„Iš smurtaujančių šeimų paimtus vaikus į savo globą priėmę žmonės (dažnai tai būna giminaičiai) neturėtų tapti smurtą patiriančių moterų gąsdinimo įrankiu“, - pranešime spaudai teigia L. Kukuraitis.
Tai jis pareiškė po susitikimo su lygių galimybių kontroliere Agneta Skardžiuviene.
Kaip nurodo ministerija, LGKT užsakymu viešai transliuojamame vaizdo klipe vaiko teisių apsaugos specialistė gąsdina moterį, ketinančią skirtis su smurtaujančiu, kad neužtikrinus vaikų saugumo vaikus teks perkelti pas globėjus.
L. Kukuraitis kartu pripažįsta, jog smurtą patiriančios moterys, atsižvelgiant į jų pačių liudijimus, dažnai neturi aplinkos palaikymo ir iš artimųjų, ir iš kai kurių valstybės institucijų darbuotojų.
„Ir tai yra visiškai netoleruotina“, – teigia L. Kukuraitis.
Šiuo metu Lietuvoje yra 172 budintys globotojai ir 149 šeimos, pasirengusios globoti vaikus. Taip pat yra 4058 globėjų šeimos, kurios jau globoja vaikus.
Pagrindinės socialinės kampanijos problemos, anot ministerijos, yra paminamas globėjų įvaizdis, nors šie paprastai net nedalyvauja procese, kai šeimoje vyksta smurtas ar kai siekiama jam užkirsti kelią. Akcentuojama, kad budinčių globotojų uždavinys – priimti giminystės ryšiais nesusijusį vaiką, kuris buvo paimtas iš nesaugios aplinkos, „užtikrinti fizinį ir emocinį jo saugumą“, kol vaikui nustatoma nuolatinė globa, jis grąžinamas į šeimą ar įvaikinamas.
„Platinama klaidinga žinutė, kad skyrybos su smurtautoju gali lemti vaikų perkėlimą pas globėjus, nors yra kaip tik priešingai – smurto šaltinio pašalinimas (atsiskyrimas nuo smurtautojo) laikomas teigiamu veiksniu vaiko teisių apsaugos požiūriu. Taigi moteris, kuri pasiryžta ieškoti pagalbos, laikoma patenkinančia vaiko poreikius“, – sakoma pranešime.
Anot ministerijos, įtvirtinus neigiamus stereotipus apie įvairių profesijų atstovus, smurto aukos gali vengti ieškoti pagalbos, pavyzdžiui, kreiptis į policiją, vaiko teisių apsaugos specialistus.
L. Kukuraitis pabrėžia, kad būtina stiprinti pagalbą smurto aukoms, o institucijos, teikdamos pagalbą smurto aukoms, turėtų bendradarbiauti ir „matyti bendrą paveikslą“.
„Turime padaryti viską, kad smurto aukos – dažniausiai moterys ir vaikai – nebijotų kreiptis pagalbos. Galiausiai, kai kuriais atvejais turime užtikrinti pagalbą ir patiems smurtautojams, jeigu jie nori ir dar turi galimybių keistis. Taigi paveikslas labai sudėtingas ir valstybės institucijos negali susipriešinti tarpusavyje“, - teigia L. Kukuraitis.