Seime svarstomas projektas, siūlantis suteikti valstybei išskirtinę teisę nustatyti notarų ir antstolių paslaugų įkainius, prasiskolinusiesiems suteikia vilties bent jau giliau neklimpti į skolas jų išieškotojams.

Buvęs sėkmingas verslininkas, krizės metais išgyvenęs individualiosios įmonės bankrotą, 37-erių kupiškėnas iki šiol slepia tapatybę: vyras neturi savo vardu registruoto turto, oficialiai negauna jokių pajamų, nors pripažįsta, jog verčiasi ne vien iš emigracijoje per porą metų sukauptų santaupų. Tokios konspiracijos griebėsi, kad sumėtytų pėdas nuo į jo turtą nusitaikiusių 11-os antstolių. Kupiškėno skola siekia 80 tūkst. eurų. Iš jų, vyro teigimu, kreditoriams priklausytų vos 9000 eurų. Visa kita – per keletą metų susikaupęs antstolių uždarbis.

Po aukso amžiaus – pragaras

Skolingas sumą, kokią retas mato savo banko sąskaitoje, kupiškietis nedrįsta viešinti net savo vardo. Verslus vyras iš duobės kapstosi pragyvenimui bandydamas užsidirbti iš prekybos automobilių detalėmis. Jis neabejoja, kad viešumas atbaidytų klientus.

„Kas manimi pasitikėtų sužinojęs, kiek esu skolingas?“ – sako kupiškėnas.

Su išgalvotu Luko vardu sutikusio skolininko istorija verta filmo. Tik kol kas laimingos pabaigos joje nematyti.

Prieš keliolika metų Lietuvoje pučiantis nekilnojamojo turto burbului, Lukas irgi manė užčiuopęs aukso gyslą. 2005-aisiais Vilniuje įkūrė individualiąją įmonę. Projektavo įvairiausius statinius: nuo individualių namų iki prekybos centrų.

Verslas sekėsi – statybų sektoriui išgyvenant bumą, įmonės apyvarta buvo didžiulė. Tačiau jau po penkerių metų Lietuvą pasiekusi pasaulinė ekonominė krizė pirmiausia kirto statybų verslui. Projektai stojo, rangovai stabdė sutartis, kai kurie netgi ėmėsi susigrąžinti sumokėtus avansus, Luko įmonei susikaupė daugiau nei 23 tūkst. litų valstybei nesumokėto PVM. Valstybinė mokesčių inspekcija, atlikusi įmonės patikrinimą, nustatė pažeidimų ir konstatavo, kad jos veikla nebeefektyvi. Jausdamas artėjantį bankrotą, verslininkas dar bandė gelbėtis stabdydamas įmonės veiklą, tačiau valstybė vis dėlto kreipėsi į teismą ir Luko verslas baigėsi bankrotu, po kurio sekė baisiausia dalis – turto areštas ir varžytinės.

„Kadangi įmonė individualioji, už ją turėjau atsakyti asmeniniu turtu. Tai buvo sunkiausi metai, kai viskas iš manęs buvo konfiskuojama ir pardavinėjama už kapeikas“, – prisiminė Lukas.

Turto neužteko

Tuo metu įmonės kreditoriniai įsipareigojimai siekė 65 tūkst. litų. Per pačią krizę buvo sunku susirasti darbą, skolos kaupėsi. Lukas prasiskolino net už komunalines paslaugas.

„Kai pirmą kartą susitikau su bankroto administratore, atvažiavau piktas, nepatenkintas. Jaučiausi absoliučiai teisus, įsitikinęs, jog negalėjo veiklą sustabdžiusiai įmonei iškelti bankroto. Bet ji mane šiek tiek nuramino. Dabar jaučiuosi apgautas. Ji gudravo. Tada ramino, kad parduos mano turtą, atsiskaitys su kreditoriais ir toliau būsiu švarus žmogus. Bet viskas ne taip paprasta, kaip tada atrodė“, – pasakoja skolininkas.

Jis sako nė nenumanęs, koks pragaras dar laukia ateityje. Netoli Vilniaus Lukas turėjo sklypą. Anot jo, jau tuomet, norint greitai parduoti, už sklypą buvo galima gauti 60 tūkst. litų. Pirkėjo laukiant keletą mėnesių, Luko nuomone, buvo galima ir 80 tūkst. litų susišluoti.

Antstoliai sklypą pardavė už 16 tūkst. litų.

„Buvau jau pradėjęs statytis namą. Kartą prie jo atvažiuoju, o ten stovi pareigūnai – laukia, kol susirinksiu daiktus. Man buvo duotos trys savaitės išsinešdinti“, – sako Lukas.

Už sklypą gautų pinigų neužteko atsiskaityti su kreditoriais, o daugiau turto Lukas nebeturėjo. Visgi jis vylėsi, kad pinigai kreditoriams bus padalyti ir bankrotas baigtas. Anot jo, tokią eigą jam nupiešęs bankroto administratorius.

„Ramiai gyvenau beturtis. Nebeturėjau namų, po trejų santuokos metų žmona paliko, vaikų neturėjau, darbo nebuvo. Lietuvoje manęs niekas nebelaikė. 2014-aisiais išvažiavau į Norvegiją“, – pasakoja kupiškėnas.

Norvegija pastatė į vietą

Buvęs verslininkas ir savo įmonės vadovas Norvegijoje dirbo, kas pakliuvo. Ir, pasak Luko, labai išgyveno negavęs gerai mokamo šiukšliavežio darbo. Anot vyro, Norvegija jam tapo išsigelbėjimu nuo savigraužos dėl sugriuvusio pasiturinčio žmogaus gyvenimo Lietuvoje.

„Atgavau dvasinę pusiausvyrą. Sunkiai dirbau statybose. Iki darbo vietos važiuodavau beveik keturias valandas. Aštuonias atidirbęs, vėl keturias atgal. Miegui telikdavo 4 valandos. Toks tempas padėjo nusiraminti, suvokti, kad tiesiog turėjau pereiti tokį gyvenimo etapą ir ne viskas dar prarasta“, – pasakojo Lukas.

Po poros emigracijoje praleistų metų kupiškėnas grįžo į Lietuvą. Vyras sako pamatęs tikrą emigranto gyvenimą suvokė, kad svetur taip ir liks juodadarbiu.

„Nebijau pasakyti, kad daugelis ten dirbančiųjų parvažiavę į Lietuvą daugiau giriasi, nei realiai ten gerai gyvena. Norvegijoje emigrantas gaus paprasčiausius darbus, už juos nėra tiek mokama, kad toje šalyje galėtum gyventi laisviau nei Lietuvoje. Tenka taupyti netgi maisto sąskaita“, – sako Lukas.

Iššūkiu Norvegijoje jam tapo netgi pastogės už prieinamą kainą paieškos. Vyro teigimu, atvažiavusiajam užsidirbti tas nėra paprasta: visur prašoma depozito bent už pusę metų, o padoraus kambario nuoma mėnesiui atsieina apie 1200 eurų. Lukas džiaugėsi pas lietuvį ūkininką gavęs pastogę už 500 eurų. Bankrutavusiam verslininkui buvo visai nė motais, kad tas kambarys įrengtas paprasčiausiame tvarte, virš arklių aptvaro.

„Norvegijoje supratau, kad dirbdamas po 16–18 valandų per parą ne blogiau galiu gyventi ir Lietuvoje“, – tvirtina pašnekovas.

Nepasitenkinimą kėlė ir tai, kad jam, baigusiam du aukštuosius – aviacinę automatiką bei fiziką ir taikomąją informatiką, vadovavo gerokai jaunesnis ir, Luko nuomone, mažiau už jį išmanantis žmogus.

Neįtikėtinos sumos

Grįžęs į Lietuvą Lukas buvo patenkintas savimi. Optimizmą kurstė ir parsivežtos santaupos. Netrukus įsidarbino 60 metų veikiančioje Vilniaus įmonėje vadybininku.

„Galvojau, kad pagaliau viskas stojosi į vėžes: turiu darbą, o tai reiškia ir statusą, gausiu nuolatinių pajamų. Bet per trejetą mėnesių išaiškėjo, kad nėra taip, kaip atrodė“, – pripažįsta skolininkas.

Jį pasivijo antstoliai. Paaiškėjo, kad pinigai už sklypą atiteko tik didiesiems bankrutavusios Luko įmonės kreditoriams, bet liko dar būrys smulkiųjų.

„Dabar esu skolingas apie 80 tūkst. eurų – kreditoriams ir antstoliams. Negalėjau patikėti tokiais skaičiais. Bankroto byla pasibaigė, turtas išparduotas, bet skolos kaip kabėjo, taip tebekaba“, – guodėsi buvęs verslininkas.

Lukui pradėjus aiškintis, kaip per keletą metų skola galėjo išaugti dešimteriopai, išlindo jam nuostabą ir pasibaisėjimą sukėlę skaičiai. Anot jo, iš 80 tūkst. eurų tik maža dalis – apie 9000 eurų – tenka kreditoriams. Kita dalis – iš jo skolas išieškantiems 11-ai antstolių.

„Kiekvienas antstolio paklausimas apie mane bankams, Registrų centrui kainuoja. Kas mėnesį klausia, ar neįsigijau nekilnojamojo turto, ginklo, kokio paveikslo? O bankai septyni, dar Registrų centras. Taip antstoliams ir byra pinigai. Esu užburtame rate – vos tik gaunu pinigų, iš karto didžiąją dalį atskaičiuoja, bet liūto kąsnį pasiima antstoliai“, – sistema, neleidžiančia išbristi iš skolų, piktinasi Lukas.

Išeitis – slėpti pajamas

Skolininkas nemato jokio racionalaus paaiškinimo, kodėl jį prižiūri būrys antstolių, užuot vienam apsiėmus administruoti visas jo skolas, kodėl jie siuntinėja paklausimus bankams, Registrų centrui, užuot šie patys apie Luko įgytą turtą pranešę išieškotojams. Kupiškėnas mano dėl tokios sistemos įklimpęs tiek, kad iš skolų nepajėgs išsikapstyti visą gyvenimą.

„Viena antstolė atvirai pasakė: jei dabar ant stalo nepadėsi visų 80 tūkst. eurų, neišlipsi niekaip. Mano tikslas ne pasibėdoti, ne vienas aš juk taip vargstu. Man svarbu pakeisti sistemą. Bandysiu to siekti per teisininkus“, – nusiteikęs Lukas.

Jis atsisveikino su darboviete Vilniuje. Dabar verčiasi iš Norvegijoje sukauptų santaupų, kaip pats juokauja, laikomų po pagalve, kad antstoliai nepaimtų, turi ir mokamos veiklos, nors, kaip dauguma skolininkų, oficialių pajamų negauna.

Ir iš tokios situacijos mato dvi išeitis: emigruoti, kur jo nepasiektų skolų išieškotojai, arba žaisti Lietuvoje nesąžiningą žaidimą.

„Slėpsiu pajamas, turtą užrašysiu kitų vardais. Mano svajonė atsidaryti sąskaitą Šveicarijos banke, bet tam reikia 10 tūkst. eurų. Ten mano pinigai bus neliečiami“, – nusiteikęs Lukas.

Įkainius reguliuotų valstybė

Šiuo metu Seime svarstomas Antstolių įstatymo pakeitimo projektas. Jeigu Teisingumo ministerijos siūlomos pataisos būtų priimtos, antstolių atlyginimo dydžius, jų apskaičiavimo bei apmokėjimo tvarką tvirtintų teisingumo ministras, suderinęs su finansų ministru.

„Šiuo projektu siūloma suteikti valstybei išskirtinę teisę nustatyti notarų ir antstolių paslaugų įkainių dydžius. Šiandien galiojanti nuostata dėl šių įkainių suderinimo su notarų ir antstolių bendruomenėmis įpareigoja valstybę nustatyti tokius įkainius, kurie yra priimtini notarams ir antstoliams“, – yra teigęs teisingumo ministras Elvinas Jankevičius.

Įstatymo pataisa išimtinai valstybei paliktų prerogatyvą nustatyti antstoliams atlyginimų dydžius už jų atliekamas funkcijas ir to nereikėtų derinti su Lietuvos antstolių rūmais.