryti. Tačiau ši būklė, A. Gavonaitės įsitikinimu, ne tokia baisi kaip pavasarinė depresija, kuri verčia judėti, veikti. Ir jei žmogus neturi darbo, pinigų, šeimos, jį užpuola beviltiškumas. Būtent pavasarį klimatologė prašo atidžiau stebėti savo artimuosius, nes tuo metu kyla didžiausias noras nusižudyti. O lietuviams iki tokių minčių, pranešėjos nuomone, labai netoli. Mūsų tauta, jos žodžiais, gyvena laukdama juodos dienos.
„Niekada nieko netaupykite blogai dienai, nes lauksite tokios ir būtinai sulauksite. Apskritai siūlau visiems išbandyti geros dienos metodą, jis turi tik dvi taisykles. Atsikėlę ryte būtinai nusišypsokite ir išgerkite vandens. Netikėkite blogais sapnais, jei jų sulaukėte – prieikite prie lango ir pažiūrėkite, koks nuostabus laukia pasaulis“, – mokė gamtos ir sveikatos ryšį gerai pažįstanti A. Galvonaitė.
Į visiems rūpimą klausimą, kokia Lietuvos laukia žiema, viešnia teigė, kad ji turėtų būti labai šilta. Nors šaltuko gali įpūsti skandinavai, kur prognozuojamas šaltis kas antrą mėnesį.
Ši vasara
Šiaurės Europos ir Baltijos šalių meteorologijos institutai kruopščiai rinko duomenis apie šią vasarą vykusias orų anomalijas. Štai keletas svarbiausių įžvalgų: Danijoje gegužę, birželį ir rugpjūtį buvo fiksuojami nauji saulėtų dienų rekordai. Gegužė buvo neįprastai šilta, o gegužės, birželio ir liepos mėnesiai – dar ir labai sausi;
Estijoje gegužę ir liepą buvo ypač šilta, o liepa taip pat buvo užfiksuota kaip vienas sausiausių mėnesių nuo 1961-ųjų metų; Suomijoje gegužė ir liepa buvo vieni karščiausių ir sausiausių kada nors užfiksuotų mėnesių. Birželio mėnuo buvo kiek įprastesnis. Vidutinė temperatūra gegužės–rugpjūčio mėnesiais viršijo visus anksčiau fiksuotus rekordus; Pietinėje ir vakarinėje Islandijos dalyse buvo itin mažai saulėtų, tačiau labai daug lietingų dienų, o šiaurės rytų Islandijoje – šilta ir sausa. Tam tikrose vietovėse buvo fiksuojamas rekordinis dienos ar mėnesio kritulių kiekis;
Latvijoje 2018-ųjų gegužė buvo šilčiausia kada nors šioje šalyje užfiksuota gegužė ir pirmoji gegužė, kurios vidutinė temperatūra pirmą kartą istorijoje perkopė +15 °C. Birželis ir liepa taip pat buvo šiltesni nei įprastai. Ši vasara buvo ne tik karšta, bet taip pat ir sausesnė nei ankstesniais metais; Lietuvoje gegužė ir laikotarpis nuo liepos 20 iki rugpjūčio 10 dienos buvo karščiausias, vertinant stebėjimus nuo 1961-ųjų metų.
Gegužė ir liepa taip pat buvo fiksuojami kaip itin sausi mėnesiai; Norvegijoje ši vasara buvo fiksuojama kaip viena karščiausių ir sausiausių nuo tada, kai 1900-aisiais buvo pradėti meteorologiniai stebėjimai;
Švedijoje vidutinė gegužės ir liepos mėnesių temperatūra viršijo visus kada nors fiksuotus rekordus. Pietinėje Švedijos dalyje birželis ir rugpjūtis taip pat buvo karšti arba labai šilti; Islandijos sostinėje Reikjavike kiekvieną gegužės dieną buvo fiksuojami krituliai (toks reiškinys nebuvo stebimas nuo 19 amžiaus, kai buvo pradėti kritulių matavimai), o saulėtų dienų skaičius birželio mėnesį buvo pats mažiausias per pastaruosius 104 metus. Apibendrinant šios vasaros orus galima teigti, jog Skandinavijos ir Baltijos šalyse vasara buvo itin šilta ir sausa, o fiksuotų karščio rekordų skaičius buvo ypač didelis. Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, jog minėtose šalyse ypač aukšta temperatūra buvo fiksuota ir antroje pavasario pusėje.