„Delfi Dėmesio centre“ – Ministro Pirmininko patarėjas Skirmantas Malinauskas, Konkurencijos tarybos pirmininko pavaduotoja Jūratė Šovienė ir Prekybos įmonių asociacijos direktorius Laurynas Vilimas.

Koks yra šių veiksmų tikslas, ką jūs norite pasiekti, jūsų idealus rezultatas, pone Malinauskai?

S. Malinauskas: Idealus rezultatas turbūt būtų keliais aspektais pamatuojamas. Pirmiausiai – aiškesnių, visiems vienodai teisingų, sąžiningesnių taisyklių, kalbant apie rinką. Antra – kainodaros, kuri būtų aiški iš principo visiems. T.y., jei mes matome kainų kilimą, galime labai aiškiai pasakyti, kodėl jos kyla, nes kai kurios tendencijos ir statistika rodo, kad ne visada tai galima labai lengvai paaiškinti. Trečias dalykas – parama smulkiam verslui. Tai ir konkurencijos klausimas, bet, aišku, kaina sunku konkuruoti, bet ir smulkaus verslo gaivinimo planas.

Keletas dalykų, kurie nuskambėjo: aiškios taisyklės, aiškios priežastys, kodėl kyla kainos, nes, kaip sako ponas Malinauskas, kartais jos neaiškios, parama smulkiajam verslui turbūt galėtų būti atskiras punktas nuo tų pirmų dviejų. Taigi, pirma, dėl taisyklių. Pone Vilimai, dabar, kaip suprantu, Vyriausybei jūsų veiklos taisyklės nėra aiškios.

L. Vilimas: Jeigu nėra aiškios, reikia jas aiškintis. Mums jos pakankamai aiškios ir detalios, kadangi Lietuva, jei kalbėsime apie prekybos sektorių ir didžiuosius prekybos tinklus, viena iš nedaugelio šalių, turinti atskirą įstatymą, kuriame yra išvardinta detaliai punktai ir sąlygos, kurių negali taikyti tiekėjų ir prekybininkų santykiuose šalys ir tas yra gana griežtai ir atidžiai prižiūrima institucijų. Mano žiniomis, įstatymas tikrai veikia ir kiekvienas prekybos tinklas yra susilaukęs dėmesio to įstatymo kontekste.

Ponia Šoviene, jūs, be abejo, perskaitėte tuos 13 punktų, kuriuos šiandieną patvirtino Vyriausybė savo pasitarime. Tai sprendžia klausimus, apie kuriuos kalba ponas Malinauskas, jūsų nuomone?

J. Šovienė: Taip, perskaičiau. Bet aš pirmiausia norėčiau pradėti nuo apskritai Vyrausybės galimybių daryti tiesioginę įtaką kainoms. Kur Vyriausybė gali daryti įtaką kainoms – savo valdomų monopolinių įmonių, pradedant Registrų centru ir baigiant energetikos sektoriumi. Ten Vyriausybė, kaip akcininkas, gali spausti šias įmones, reikalauti, kad jos dirbtų efektyviai...

Gali reikalauti ir nuostolingai dirbti...

J. Šovienė: Mes kalbame apie tą protingą šeimininką. Gali reikalauti, kad tos įmonės veiktų vartotojų labui ir tiek kainos būtų pagrįstos, ir veiklos sąnaudos nebūtų išpūstos, kad jos dirbtų efektyviai. Čia Vyriausybė, kaip akcininkas, gali daryti tiesioginę įtaką.

O prekybos tinklų atžvilgiu?

J. Šovienė: Kitais atvejais, ar prekybos tinklų, ar kitose rinkose, kur veikia rinkos ekonomikos dėsniai, ką gali daryti Vyriausybė, ką gali daryti kitos valdžios institucijos – pirmiausiai sudaryti sąlygas konkurencijai, kad konkurencija veiktų arba bent jau netrukdyti konkurencijai veikti. Tai galima daryti dviem punktais: kadangi Vyriausybė yra teisės aktų priėmėja, ministerijos priima teisės aktus, tai pirmiausia, ką jos turėtų daryti, ir tą patį reiktų padaryti dėl šio priemonių plano, daryti poveikio konkurencijai vertinimą. Jei tas poveikis konkurencijai yra neigiamas, pasirinkti tokias alternatyvas, kurios arba neriboja konkurencijos, arba riboja minimaliai.

Kas tokį vertinimą turėtų atlikti?

J. Šovienė: Tą vertinimą daro kiekvienas projekto teikėjas. Jeigu projektas teikiamas Vyriausybės, ar Vyriausybės kanceliarijos, tai privalo daryti kiekviena ministerija.

Jūsų žiniomis, tokio vertinimo čia nebuvo atlikta?

J. Šovienė: Kol kas – ne, aš tikiuosi, kad jis bus padarytas, nes tai yra užduotis ministerijoms.

Kai tai virs teisės aktais...

J. Šovienė: Ne kai virs. Teisės akto projektas turi būti vertinamas. Kai tai virs teisės aktais...

Taip, aš turėjau omenyje projektus.

J. Šovienė: Tai tas antras žingsnis, ką galėtų padaryti Vyriausybė, institucijos – susikaupti ir priimti valingą sprendimą įvertinti tuos teisės aktus, kurie yra dabar priimti, kurie galimai riboja konkurenciją, kurie nustato įėjimo į rinką barjerus, kurie varžo konkurenciją ir dėl to nukenčia vartotojai. Nes konkurencijos suvaržymais neretai naudojasi įmonės, jau veikiančios rinkoje, nes jos yra apsaugotos teisės aktų nustatytais barjerais. Mes tai sakome, jau kiek Konkurencijos taryba veikia. Nuo 2012 m. yra priimtas Vyriausybės sprendimas, pagal kurį privalomas poveikio vertinimas. Bet jis iki šiol nėra daromas. Mes kiekvienais metais įvertiname per 400 teisės aktų projektų. Ką mes matome, nėra poveikio konkurencijai arba nėra poveikio verslo sąlygoms ir plėtrai. Pamatysime, pasižiūrėsime.

Sakote, vienas kelias – neišradinėti jokių dviračių, o mažinti barjerus, kurie trukdo konkurencijai. Pone Malinauskai?

S. Malinauskas: Suprantu ir visiškai pritariu. Man tik yra paprastas klausimas – vienas dalykas, būtent Konkurencijos taryba veikia pakankamai ilgai. Iš tikrųjų, Vyriausybės keičiasi, ir yra ne tik Vyriausybė, yra šalies vadovė griežtai pasisakiusi. Kaip pavyko per tuos metus mažinti tuos barjerus? Nes, pavyzdžiui, konkretus dalykas – kokios nors baudos atsiranda devintais kadencijos metais, lyg tai būtų kažkas naujo. Tas pats su barjerais...

Jūs labai maišote visiškai skirtingus dalykus. Maišote barjerus konkurencijai ir baudas už konkurencijos taisyklių pažeidimus.

S. Malinauskas: Mes kalbame apie kompleksinius dalykus, ne tik barjerai. Aš dar kartą galiu atsakyti labai aiškiai. Tai, kas buvo paminėta teisingai. Ne tik tai.

Vienas paprastas dalykas. Ką tik Konkurencijos tarybos pirmininko pavaduotoja kalbėjo apie tai, kad reikia turėti kiek įmanoma daugiau priemonių, kurios leistų, sukurtų sąlygas didesnei konkurencijai. Ar jūs sutinkate, kad tai yra esminis pasiūlymas, kuris galėtų būti? Kad Vyriausybė turėtų būtent į tai koncentruotis?

S. Malinauskas: Šiose priemonėse tai yra nurodyta labai aiškiai. Pirmas dalykas – administracijos naštos mažinimas. Tai yra galimybė...

Smulkiam ir vidutiniam verslui čia parašyta...

S. Malinauskas: Mes manome šiuo metu, kad tai yra didžiausia probleminė sritis kalbant apie tai, kad negali būti dideliam prekybos tinklui ir smulkiai parduotuvei panašūs reikalavimai taikomi. Mes kalbame apie atėjimą ir kvietimą naujų prekybos tinklų ir kalbėjimąsi, kokių jiems sąlygų trūksta. Pavyzdžiui, prekybos plotų nuoma – ar ten iš tiesų viskas konkurencinga, ar jie gali statytis, gauti tą žemę ir t.t.

Mes kalbame apie koncentracijos klausimus. Nes lygiai tas pats. Mes dabar kalbamės, tarsi tai nebūtų problema: mes turime ypatingai konkurencingą rinką, ten labai sąžiningos taisyklės ir pan. Aš tik priminsiu vieną dalyką, Edmundai, paties pavyzdys – jis yra geriausias, mano galva. 2016 m. vedi vieną iš diskusijų laidų. Ten yra Konkurencijos tarybos pirmininkas, ten yra ir ponas Vilimas. 2016 m. pats įvardiji faktą, kad yra verslininkai, kurie yra priversti eiti pas smulkesnius prekybos tinklus ir prašyti, kad jiems būtų pakeliama kaina, kitaip jie iškris iš didžiausio prekybos tinklo, tą įrašą bet kas gali susirasti. Šalia stovi Konkurencijos tarybos vadovas. Galima paklausti, koks tyrimas po to buvo pradėtas?

Jis man skambino keletą kartų, mes apie tai kalbėjome, bet čia yra detalės.

S. Malinauskas: Tai ne detalės.

Aš negalėjau įvardinti šaltinio, pasakiau jam užuominomis, aš manau, kad jis gal ir atliko kažkokius konkrečius veiksmus. Bet jūs klausiate, ar tai sudomino Konkurencijos tarybos pirmininką – taip, tai sudomino Konkurencijos tarybos pirmininką. Jis man skambino po laidos keletą kartų. Bet, grįžtant prie jūsų pasiūlymų. Vienas pasiūlymas, kuris, tikėtina, gali veikti, ir jis veiks, jei bus įgyvendintas, jei jis nebus diskriminacinis. Leisti žmonėms susigrąžinti dalį gyventojų pajamų mokesčio perkant maisto produktus šeimyninėse parduotuvėse, turgavietėse ir kitose smulkaus ir vidutinio verslo prekybos vietose. Tai skatintų žmones rinktis ne didelius prekybos centrus, o mažesnes prekybos vietas, nes jie, rinkdami čekius už kažkokį ataskaitinį laikotarpį, susigrąžinų GPM. Bet ar tai nėra diskriminacinis siūlymas didžiųjų prekybos centrų atžvilgiu?

J. Šovienė: Sąlygos gali būti, kaip ir buvo paminėta, gali būti skirtingos didesniems ir mažesniems. Bet kalba neina apie įėjimo į rinką barjerų mažinimą, poveikį. Tai yra grynai skatinimas, rėmimas gyventojų. Vienintelė priemonė, kuri galėtų akivaizdžiai prisidėti prie konkurencijos skatinimo, – administracinės naštos mažinimas. Be abejo, geras vartotojų švietimas, vartotojų informavimas, bet kitos priemonės, sakyčiau, yra abejotinos, iš tiesų reikėtų padaryti rimtą poveikio vertinimo analizę.

Keletas dalykų: parengti tipines sutartis. Iniciatyva turbūt graži, tik neaišku, koks bus turinys tų sutarčių, jos bus naudojamos tiek, kiek jos bus naudingos, ar kitaip galėtų būti?

S. Malinauskas: Pasiūlymas yra labai paprastas. Įsivertinti gerąsias ir blogąsias praktikas. Mes dabar girdime labai daug būtent iš verslo, stambių įmonių, kad jie dabar yra situacijoje, kai didieji prekybos tinklai iš tikrųjų gali daryti spaudimą ir tas spaudimas nevirsta mažesne kaina vartotojui. Dažniausiai tai virsta didesne kainos dalimi prekybininkams. Mes siūlome pasiūlyti ne privaloma tvarka, bet rekomenduoti, kokios yra gerosios praktikos, kas yra piktnaudžiavimas ir tai įvertinti ateityje.

Pone Malinauskai, bet jūs puikiai suprantate, kad rinka veiks taip, kaip veikia. Jeigu jūs parengsite tipinę sutartį, kur bus nelegalus... Dabar, tarkime, yra kažkoks lentynų mokestis, atsiras koks nors reklamos mokestis. Jeigu tos pačios įmonės negalės imti pinigų už kokią nors produktų reklamą, atsiras antrinės įmonės, kokios nors reklamos agentūros, kur prekės ženklai mokės pinigus už tai, kad jie būtų geriau eksponuojami ir t.t. Jeigu yra galimybė, kad rinkoje tai gali vykti, tai ir vyks.

S. Malinauskas: ir aš iš karto klausiu: ponia Jūrate, ką jūs darysite, kad tai nevyktų, ir gal jūs dabar galite pateikti informaciją, kiek prekybos tinklai susirenka iš baudų, iš papildomų mokesčių, kaip tos sutartys – ar jos skiriasi prekybos tinkluose? Čia jūsų darbas.

J. Šovienė: Labai geras klausimas. Ačiū. Iš tikrųjų čia eina kalba apie prekybos tinklų ir tiekėjų santykius. Šiuos santykius reguliuoja mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas, kuris nustato prekybos tinklams, ko jie negali daryti tiekėjų atžvilgiu. Bet tas įstatymas daugiau yra susijęs ne su kainomis vartotojams, ne su kainų mažinimu ar didinimu, bet tiesiog su verslo kultūra, su prekybos tinklų ir tiekėjų santykiais. Teisingai, to įstatymo tikslas yra apsaugoti tiekėjų interesus, kad tinklai nepiktnaudžiautų savo turima galia tiekėjų atžvilgiu.

Be abejo, jie, turėdami galią pirkėjų rinkoje, jie spaudžia tiekėjus, tokiu būdu išsidera gerą kainą. Ar tą gerą kainą pasiūlys ir tą naudą, gautą susiderėjus su tiekėju, perduos vartotojui, lemia prekybos tinklų konkurencija, o ne tiekėjų ir prekybos tinklų santykiai.

Dabar apie tuos draudimus, bet dar kartą pabrėžiu, čia nekalbame apie kainų mažinimą – kalbama apie verslo santykius, apie tam tikrą segmentą, kur galbūt vieni verslininkai neturi tokios galios ir jų atžvilgiu gali būti piktnaudžiaujama.

Šitie pasiūlymai, panašu, kad jie apskritai į kainas nelabai orientuoti, jie orientuoti į veiklos principus, kurie nepatinka Vyriausybei. Vyriausybė nori keisti prekybos tinklų veiklos principus, kurie, šios Vyriausybės nuomone, kai kuriose vietose yra nesąžiningi. Teisingai interpretuoju jūsų poziciją?

S. Malinauskas: Mes sakom, kad kainos gali kilti mažiau arba kai kuriais atvejais net mažėti, jei mes sudarysime tokias sąlygas, kurios ir skatins konkurencingumą. Ten yra labai konkrečios priemonės. Dabar buvo išvardinta problematika. Iš tikrųjų, kaip padaryti, kad būtų aiškesnė kontrolė, galų gale, net ir visuomenės informavimas, jei turėtume labai aiškią sistemą: kiek yra prekybininkų antkainis, marža, kiek bulvė kainuoja lauke ir kiek ji kainuoja prekybos tinkle. Galų gale, netgi pasižiūrėti iš esmės į pačius prekybos tinklus ir valstybei pateikti informaciją.

Bulvė lauke turi būti žymiai pigesnė negu prekybos centre.

S. Malinauskas: Be jokios abejonės, bet tu gali labai aiškiai matyti. Prasisukęs tas pats produktas, pavyzdžiui, pienas, kiek jis pabrangsta, ir gali matyti dinamiką.

Pienas iš karvės išbėgęs, turite omeny?

S. Malinauskas: Aš kalbu apie du dalykus. Pirmiausia, kainos, kurios skiriasi tų pačių produktų prekybos tinkluose, antras dalykas, kaip skiriasi tas pats pienas, pavirtęs į sviestą arba į varškę, arba kiaušiniai, kuriuos ūkininkas parduoda ir kiek jie kainuoja prekybos tinkle. Tai yra Vakarų pasaulyje, pasižiūrėkite.

Bet, pone Malinauskai, jūs tenkinate savo pažinimo džiaugsmą. Jūs gal pasiklauskite kokio Daliaus Trumpos, jums papasakos…

S. Malinauskas: Aš manau, kad yra įdomu ne tik Skirmantui Malinauskui, o visiems. Yra labai paprastas pavyzdys su benzino kaina Vokietijoje. Portalas, kuriame kiekvieną dieną atnaujinama informacija: kiek ten yra akcizas, kiek yra kaina, kiek yra antkainis.

Pone Vilimai, prašau.

L. Vilimas: Matote, jei būtų viešinama informacija, kiek koks prekybos tinklas susidera su tiekėjais, man atrodo, tai visiškai panaikintų bet kokią konkurenciją dėl to, kad visi žinotų, kas už kiek perka, net nereikėtų vadybininkams eiti į parduotuves ir žiūrėti, kokios ten yra kainos ir tikrintis. Ar apie tai kalbama?

S. Malinauskas: Ne, visiškai, jūs to nesupratote. Produktų kaina iš supirkėjo, ji ir dabar yra viešai skelbiama, aš jums galiu duoti nuorodą, kiek kainuoja pienas iš supirkėjo. O produktų palyginimas, kiek „Norfoje“, „Maximoje“ ar kitam prekybos tinkle kainuoja tas pats sviestas prieinamas jau dabar. Mes nekalbame apie santykius, už kiek susitari pirkti – tai būtų labai įdomi informacija.

L. Vilimas: Tai ką jūs norite viešinti?

S. Malinauskas: Dar kartą, kiek kainuoja tas pats produktas skirtinguose prekybos tinkluose ir kiek kainuoja pienas, pavyzdžiui, pas ūkininką, kai jis pardavinėja...

J. Šovienė: Galima, aš sureaguosiu? Nes čia yra pavojingos tokios tendencijos. Visi žinome, kad prekybos tinklų rinka yra koncentruota ir tokioje rinkoje individualizuotos informacijos pateikimas pagal kiekvieną produktą ir kiekvieną prekybos tinklą gali vesti prie to pačio kainų derinimo ir kainų kėlimo net nekontaktuojant prekybos tinklams. Man iš tiesų labai gaila, kad tokius pasiūlymus tenka girdėti iš Premjero patarėjo.

Bet jei grįžtume prie tiekėjų ir prekybos tinklų santykių, dėl tų draudimų, kurie yra išvardinti įstatyme, tiekėjai Konkurencijos tarybai nesiskundžia. Mes esame darę tyrimus savo iniciatyva. Skundžiasi dėl ko: dėl neadekvačių baudų, neadekvačių marketinginių nuolaidų ar marketinginių mokėjimų ir dėl to, kad prekybos tinklai gali taikyti atgalines priemones ir jiems keršyti už skundus. Dėl baudų ir marketinginių mokėjimų – tų draudimų įstatyme nėra. Ir mes tą esame siūlę. Deja, politikos formuotojas mums atsakė, kad dar ne laikas. Tai apie ką mes kalbame, gerbiamas Malinauskai?

S. Malinauskas: Gerbiama Jūrate, aš jums atsakysiu trumpai. Jūs manote, būdama Konkurencijos tarybos pirmininko pavaduotoja, kad šiuo metu prekybos tinklai nevaldo informacijos, kiek produktai kainuoja skirtingose parduotuvėse kito tinklo ir pan.? Šita informacija būtų skirta ne tiems, kurie tą informaciją ir taip valdo, bet pirmiausia vartotojams. Tai, kad prekybos tinklai ir dabar derina kainas, jums turi būti žinoma. Jei sakote, kad to nėra, jūs gyvenate iliuzijų pasaulyje.

J. Šovienė: Pone Malinauskai, teikite įrodymus konkrečius.

S. Malinauskas: patys prekybos tinklų vadovai sako: mes turime vadybininkus, kurie eina, „Norfos“ vadybininkai eina į „Maximą“, susižiūri kainas...

Išsiaiškinkime, ką reiškia derinimas, nežinau, kokia norite – semantine, morfologine prasme. Jeigu kas nors siunčia žmogų rinkti informaciją apie tai, kiek konkurento tinkle kainuoja tam tikros prekės ir paslaugos, tai nėra derinimas. Tai yra komercinė žvalgyba.

S. Malinauskas: Mes matome tendenciją labai aiškią: 40 proc. rinkos užima vienas prekybos tinklas. 70 proc. koncentracija, 40 proc. didžiausias rinkos žaidėjas. Galima vertinti skirtingai, Šeškinėje gal daugiau, kažkur regione – mažiau. Bet esmė: visi pabrėžia tą dalyką, tiekėjai, netgi tie patys prekybos tinklų atstovai kalbėdami neoficialiai, jie pabrėžia: taip, yra vienas didelis žaidėjas, prie kurio realiai taikosi visa rinka. Šitoj vietoj kalbėti, kad yra milžiniškas konkurencinis spaudimas mažinti kainą, iš principo jis yra vieno žaidėjo rankose. Jeigu masto ekonomiją pritaikęs jis galėtų mažinti, viskas būtų labai gerai.

Jei „Maxima“ sumažintų kainas, jos visos mažėtų Lietuvoje?

S. Malinauskas: Jos mažėtų visur – garantuoju.

L. Vilimas: Man atrodo, čia vėl daroma prielaida niekuo nepagrįsta ir klaidinanti. Visų pirma, jeigu... Gerai, aš atstovauju visus tinklus, bet jau įvardinti konkretūs. Jeigu „Maxima“, kaip didžiausias žaidėjas, turintis didžiausią derybinę galią, susidera geriausią kainą iš tiekėjo. Aš labai abejoju, nes man atrodo, kad tai tiesiog nelabai įmanoma, kad kiti keturi ar trys tinklai tame sektoriuje, kurie turi mažesnę derybinę galią, gali išsiderėti tokią pačią kainą. Dėl to, kad čia ir yra esmė būti dideliu, turėti didelę derybinę galią, jos niekas neuždraudė. Nors koncentracija rinkoje yra ribojama, yra nustatytas kriterijus, pagal ką tampi priežiūros objektu, ir tas yra prižiūrima. Tačiau jei būtų tiesa tai, ką jūs sakote, niekam nereikėtų vaikščioti pas tiekėjus ir derėtis. Visi palaukia, kol „Maxima“ pasiskelbia savo kainas, pasikviečia ir pasako: dabar pas mane bus tokios kainos. Bet taip nevyksta, čia yra utopija.

S. Malinauskas: aš jums konkrečiai, pone Vilimai, atidaviau konkrečią įmonę su konkrečiu pavadinimu, kuri buvo tokioje labai aiškioje situacijoje: taip, ji „Maximai“ pardavinėjo produktą už vieną kainą, „Norfai“ – už brangiau. „Norfa“ tiesiog pasakė: man nereikia 50 proc. antkainio, padarysiu antkainį 20 proc. Tas pats tiekėjas, tas pats verslo atstovas...

Ką reiškia jūs atidavėte?

S. Malinauskas: Labai konkrečiai: pas mane ateina verslininkas...

J. Šovienė: Jūs pridavėte tiekėją.

S. Malinauskas: Aš dar kartą kalbu, yra asociacijos vadovas, kuris visą laiką kaltina melu... Kodėl verslininkai bijo kreiptis į Konkurencijos tarybą, aš galiu ilgai pasakoti, atskiros laidos reikėtų. Konkrečiai pasakiau, neišdaviau šaltinio, bet pasakiau konkretų pavyzdį.

O kodėl jie bijo?

S. Malinauskas: Jei ateini į Konkurencijos tarybą ir praneši apie piktnaudžiavimą, o dabar aš tos informacijos valdau labai daug, man yra sakoma...

J. Šovienė: pone Malinauskai, kodėl jūs pas mus neateinate su ta informacija?

S. Malinauskas: Man yra sakoma taip: kas yra pabandęs padaryti tai, jis iškrenta arba iš didžiausių prekybos tinklų, arba iš kitur. Jis turi užsidaryti. Kaip jūs garantuojate anonimiškumą? Kaip jūs garantuojate, kad jis, kaip liudininkas, turės apsaugą?

L. Vilimas: Įstatymas tą garantuoja.

S. Malinauskas: Bet verslininkai sako, kad to nėra. Kaip praktiškai tai vyksta?

J. Šovienė: pone Malinauskai, kaip jūs garantuojate, jei ką tik pasakėte, kad pridavėte vieną, kas jums skundėsi...

S. Malinauskas: aš neatidaviau šaltinio, aš pasakiau konkrečią istoriją. Jūs esate asociacijos vadovas. Tiesiog, ką aš bandžiau pasakyti...

Išsiaiškinkime: jūs sakote, kaip Ministro Pirmininko patarėjas, kad verslininkai bijo eiti į Konkurencijos tarybą, nes Konkurencijos taryba grąžina informaciją, kažkokiu būdu susijusi korupciniais ryšiais...

S. Malinauskas: Žūrėkite, sistema veikia labai paprastai: jeigu Konkurencijos taryba...

J. Šovienė: pone Malinauskai, jūs sakote netiesą. Jūs įrodykte faktais, pateikite faktus konkrečius.

S. Malinauskas: Aš sakau tiesą, ponas Vilimas žino. Daug verslininkų ateina, aš kalbu apie milijonines apyvartas turinčias įmones, jie sako labai paprastai: mes galėtume kreiptis dėl piktnaudžiavimo į Konkurencijos tarybą. Jei Konkurencijos taryba pradeda tyrimą, prekybos tinklas žino, kad tai kreipėmės mes, nes dėl mūsų tikrinamos, mes turėsime problemų, mūsų tenai neliks.

Man atrodo, yra aiškus Vyriausybės konfliktas su Konkurencijos taryba. Aš tai dabar matau visiškai. Ir, aišku, jums, [pone Vilimai], turbūt čia gerai, kad valdžia susikalė tarpusavyje. Bet kaip jūs, ponia Šoviene, vertinate tai, kad jus ką tik kaltino, kad verslininkai bijo į jus kreiptis, nes jiems tai sugrįš antru galu?

J. Šovienė: Man labai gaila, kad Premjero patarėjas, turėdamas informaciją apie teisės aktų pažeidimus, apie tai kalba viešai, bet nepraneša kontroliuojančioms institucijoms. Labai gaila. Nes taip negali vykti teisinėje demokratinėje valstybėje. Jeigu valstybės pareigūnai turi tokią informaciją, tegul ateina tiesiai į Konkurencijos tarybą. Mes apie visus pažeidimus sakome, apie draudžiamus susitarimus; nekalbėkite viešai, nesidalinkite savo įtarimais. Ateikite į Konkurencijos tarybą, nes tai užtikrina, vienas dalykas, informacijos konfidencialumą, ir užtikrina galimybę surinkti įrodymus, o ne juos sunaikinti. Nes su šia problema mes susiduriame daugeliu pažeidimų, kokius tiriame, kuomet nuteka informacija.

Pone Vilimai, jums perdavė įmonę kažkokią, kuri kažkuo skundėsi? Ką jūs su tuo padarėte? Kreipėtės į Kokurencijos tarybą?

L. Vilimas: Vakar laidoje, tarpe tarp laidos, buvo įvardinta įmonė, kuri neva tokią informaciją perdavė ir aš, turėdamas tokią informaciją, tiesiai paskambinau to tiekėjo vadovui ir paklausiau, ar tai galėtų būti tiesa, ar jie darė kažkokius veiksmus. Ne, tas žmogus jūsų [pone Malinauskai] net nepažįsta ir niekada nebuvo sutikęs. Ir aš įtariu iš tos įmonės, kurią jūs įvardijote, kad tai gali būti bandymas supriešinti prekybininkus su tiekėjais ir tame kažkokią naudą gauti.