A. Ramanausko-Vanago budelio ieškota Ukrainoje
Antradienį buvo išplatintas pranešimas, kad Adolfo Ramanausko-Vanago nužudymas buvo neįprastas. Anot Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros profesoriaus Rimanto Jankausko, lyginant su ankstesnėmis aukomis, pirmiausia skyrėsi tai, kaip partizanų vadas buvo nušautas.
„Kaip rodo mūsų patirtis, tiriant tiek Tuskulėnuose, tiek Antakalnio Našlaičių kapinėse užkastų asmenų palaikus, egzekucija būdavo vykdoma šūviu į pakaušį arba smilkinį. Šiuo atveju Našlaičių kapinėse jau šiek tiek skyrėsi šūvių išsibarstymas. Neretai būdavo ne vienas šūvis į galvą, o du ar trys, tarsi kontroliniai“, – sako R. Jankauskas.
Jo aiškinimu, tai rodo, kad aukos galbūt mirdavo ne iš karto, kad būdavo atliekamas kontrolinis šūvis arba budelio ranka sudrebėdavo.
Tyrimas atskleidė, kad A. Ramanauskas-Vanagas dėl šautinės žaizdos kairėje galvos pusėje mirė ne iš karto. Kulka taip ir nebuvo rasta. Anot R. Jankausko, tai galėjo lemti gamtinės sąlygos: „Ten dirva labai rūgšti, kulka galėjo tiesiog koroduoti, sunykti. Galbūt todėl tyrimo metu tie kulkos fragmentai ir nebuvo užfiksuoti.“
Seimo nario, istoriko Arvydo Anušausko aiškinimu, tokių detalių nustatymas visada istoriškai svarbus. Pasak jo, 1956 m. mirties bausmių vykdymas buvo atnaujintas ir tęstas ilgą laiką, bausmes vykdė kiti budeliai nei iki tol: „Šiuo atveju tos aplinkybės yra labai svarbios. [...] Tiesą sakant, pamėginau surasti to budelio [kuris įvykdė bausmę A. Ramanauskui-Vanagui] pėdsakus. Jis kažkur dingo už Lietuvos ribų.“
Jo tvirtinimu, budelio buvo bandoma ieškoti Ukrainoje, tačiau nesėkmingai. Yra žinoma, kad iki pat 1990 m. jis gyveno Lietuvoje: „Tas budelis, kuris galiausiai, jau būdamas pensininku, buvo įdarbintas KGB poliklinikos durininku, tuo žmogumi, kuris prižiūri aplinką prie įėjimo, apie 1990 m. tiesiog dingo iš Lietuvos.“
Kapo vieta buvo nustatinėjama dešimtmečius
Ilgą laiką nesėkminga buvo ir A. Ramanausko-Vanago palaikų paieška. Kaip teigia A. Anušauskas, jau prieš kelis dešimtmečius buvo įtariama, kad Našlaičių kapinėse gali būti palaidoti nužudyti kaliniai, tačiau nebuvo tikslios informacijos, kuriuo laikotarpiu nužudytos aukos kokiose vietose užkastos.
„Vėliau, kaip žinia, (iš dalies ir dėl istorinių tyrimų, iš dalies ir dėl atsitiktinumų) atsirado liudininkai, kurie galėjo konkrečiai papasakoti, identifikuoti vienus pirmųjų labai aiškių orientyrų, pagal kuriuos buvo apskaičiuota, kur tikslingiausia pradėti tyrimus. [...] Tiesiog pasitvirtino, kad yra sušaudytų žmonių“, – sako A. Anušauskas.
Visame plote, istoriko aiškinimu, įvairiais duomenimis, palaidota iki tūkstančio žmonių. Būtent šių metų vasarą čia pavyko rasti ir A. Ramanausko-Vanago palaikus: „Ten buvo užkastos ir medicininės atliekos, neatpažinti palaikai, benamiai ir chirurginių operacijų liekanos. Bet siūlo galas buvo tai, kad vienas iš liudininkų parodė, kur galėjo būti užkasti vieno iš asmenų palaikai. Nuo ten buvo pradėta tikrinti.“
Apžvalgininkas ir LRT laidų vedėjas Virginijus Savukynas teigia, kad prie A. Ramanausko-Vanago palaikų atradimo nemažai prisidėjo seniau laidoje „Istorijos detektyvai“ dirbęs istorikas Darius Indrišionis, kuris paėmė kriminalinių nusikaltėlių, kuriems buvo įvykdyta mirties bausmė būtent tą dieną kaip ir A. Ramanauskui-Vanagui, sąrašą.
„Kaip žinome, A. Ramanausko-Vanago byloje nėra parašyta, kur užkasti jo palaikai, o tų kriminalinių nusikaltėlių bylose nurodyta, kad tai – būtent Našlaičių kapinės. Kadangi egzekucija buvo įvykdyta tą pačią dieną, logiška, kad jie turėjo būti užkasti toje pačioje duobėje. Taip buvo nustatyta, kad tai – Našlaičių kapinės“, – pasakoja V. Savukynas.
Kelia klausimą, kodėl buvo kankinamas A. Ramanauskas-Vanagas
A. Anušausko teigimu, aiškėja ir daugiau detalių, susijusių su A. Ramanausko-Vanago byla ir egzekucija. Seimo narys pateikia pavyzdį – nors buvo nuskambėjęs bylos išrašas, kaip partizanų vadas pasisakė teismo metu, atrasti prokuroro užrašai rodo, kad pasakyta buvo daugiau.
„Sugretini ir matai, kad pusės kalbos nėra, loginiai lūžiai akivaizdūs, atsakymai yra, klausimų – nėra ir t. t. Yra daugybė dalykų, kurie tik patvirtina prielaidas, kad ten buvo įrašyta tik tai, kas norėta įrašyti“, – pabrėžia A. Anušauskas.
Jam antrina ir V. Savukynas, kuris atkreipia dėmesį – toks dokumentų pildymas rodo, kad sovietų valdžia ruošėsi ateičiai: „Jie puikiai suprato, kas yra istorija, kas yra dokumentai. Ta byla man kartais panašėja į būtent viešųjų ryšių akciją – ką reikia surašyti, ko nereikia, kaip pateikti?“
V. Savukynas akcentuoja – vis dėlto kyla klausimas, kodėl A. Ramanauskas-Vanagas buvo taip žiauriai kankinamas, nes tuo metu, kai jis buvo sulaikytas, ginkluotas pasipriešinimas jau blėso. V. Savukynas sutinka – iš A. Ramanausko-Vanago galėjo būti bandoma ištraukti informaciją apie slepiamus ar besislapstančius žmones.
„Ginkluotas pasipriešinimas jau buvo pasibaigęs, praėjo daug metų, iš tiesų, atrodytų, kiti laikai ir pačioje Sovietų Sąjungoje, Stalinas jau miręs... Kam tie nežmoniški kankinimai, kurie vyko ne tik suėmimo dieną? Kodėl jis buvo kankinamas? Vienas atsakymas – tai tiesiog sadizmas. Kitas dalykas, iš jo galbūt kažko norėjo“, – svarsto V. Savukynas.
KGB galėjo net neįtarti, kokią informaciją slepia A. Ramanauskas-Vanagas
A. Anušauskas teigia turintis savo versiją, kodėl vyko tokie žiaurūs partizanų vado kankinimai. Jo tvirtinimu, tai atsispindi ne A. Ramanausko-Vanago, o jo žmonos, Birutės Mažeikaitės-Ramanauskienės, byloje. Anot A. Anušausko, jie abu buvo sulaikyti ir tardomi atskirai, kas galiausiai baigėsi A. Ramanausko-Vanago kankinimu.
„Šioje vietoje svarbios būtent B. Ramanauskienės bylos aplinkybės, kai ji, paklausta „o kur jūs gyvenote paskutinius trejus metus?“, nustojo kalbėti. Ji staiga nutilo ir tylėjo 40 dienų. Lygiai taip pat buvo tardomas ir A. Ramanauskas-Vanagas. Yra vienas užrašas byloje, pranešime Maskvai: „Kol kas atsakymų neduoda“. Tai buvo parašyta tą pačią dieną, kai jo tariamai netardė – spalio 12 d.“, – nurodo A. Anušauskas.
Jis svarsto, kad KGB galėjo netgi nesuvokti, ką Ramanauskai iš tiesų slepia: „KGB ieškojo ryšių su Lukša [partizanu Juozu Lukša-Mykolaičiu – LRT.lt], ką Lukša paliko: gal kontaktų, dolerių, gal buvo tariami šnipai, gal dar kažkas, ko jie nežino... KGB tai labai rūpėjo, bet jie nesuprato, kad Ramanauskai slepia dukrą“, – tvirtina A. Anušauskas.
Jo aiškinimu, jeigu KGB būtų sužinoję apie Ramanauskų gyvenamąją vietą, jie iš karto būtų suradę jų dukrą. A. Anušauskas priduria – galiausiai jie Ramanauskų dukrą surado, tačiau tai užtruko kelias savaites.
R. Jankauskas svarsto, kad tokiu žiaurumu budeliai galėjo pasižymėti dėl paprasčiausio noro atskirti savus ir svetimus bei įtvirtinti savo valdžią, pasimėgauti pergale. „Prieš kelerius metus viena doktorantė iš Mičigano universiteto, kurią konsultavau, atliko tyrimą su Tuskulėnų kapaviete, ten palaidotais žmonėmis. Labai įdomus dalykas – skiriasi budelių braižas.“
R. Jankausko aiškinimu, buvo du budeliai – Vasilijus Dolgirevas ir Borisas Prikazčikovas. Būtent B. Prikazčikovo komandos nužudymai buvo daug žiauresni. „Žmonių subadymas būdingas būtent šiai komandai. Tai tarsi reiškia įtvirtinimą, tuo mėgaujamasi“, – sako R. Jankauskas.