Būtent klimatas, šiandien sako pašnekovai, prieš daugiau nei ketverius metus buvo kone pagrindinė priežastis ieškoti naujos gyvenamosios vietos, kuria tapo nedidelis Slaviany kaimelis.

Iš pradžių nusipirko butą Egipte

Šis kaimelis nebuvo pirmoji vieta, kurią Linas ir Dalia pasimatavo. Dar prieš išeidama į pensiją, prisimena Dalia, televizijoje pamatė reklamą, kad Hurgadoje pardavinėjami butai ir jau kitą dieną turėjo visą informaciją ką ir už kiek galima nusipirkti.

„Sakau – davai perkam butą Egipte“, – kaip gimusią idėją pristatė vyrui prisimena ji. Tąkart pora ilgai nedelsusi nusipirko studijos tipo butą. Kitoje šalyje neplanavo gyventi visą laiką, ten ketino leisti tik tamsiuosius metų laikus – rudenį ir žiemą.

Mes ne tie žmonės, kurie gali prie jūros ir pliaže leisti kiauras dienas ir tuo džiaugtis. Nežinau, kiek ten pavojinga keliauti, bet turi samdytis palydovus. Patys egiptiečiai po vieną nelabai važinėja, gal ten tomis pagrindinėmis trasomis, bet jei kažkur į gilumą, tai be apsaugos ir be revolverių ten – ne.
Dalia

„Mes 40 savo gražiausių metų praleidome...“ – tinkamo žodžio ieško Linas. „Lageryje“, – juokaudama papildo žmona.

„Taip, kaip sakau, – kalėjime. Ne ypatingo režimo – mokėmės, gyvenom, vaikus auginom. Bet okupacija yra okupacija. Kai atsidarė sienos, mes puolėm lyg ištroškę keliauti. Važiavom ir į Angliją, ir į Austriją, Čekiją, Slovakiją, Italiją, Graikiją pažiūrėti, kaip žmonės gyvena. Egiptas, Tunisas. Viską apsižiūrėjom.

Bet neįvertinom, kad ten (Egipte – DELFI) kita kultūra, kita kalba, jautiesi absoliučiai izoliuotas. Važiavom pagauti entuziazmo, kad – o, čia bus gerai, Raudonoji jūra nuostabi, klimatas geras. Ir paskui pamatėm, kad ne mūsų, ne čia“, – pasirėmęs į lauko pavėsinėje esantį stalą pasakoja lietuvis.

„Mes ne tie žmonės, kurie gali prie jūros ir pliaže leisti kiauras dienas ir tuo džiaugtis. Nežinau, kiek ten pavojinga keliauti, bet turi samdytis palydovus. Patys egiptiečiai po vieną nelabai važinėja, gal ten tomis pagrindinėmis trasomis, bet jei kažkur į gilumą, tai be apsaugos ir be revolverių ten – ne. Kažkaip supratom, kad mūsų netenkina ta pusė“, – papildo Dalia.

Norėjo namo su dideliu kiemu ir medžiais

Kitas bandymas, pasakoja lietuviai, buvo Bulgarija. Ši idėja, juokiasi Dalia, taip pat į galvą šovė jai, o kai Linas išėjo į pensiją, pasidalino ja garsiai.

„Aš dar prieš pensiją iš ryto atsikeldavau ir galvodavau – palauk, dabar ką, nieko daryt nebereikės? Žmona įtarė, kad aš ir pensininkas būdamas susirasiu kokį nors darbą ir vėl iš ryto kur nors lėksiu, – juokiasi Linas. – Ji sugalvojo mane izoliuot nuo šito voverės rato. Sako – važiuojam į Bulgariją.“

„Ne šiaip pabūti. Sakau – važiuojam gyventi į Bulgariją“, – pabrėžia Dalia.

Slaviany kaimelis

„Be abejo, pirma reakcija buvo – kur? Į Bulgariją? Nu tu čia sugalvojai... pati biedniausia šalis Europoj“, – savo reakciją prisimena vyras ir pasakoja, kad pirmiausiai nutarė važiuoti apsižvalgyti. Tuo metu, sako jie, Slaviany kaime jau gyveno jų seni pažįstami.

Atvykę į dabartinę savo gyvenamąją vietą lietuvių pora galutinai nusprendė – kraustysis čia po kurio laiko, atėjus pavasariui. Už 6000 eurų kaimelyje nusipirko maždaug 80 kvadratinių metrų namą su dideliu kiemu.

„Mes žinojom, ko norim. Norėjom, kad būtų sodas, kad būtų erdvus kiemas, nes dieną čia nėra ko name sėdėt“, – kodėl pasirinko būtent šį namą aiškina Linas.

„Iš kitos pusės, namą tu gali susitvarkyti, kaip nori, kada nori, kiek pinigų turi, o medžio tu neužauginsi per penkias minutes, kad ir kaip norėsi, kad ir kiek pinigų turėsi – gali ir milijoną po juo pakasti, jis gyvens savo gyvenimą. Mums reikėjo, kad būtų suaugę medžiai. Buvo pagrindinis reikalavimas“, – vyrą papildo Dalia.

Be abejo, pirma reakcija buvo – kur? Į Bulgariją? Nu tu čia sugalvojai... pati biedniausia šalis Europoj.
Linas

Tąkart, sako Linas, namą pardavinėjusiam vyrui buvo palikti rankpinigiai, o patys jie po „žvalgybos“ patraukė atgal į Lietuvą. Laukiant pavasario, juokiasi pašnekovas, vietoje nusėdėti jau buvo sunku.

„Parvažiavau namo – negaliu užmigt. Visą rudenį ir visą žiemą vis galvoju, kaip čia dabar toj Bulgarijoj bus – reikės tą padaryt, aną padaryt. Ir visą laiką sukasi sukasi“, – juokiasi pašnekovas.

Bėgo nuo tamsos ir izoliacijos

Paklausti, nuo ko bėgo Vilniuje, pora tikina, kad pirmiausiai – nuo šalto oro ir tamsos. Klimatas Bulgarijoje, džiaugiasi Dalia, yra visai kitoks – saule čia galima džiaugtis ne tik pavasarį ir vasarą, bet ir rudenį. Kitokios ir žiemos – temperatūra jų metu svyruoja nuo +4 iki –2 laipsnių. „Čia yra daug daugiau saulės, kuri yra aukščiau danguje“, – šypteli moteris.

Dalia Krisčiūnienė

„Mūsų supratimu, pagal temperatūrą pusę metų yra vasara. Visas kitas laikas – ruduo, žiema, pavasaris ir panašiai“, – aiškina Linas.

Be to, sako pašnekovai, išėję į pensiją suprato, kad Vilniuje tiesiog nebeturės ką veikti, o savo gyvenimo tarp keturių sienų neįsivaizdavo.

„Tu kaip pensininkas esi izoliuotas keturių sienų. Daug kas man paprieštaraus, sakys – dabar yra klubai pensininkams, baseinai. Aš asmeniškai visiškai to nenoriu. Tai gal galima ir į senelių namus tada iš karto? – ironizuoja Dalia. – Aš nenoriu trintis tarp pensininkų baseine ar ten, kur nemokamą kavą dalina. Aš noriu gyventi taip, kaip aš gyvenu.“

„Mane gąsdino ta kasdienė Vilniaus rutina, kai žinau, kaip bus rytoj ir poryt. Visi turi savo darbus, dirba, o tu tai jau pragyvenai. Man norėjosi išbandyti kažką naujo. Kad būtų kažkoks judesys“, – priduria Linas.

„Dažnam Lietuvos pensininkui, ko gero, toks planas pasirodytų neįmanomas“, – garsiai pasvarstau.

„Aš to dažno pensininko ir nesuprantu. Atleiskit man“, – nusijuokia Dalia. „Lietuviai labai sėslūs. Jie konservatyvūs. Jie tingi pakelti užpakalį ir pasižiūrėti, kas yra aplinkui. Gal ir aplinkui neblogai. Nuvažiuok, pasižiūrėk, pabandyk. Aišku, lengviau sėdėt namuose ir zyzt, kaip pinigų nėra, kokie mokesčiai dideli, kaip čia oi oi oi... Viskas priklauso nuo žmogaus. Jeigu jam niekas neįdomu, jeigu jis užsidaręs savo narvelyje...“ – minties nespėja pabaigti Linas ir čia jam suskuba paprieštarauti žmona.

„Kodėl neįdomu? Gal jam įdomu savo narvelyje. Kitas nenori bandyti, kitas nori zyzti. Nu tai tegu sau zyzia“, – ranka numoja Dalia.

Tu kaip pensininkas esi izoliuotas keturių sienų. Daug kas man paprieštaraus, sakys – dabar yra klubai pensininkams, baseinai. Aš asmeniškai visiškai to nenoriu. Tai gal galima ir į senelių namus tada iš karto? Aš nenoriu trintis tarp pensininkų baseine ar ten, kur nemokamą kavą dalina. Aš noriu gyventi taip, kaip aš gyvenu.
Dalia

Viskas kone perpus pigiau

Pragyvenimas Bulgarijoje, sako moteris, atsieina gerokai pigiau nei Lietuvoje. Pašnekovų skaičiavimu, maisto kainos skiriasi kone dvigubai. Daug pigiau tenka mokėti ir už komunalines paslaugas.

„Jeigu mes sau leidžiam šildytis elektra ir nekūrenti pečiaus, tai gali suprasti, kad yra daug pigiau“, – tikina Dalia.

„Per visą vasarą už elektrą aš sumoku apie 20-22 levus, tai yra 10 eurų. Čia mes deginam neskaičiuodami – boileris, karštas vanduo, šaldytuvas, viskas. Už vandenį aš moku 7 levus per mėnesį, tai yra 3-4 eurai. Per vasarą sumoki tarkim 30 levų, tai yra 15 eurų. Ir daržus dar laistom. Vanduo juokingai pigus“, – išlaidas detalizuoja Linas.

Lino ir Dalios namai Bulgarijoje

Pasiteiravus, ar Bulgarijoje įmanoma pragyventi iš lietuviškos pensijos, Dalia svarsto, kad viskas priklauso nuo to, kokio dydžio ta pensija ir kokie yra žmogaus poreikiai.

„Aš kalbėjau su savo kaimynu. Jis, aišku, kaip visi paprasti žmonės klausia – o kiek tu pinigų gauni? Mėgino mane iškvosti. Sakau: mano pensija labai menka, aš dirbau kultūros srity, tai ten visi iki šiol negali tikėtis didelės pensijos. Pensija bus minimali. Bet aš jam pasakiau, kiek gaunu, jis sako – o, tai gerai, jūs pinigų turit. Jų pensijos dar mažesnės – 50-60 eurų“, – pasakoja Linas.

Kadangi Bulgarijoje vidutinė alga siekia kiek daugiau nei 235 eurus, patys bulgarai į kavines valgyti dienos pietų, pasak Lino, eina retai.

„Mums yra pigu. Jeigu aš turiu 10 levų, tai yra 5 eurus, aš drąsiai einu į restoraną – pasiimsiu antrą patiekalą ir kavos puodelį. Man atneš mėsos gabalą, jis kainuos 6-7 levus, tai yra 3 eurus, aš prisikirsiu ir išgersiu kavos. Su 5 eurais aš esu karalius. Mes, lietuviai, čia dažnai susikooperuojam ir einam pavalgyti į restoraną“, – apie jau tradicija tapusius lietuvių bendruomenės pasibuvimus pasakoja pašnekovas.

Linas ir Dalia

Reikėjo priprasti prie bulgariško ritmo

„O įsivaizduojat koks jūsų gyvenimas būtų buvęs, jei būtumėte likę Vilniuje?“ – klausiu.

„Oi, mane net šiurpas nukrečia“, – nė nespėjus pabaigti klausimo sako Dalia. Tiesa, tik atsikrausčius, juokiasi ji, reikėjo laiko priprasti prie bulgariško gyvenimo tempo.

„Jų požiūris į gyvenimą kaip pietiečių yra lengvesnis. Žiūrėjimo kampas yra kitoks. Nu vat – šiandien turiu pinigų, gerai. Ir viskas, šventė. Rytoj neturiu pinigų – blogai. Nėra įtemptos stygos, nėra to zyzimo“, – skirtumus tarp lietuvių ir bulgarų įžvelgia Dalia.

„Nėra, nėra tikrai. Lietuviai daug didesni bambekliai nei bulgarai“, – linksi Linas.

„Ne bambekliai, o zyzekliai, – vyrą pataiso žmona. – O bulgarų požiūris – ai, šiandien nepadariau, rytoj padarysiu, o gal nepadarysiu iš viso. Jie nesuka galvos dėl to. Jie lengviau priima aplinkybes. Karšta. Nu tai ir nedirbsiu, gi karšta. Lietus lyja. Nu tai ir nedirbsiu, kaip čia dirbsi, kai lietus lyja.“

Lino ir Dalios namai Bulgarijoje

Kaip pati sako, ji „jau yra pagavusi tą bulgarišką ritmą“. „Jei gyventum Lietuvoje, tu, nori ar nenori, būtum įsuktas į tą ratą. O čia įsisuki į kitą ratą, tą lėtesnį, pakantesnį. Truputį išmoksti nusispjaut... Į daug ką“, – nusijuokia lietuvė.

Tik atsikraustę tautiečiai, juokiasi Linas, visada bulgarams kelia nemenką nuostabą, nes pluša nuo ryto iki vakaro bet kokiu oru. Tiesa, nors pašnekovai tikina jau išmokę nesukti galvos dėl smulkmenų, namie, sako jie, neužsisėdi, gyvenimo ritmas esą net intensyvesnis nei Vilniuje, o atostogų, juokiasi, turi vos kelis mėnesius per metus – gruodį ir sausį.

„Visą laiką kažkas atvažiuoja iš vietinių lietuvių, kurie čia turi nusipirkę sodybas, kažkokie jų giminės, kažkas naujas atsikelia. Mes čia gyvenam sūkuryje“, – šypsosi Dalia. Šiuo metu Slaviany kaime lietuviai jau yra nusipirkę net 13 sodybų.

„Jeigu pas kitą lietuvį atvažiuoja giminės, tai lyg pas tave atvažiuoja, mes dalyvaujam, bendraujam“, – priduria Linas.

Linas Krisčiūnas

Vairuotojai turėtų apsišarvuoti kantrybe

Per ketverius metus gyvenimo Bulgarijoje, pasak Dalios, gerokai pasikeitė ne tik jos pačios požiūris, bet ir šalis. Vos atvykus čia, kaip ji pati juokdamasi sako, įspūdis buvo „mirtinas“.

„Deja vu. Kaip sugrįžus į Sovietų Sąjungą. Visi tie kledarai, kurie važinėjo gatvėse. Romai iš viso – su arkliais. Visa ta vizualika tokia sovietinė sovietinė. Bet tuo pačiu tai jau linksmino, nebe erzino. Nes tu žinai, kaip dabar yra Lietuvoje, ir staiga matai, kaip buvo“, – prisimena moteris.

Vos atsikrausčius, pasakoja ji, šalimais esančiame Lovečo miestelyje važinėdavo vos keli automobiliai, dabar jų – pilnos pakelės. Tik vairuoti Bulgarijoje sumanę lietuviai, nusijuokia Linas, turėtų apsišarvuoti kantrybe – kelių kultūra čia visai kitokia.

Bulgarų požiūris – ai, šiandien nepadariau, rytoj padarysiu, o gal nepadarysiu iš viso. Jie nesuka galvos dėl to. Jie lengviau priima aplinkybes. Karšta. Nu tai ir nedirbsiu, gi karšta. Lietus lyja. Nu tai ir nedirbsiu, kaip čia dirbsi, kai lietus lyja.
Dalia

„Bulgaras važiuoja antra juosta ir pamato pažįstamą, einantį šaligatviu, o pirma eilė yra užstatyta automobiliais. Jis sustoja ir kalbasi per langą su tuo savo draugu. Kad už jo jau sustojo trys, keturios mašinos ir laukia, kol jis pakalbės, jam nė motais“, – kasdienišką vaizdą piešia jis.

Keliaujantys Bulgarijoje taip pat neturėtų nustebti, kad pravažiavus greičio matuoklį žymintį ženklą pačio prietaiso dažnu atveju taip ir neišvys.

„Radarų nėra, nors visur parašyta „Radar“. Jeigu jis ir yra, kabo, jis neveikiantis. Čia 100 proc. Bulgarų kelių policija turėjo teisę baudas imti patys. Prieš metus ar pusantrų jiems uždraudė imti pinigus, jie gali išrašyti tik kvitą ir banke turi sumokėti. Tai jie visiškai nustojo budėti keliuose.

Pagrindinėj gatvėj Bulgarijos prospekte Loveče prieš kiekvieną kvartalą stovi ženklas „sustoti draudžiama“. Visa pakelė pristatyta mašinų. Čia pat policijos komisariatas. Policijos mašina kartas nuo karto pravažiuoja. Nežinau, gal jie valgyti važiuoja, gal alaus nusipirkti, bet jie nekreipia dėmesio į tai, kad po ženklu pristatyta mašinų. Nulis dėmesio. Reikia žmogui sustoti ir jis sustojo“, – nusijuokia Linas.

Bulgaras važiuoja antra juosta ir pamato pažįstamą, einantį šaligatviu, o pirma eilė yra užstatyta automobiliais. Jis sustoja ir kalbasi per langą su tuo savo draugu. Kad už jo jau sustojo trys, keturios mašinos ir laukia, kol jis pakalbės, jam nė motais.
Dalia

Be to, sako jis, po techninės apžiūros tokie automobiliai, kokiais važinėja dažnas bulgaras, Lietuvoje tikrai nebūtų išleisti į gatves.

„Jie patikrina dūmų išmetimą ir stabdžius. Todėl į techninę apžiūrą atvažiuoja tokios mašinos, kad man akys ant kaktos lipa. Surūdijusios, 30 metų senumo, su prikniedytais skardos lopais“, – stebisi vyras.

Nelaiko savęs emigrantais

Dabar savo gyvenimo Lietuvoje pora sako neįsivaizduojanti, tačiau galimybės grįžti neatmeta – su gimtine, tikina, nenutraukė jokių sąsajų, sostinėje vis dar turi ir butą.

„Kaip dažnai dabar apsilankote Lietuvoje?“ – teiraujuosi. „Aš nebuvau visus ketverius metus ir artimiausiu metu nežadu“,– sako Dalia.

„O aš važiuoju. Kartą per metus tikrai, kartais ir du. Aš jau pajutau, kiek man reikia Lietuvos. Jeigu aš nuvažiuoju mėnesiui, paskutinę savaitę jau noriu namo. Tai yra čia (Bulgarijoje – DELFI). Jeigu važiuoju savaitei – per mažai, nespėju aplėkti savo draugų, pažįstamų, šiaip pasibastyti, apžiūrėti visko, nueiti į kokį spektaklį, koncertą. Dvi–trys savaitės man yra pats tas“, – tikina Linas.

„Bet kitas pasakytų, kad Lietuvos nemylit?“ – šypteliu.

Linas ir Dalia

„Ką reiškia meilė? Ji ar čia meilė, ar Afrikoj meilė, ar Antarktidoj meilė“, – nusijuokia Dalia.

„Mes su žmona esam tokie Lietuvos patriotai, tokie lietuviai, kad dar reikia tokių paieškot. XXI a. mes turim kompiuterius, skaitom lietuviškus portalus, žiūrim lietuvišką televiziją, domimės, kaip ten Lietuvoj sekasi. Aš viską žinau. Visus pletkus, visas smulkmenas. Tą patį Vilniuj būčiau daręs. Duok Dieve, kad visi būtų tokie kaip mes. Mes Lietuvą mylim ir nesvarbu, ar aš esu už 2000 kilometrų, ar ten. Jeigu ten būtų kas nors blogai, neduok tu Dieve, – tris kartus kumščiu pabeldžia į stalą, – ir užvirtų kokia košė, aš pirmu lėktuvu atsidurčiau Lietuvoj.

Žinau, kad iš manęs pagalbos ne daug, bet aš būčiau ten, jeigu reikėtų. Taip, kaip 1990 metais. Ten mes buvom. Mes ir prie bokšto buvom, ir prie Seimo. Per naktį stovėjau pasiruošęs. Jau galvojau, galbūt ir paskutinė mano atėjo. Nu bet nieko. Ir dabar, jei būtų blogai, aš būčiau Lietuvoj, – rimtai sako Linas, tačiau netrukus tonas pasikeičia į gerokai linksmesnį. – Bet Lietuvoj gerai. Nežiūrint visų zyzimų ir inkštimų, man atrodo, kad Lietuvoj puikiai.“

Pora šiandien savęs nevadina ir emigrantais, sako – yra tiesiog laikinai apsistoję svečioje šalyje. „Mes ne emigrantai, mes rezidentai, – pabrėžia Linas. – Mes laikinai reziduojame Bulgarijoje. Mes balsuojam, važinėjam į Lietuvą susitikti su draugais, esam Lietuvos piliečiai.“