LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“ dalyvavo Vilniaus meras R. Šimašius, telefonu prie pokalbio prisijungė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas Mažvydas Jastramskis.
– Jūsų statusas toks įdomesnis – buriate rinkimų komitetą, tačiau tebesate Liberalų sąjūdžio narys ir priimate sostinės skyriaus paramą. Kuo pats save laikote: partijos kandidatu ar nelabai?
R. Šimašius: Galbūt kam nors dėl to yra ir painiavos, bet man atrodo, kad viskas aišku. Liberalų sąjūdis turi pagaliau išlipti iš apkasų, telkti daugiau žmonių ir eiti laimėti vardan tų idėjų, kurioms atstovauja. Akivaizdu, kad turi sutelkti daugiau paramos, nei šiandien pavyksta, vien po partijos vėliava, nes žmonės ir šiaip įtariai į partijas žiūri, nepasitiki. Tikrai reikia išlipti iš apkasų ir sutelkti daugiau žmonių.
Esu labai dėkingas, kad partijos skyrius iškėlė mane partijos kandidatu į Vilniaus mero poziciją, tikrai to nesiginu, nesikratau, nieko nebandau apgauti. Kita vertus, eidamas į rinkimus kviečiu visus partijos narius, ir tikrai, labai didelė dalis bus liberalai, dalyvauti sąraše. Taip pat ir kitus žmones, kurie, niekam nekiltų abejonių, mąsto liberaliai. Jie yra laisvę mylintys žmonės ir tikrai reikėtų didesnio sutelktumo vardan Vilniaus.
– Jeigu nutiktų taip, kad Liberalų sąjūdis keltų savo kandidatą, ar laikytumėte jį varžovu? Kaip tuomet elgtumėtės?
R. Šimašius: Vilniaus skyrius yra išsakęs savo poziciją, formaliai valdyba dar turės svarstyti, kaip viskas atrodys, jokių variantų atmesti negalima, bet dabar tai būtų tik spekuliacijos. Varžovų jau ir dabar yra labai daug ir tai vertinu labai rimtai ir atsakingai. Apskritai, rinkimai tam ir yra, kad žmonės galėtų palyginti varžovus ir pažiūrėti, kuo galima daugiau pasitikėti: ir praeitimi, ir pažadais dėl ateities. Viską vertinu labai ramiai.
– Esate sakęs, kad jūsų politinės pažiūros susiformavo šešiolikos, kai į rankas pateko šiuolaikinio liberalizmo tėvu laikomo Friedricho Hayeko veikalas. Ar laikote save Vakarų demokratijos šalininku?
R. Šimašius: be jokios abejonės. Kai sakau, kas toks esu pagal pažiūras, sakau, kad esu liberalas, seniai esu ir turbūt numirsiu liberalas. Be abejo, Vakarų demokratija yra geriausia, kas išrasta, kad būtų išspręsti politiniai ar pilietiniai klausimai. Kartu aišku, kad Vakarų demokratija privalo savyje turėti labai svarbų geną – atsinaujinti ir ieškoti naujų formų. Labai natūralu, kad ir čia aš tikiuosi, jog liberalai bus smaigalyje surandant vis geresnes ir naujesnes formas, kad įgautų pagrįsta rinkėjų pasitikėjimą.
– Ar būdu gauti pagrįsta rinkėjų pasitikėjimą ir vieną iš naujų formų laikote visuomeninį rinkimų komitetą? Senosiose vakarų demokratijose tokio naujadaro nėra, ten žmonės rinkimuose dalyvauja su partijomis.
R. Šimašius: Taip, aš laikau tai vienu iš būdų šiandienėje Lietuvoje. Tai yra būdas. Tai nėra naujadaras, naujiena. Netgi didžiuoju mastu E. Macronas laimėjęs Prancūzijos prezidento rinkimus visiems sukėlė šoką, kaip nusistovėjusioje partinėje sistemoje staiga padarė kažką kita, kas neįprasta, į kitas valstybes pažiūrėjus.
– Tai yra naujadarai.
R. Šimašius: Taip, tai yra naujadarai. Man atrodo labai svarbu suvokti, kad atvira vakarietiška demokratija arba liberali demokratija ir yra tokia, kuri stovi ant tvirtų laisvės ir atsakomybės pamatų bei sugeba atsinaujinti, vis iš naujo save atrasti ir išrasti. Laisvi rinkimai yra tokios sistemos pamatas. Kokia forma, kas eina, kaip telkiami žmonės - tai jau yra vietos, laiko, aktualijų lemiamas apsisprendimas. Šiandien jaučiu, kad Vilniui reikia sutelkti daugiau miestiečių vardan vieno reikalo, todėl ieškojau formos ir manau, kad radau, kaip tai padaryti.
– Prieš ankstesnius rinkimus žadėjote, kad tapęs meru padarytumėte viską, jog Vilnius būtų skaidriausias miestas. Kaip šiandien vertinate, ar jums pavyko tai padaryti?
R. Šimašius: Aš atsimenu korupcijos kvapą, tiesiog tvyrojusį ore mieste ir Vilniaus savivaldybėje. Iki tol kiekvienoje kadencijoje būdavo kažkas iš Vilniaus valdžios išvedamas su antrankiais ir viskas baigdavosi negerai. Ačiū Dievui, tikiuosi, kad niekas nedirba blogų dalykų, ko mes nematome atvirų duomenų srityje.
Aš visada, bet kokioje tarptautinėje auditorijoje galiu drąsiai pasakyti, kad Vilnius yra atviriausių duomenų miestas bent jau visoje Europoje. Niekas tam dar nedrįso mesti iššūkio, nes turiu aibę priemonių, kurios įrodo, kad tai tiesa. Galiu pasididžiuoti, kad pavyko daug padaryti, pavyko užkrėsti ir kitas savivaldybes. Net ir už šią sritį atsakingas Europos komisaras atvažiavo palaiminti mūsų memorandumo su kitomis savivaldybėmis, su kuriuo dalysimės patirtimi, kaip „atidaryti“ duomenis ir visą informaciją miestiečiams.
– Pone M. Jastramski, kaip jūs vertinate R. Šimašiaus sprendimą kandidatuoti antrajai kadencijai ne su Liberalų sąjūdžiu, kurio narys yra, o su visuomeniniu rinkimų komitetu?
M. Jastramskis: Tai racionaliai apskaičiuotas sprendimas, kurį reikia vertinti tik galimybių būti perrinktam kontekste. Savivaldybių rinkimuose, nepaisant to, kad yra labai stiprus lokalumo faktorius ir vietos lyderių, kaip asmenybių faktorius, yra ir kitas dalykas – partijos etiketė gali smukdyti, bet gali ir kelti. Pavyzdžiui, 2015 m. rinkimuose liberalų etiketė kandidatus kėlė, o Darbo partijos smukdė. Nežinau, ar tai paremta kokiais nors tyrimais, ar tai tėra spėjimas, bet tai, ką meras sako, kodiniai žodžiai, kaip „platesnis sutelkimas“, reiškia, kad manoma, jog kandidatuojant su komitetu, o ne su partijos vėliava, bus galima gauti daugiau balsų.
– Liberalų sąjūdį vis dėlto būtų galima vadinti sistemine, tradicine partija, po įvairių iškylančių skandalų ji nuolat bandydavo atsinaujinti, tačiau dabartinis sprendimas be šios partijos pereiti prie, pavadinkime, naujos platformos – ponas Šimašius paminėjo ir E. Macrono pavyzdį.
M. Jastramskis: Žinoma, E. Macronas naudojamas kaip pavyzdys, nes jis asocijuojamas su pozityviais pokyčiais. Naujų partijų, naujadarų tikrai nereikia dairytis Prancūzijoje. Esame viena iš tų šalių, kuri Europoje pirmauja pagal naujų partijų sėkmę. Per pastaruosius 28 m. išradome labai daug įvairiausių formų. Komitetų atsiradimą vertinų visų kitų naujų partijų kontekste, nes nepasitikėjimas partijomis ir didelis polėkis balsuoti už naujoves nelabai turi ką bendro su turiniu ir ideologiniais dalykais. Galbūt vėl reikia pabandyti kažką naujo, nes senos partijos nusibodo ir jomis nebepasitikima.
Liberalai su tuo bando žaisti, nežinau, jie sisteminė, nesisteminė partija ar tradicinė dėl to, kad jie keitė pavadinimus, jungėsi ir skilo daugybę karų. Jeigu jiems šis manevras pavyks ir R. Šimašius bus vėl perrinktas Vilniaus meru, gavęs mandatą vėl bandys kažką naujo. Tikriausiai mes turėsime naują liberalų partiją. Iš kitos pusės yra rizika, kad jeigu bus pralaimėti rinkimai, bus sunku ir suprasti, kokia Liberalų sąjūdžio ateitis. Vienaip ar kitaip, ryškiausia partijos asmenybė, geriausiai vertinama tarp dažniausiai matomų politikų Lietuvos nacionaliniu lygmeniu, praranda partiją. Šis žingsnis reiškia, kad žinomiausias ir geriausiai vertinamas žmogus neina su partija. Tai partijai reiškia nelabai optimistišką ateitį.
– Kalbate apie tai, kad kiekviename rajone turėtų būti, ar norėtumėte, kad būtų, kultūros, sporto arba kitas objektas. Šeškinėje – stadionas, Fabijoniškėse – baseinas, kuris ir taip jau turėtų būti atidarytas pavasarį, stadionas tarsi irgi turėtų būti nacionalinis, jeigu pavyks susitarti dėl koncesijos, o kas būtų būtent jūsų veiklos rezultatas?
R. Šimašius: Kadangi yra labai daug darbų ir projektų, pasistengiau juos sudėlioti į 12 ambicijų, kurios sugrupuotos į keturias temas. Viena iš jų yra miesto sovietmečio statybos rajonai, kurie būtų transformuojami į normalius gyvenamuosius rajonus iš miegamųjų rajonų. Mano tikslas yra, kad kiekviename rajone atsirastų po tokį objektą, kuris taptų šio rajono identiteto dalimi. Tarkime, stadionas, atsirandantis Šeškinėje, su juo ir būtų siejama Šeškinė.
– Bet ar teisinga tai laikyti miesto objektu? Nes jis neatsirastų vien dėl miesto veiklos.
R. Šimašius: Esu ne kartą pasakęs – tai yra ir miesto, ir nacionalinis objektas. Labai dažnai tai gali būti ir privatus objektas, svarbu, kad žmonės suprastų, jog jie gyvena ne šiaip pilkame rajone, kuriame, kaip kartais sakoma, nieko nėra. Tai yra vienas liūdnesnių dalykų, jei gyveni rajone – į jį atvažiuoju pernakvoti, džiaugiuosi, kad turiu, kur išeiti pasivaikščioti su vaiku, bet net ir tuomet nebūna normalių vietų. Todėl ir noriu, kad žmonės norėtų ne tik būti, bet kad objektai būtų identiteto dalis. Pasižiūrėję į Naujininkus, matome taksi parko atgimimą, tai vyksta ne savivaldybės, bet privačiomis lėšomis, nors tai daroma su dideliu savivaldybės palaikymu. Aišku, kad tai gali tapti vienu iš dabar vykstančio atgimimo simbolių.
– Taksi Vilniaus oro uoste yra amžina ir niekaip nesutvarkoma tema, nes miestas sako, kad tai nėra jo atsakomybė ir kad taksi daro gėdą.
R. Šimašius: Dabar pravažiuodamas viešuoju transportu pamačiau ant vienos statybinės tvoros užrašą, kad už 30 eurų niekas į senamiestį nebeveža, nes kiborgai išvaikė tuos lupikus. Aš žinau labai aiškią statistika, tai ne mano sritis, bet esu atsakingas už viską, kas vyksta mieste, ir tos atsakomybės nesikratau. Pažeidimų, kai apgaudinėjami užsieniečiai, sumažėjo dešimtimis kartų. Sumažėjo ir dėl to, kad yra sutelktos oro uosto ir savivaldybės pajėgos.
Aš laikausi labai aiškaus principo, jeigu bent 10 proc. priklauso nuo manęs, vadinasi, tai irgi priklauso ir nuo manęs. Kartais tai reiškia, kad reikia eiti, kažką įtikinti, kad darytų, kartais reikia pačiam padaryti daugiau, bet rezultatą reikia pasiekti. Kam čia dabar papasakosi, kad esi neatsakingas, jeigu esi Vilniaus meras.