– Kas Jums atrodo sunkiau: dalyvauti prezidento rinkimuose ar vadovauti Finansų ministerijai per krizę?
I. Šimonytė: Čia toks klausimas, kaip ropė nesaldesnė už ridiką. Čia tokie dalykai, kuriuos gal sunku palyginti, todėl, kad tai visiškai skirtingi dalykai. Vadovauti Finansų ministerijai per krizę kažkuria prasme yra netgi lengviau, negu vadovauti jai taikiu metu. Todėl, kad tuo metu, kai žmonės supranta, kad yra grėsmė, kad yra sunkumai, jie mobilizuojasi, jiems skauda, jie nėra patenkinti ir pyksta. Bet vis vien galiu tik padėkoti už tai, kad supratimas apie tai, jog reikia kažkaip pakeisti buvusį gyvenimą, ateina turbūt greičiau negu tada, kai matome, kad tarsi viskas auga, žydi ir gerėja, ir tada jau niekas nebenori būti antras eilėje, visi nori būti pirmi. Tad klausimas, kada tos išminties iš tikrųjų daugiau reikia.
– O ta krizė, kaip ten bebūtų, tai, kaip valdantieji dabartiniai reaguoja, kaip ir vykstantys tyrimai, ar ji gali vis dėlto turėti įtakos Jūsų kandidatavimui, vadinkime taip, ir jau jeigu patektumėte toliau dalyvauti? Tai yra ar gali būti jums Rubikonu, nes ne paslaptis, kad jums trauks tą priekaištą, kad per brangiai skolinotės, kad pensijas apkarpėte?
I. Šimonytė: Tuos priekaištus man traukė daugybę kartų. Tuos pačius priekaištus, berods, ir Daliai Grybauskaitei kėlė 2014 m. kai kurie konkurentai. Nemanau, kad dar yra daug to, kas nebuvo pasakyta anksčiau. Kita vertus, ar yra komisija, ar yra 10 komisijų, ar nėra komisijų, vis tiek tie argumentai, be jokios abejonės, diskusijose būtų naudojami prieš mane, galbūt kartais net tokiu paprastuoju būdu: „Ajajai, pavogė pensijas, ten tą pavogė, tą pavogė!“ Tik neaišku, kur viską sudėjo pavogusi, bet čia jau tiek to. Čia jau tokios politinės retorikos žanras. Manau, man turbūt pastaruosius, nežinau, 10 metų, ne 10, gal šiek tiek mažiau, tenka šitais klausimais ir ginčytis, ir diskutuoti, ir atsakinėti į klausimus. Aš, ar kandidatuodama, ar ne, visada tą darau ir toliau tą darysiu.
– Jūs sakėte, beje, LRT tą sakėte, kad Jus labai skatina eiti į rinkimus, dalyvauti pirminiuose rinkimuose, ne tiktai žmonių parama, bet ir tai, kad matote, kaip kandidatai eina. Sakėte: „Ne paslaptis, jeigu 40 metų sulaukęs gali eiti, tai gali ir eiti, jeigu tik palaikymą turi.“ Bet kaip tas daroma – jums nepatinka. Ar dabar galite pasakyti, kas konkrečiai jums nepatiko?
I. Šimonytė: Nenoriu dabar jau turbūt komentuoti kitų kandidatų, nes nesu visiškai lygioje aikštelėje su visais. Su tais, kurie kandidatuoja jau tiesiogiai prezidento rinkimuose. Aš dar pirmiausia kandidatuosiu partijos pirminiuose rinkimuose, tai turbūt dabar jau į tas detales nesileisiu. Dabar jau, taip sakant, būsime prie starto linijos iš pradžių su kolega Vygaudu, paskui galbūt ir su kitais. Tada, manau, kalbėsime labiau apie tai, ką galime pasiūlyti žmonėms, kokie esame, kuo mes skiriamės, kuo vienas yra galbūt pranašesnis už kitą. Kuo viena vizija yra galbūt priimtinesnė žmonėms negu kita. Bet į asmeniškumus turbūt nenorėčiau leistis.
– Bet vis tiek dar noriu paklausti po to, kai G. Nausėda šiandien pasisakė, kad jis nebenori vien tiktai konservatorių paramos. Vis tiek kaip didžiausias Jūsų priešininkas liko V. Ušackas. Jis pasakė, kad dalyvaus rinkimuose. Na, jis laimės pirminius, bet, nepaisant to, vis tiek dalyvaus, kaip ten beatsitiktų su tais pirminiais rinkimais. Ar tai Jums ir nepatiko?
I. Šimonytė: Labai keista laikysena, mano nuomone, nelabai derama partijos, kaip bendruomenės, nariui, kuris dalyvauja partijos pirminiuose rinkimuose. Gal galėtų tuomet ir nedalyvauti, o jau tiesiai dalyvauti prezidento rinkimuose, jeigu jam nesvarbu, kuo tai pasibaigs. Bet jo valia pasirinkti. Jis laisvas rinktis – jis ir renkasi.
– Mažvydas Jastramskis, Vilniaus universiteto TSPMI docentas, šį vakarą yra su mumis, kalbamės telefonu. Labas vakaras, ponas M. Jastramski. Ar galima taip teigti, kad I. Šimonytė, apsisprendusi dalyvauti pirminiuose rinkimuose, tarsi išgelbėjo konservatorius iš nelabai malonios situacijos, kai rinkimus galėjo laimėti V. Ušackas, iš anksto pasiskelbęs, kad nebūtinai tiktai konservatorių paramos jam reikia?
M. Jastramskis: Reikia pripažinti, kad konservatorių partija į tokią, sakykime, formaliai nemalonią poziciją save įstūmė nuo 1997 m., kai paskutinį kartą iškėlė kandidatą, kuris yra aiškus konservatorių partijos kandidatas. Arba būtų aiškiai susijęs su partija, kaip I. Šimonytė. Iš tikrųjų šaunu, kad to kaip ir nebus ir kad jie, žiūrint plačiau, rengia savo pirminius rinkimus. Mes, kaip sakant, į prezidento rinkimus grąžiname bent jau kažkokio mažiuko lygio partiškumą. O ar dėl to vėlgi labai ten džiaugtis, kad išgelbėjo ar ne, nežinau. Vis tiek tikriausiai konservatoriai būtų radę kažkokį kandidatą, kurį būtų parėmę. Bet dabar, aišku, nuo tokio dešinės partinio susitelkimo bus daug kliūčių.
– Ką matote kaip didžiausią kliūtį I. Šimonytės kandidatavimui?
M. Jastramskis: Ji gali tapti per daug susieta su konservatoriais. Tai gali paveikti ir, sakykime, blokuoti jos tam tikras gana aiškias kompetencines ir charizmatines asmenybės savybes, kurios jai gali padėti. Tas susiejimas su partija ir tik, sakykime, su miestų rinkėjais, plačiau žiūrint, gali iš tikrųjų jai šiek tiek trukdyti paimant vidutines Lietuvos rinkėjų simpatijas.
– Ačiū, pone M. Jastramski. Ponia Ingrida, ar gali taip būti, kad Jūs ne vien konservatorių paramos sieksite?
I. Šimonytė: Manau, iš to palaikymo, kurio sulaukiu, gana akivaizdu, jog mane remia ne tik tie žmonės, kurie balsuoja už Tėvynės sąjungą, bet kurie galbūt balsuoja už kitas dešiniąsias, taip pat ir kairiąsias partijas. Turiu pasakyti, kad to palaikymo sulaukiu. Galbūt todėl, kad esu žmogus, kuris kalba apie tam tikrus nuoseklius ir svarbius dalykus, mažiau kreipdama dėmesio į kažkokias detales, o apie tai, kas mums visiems svarbu kaip visuomenei. Galbūt tas susilaukia palaikymo. Žinoma, yra žmonių, kurie niekada nebalsuos už konservatorius, kuriems Landsbergis sugriovė kolūkius, kuriems tiesiog nepatinka konservatorių partija – akivaizdu, kad man turbūt nebus labai lengva į juos prabilti kaip asmeniui, jeigu jie matys tą etiketę. Bet visiškai to nesikratau, todėl, kad vis tiek esu seno kirpimo žmogus. Manau, pagrindinė politikos atrama vis dėlto yra stiprios partijos, ir nenoriu bandyti apsimetinėti, kad „aš čia, žinote, esu visų ir niekieno, ir kažkaip turiu pažiūras, bet niekam nesakysiu, nes galbūt jos kam nors nepatiks kažkokiu klausimu, tai bandysiu būti apie viską vienu metu“. Manau, tai nesąžininga, ir aš tiesiai šviesiai deklaruoju, kad dabar mane remia dalis partijos bendruomenės. Jeigu partija mane parems, kitų, kitaip galvojančių, kitas politines jėgas palaikančių žmonių parama bus svarbi. Bet nemanau, kad man dėl to reikėtų kažkaip bandyti apsimetinėti tuo, kuo nesu.
– Jus lygina su Prezidente D. Grybauskaite, nors sakėte, kad nelabai norėtumėte, jog jus abi lygintų. Bet kaip ten bebūtų, vienas palyginimas yra toks, sakyčiau, gal nelabai malonus, nes įžvelgė, kad jūs abi moterys, abi netekėjusios, abi neturite vaikų. Ir sako: „Jau vieną kartą tokia prezidentė buvo, tai kitos tokios nereikia.“ Ką manote apie tai?
I. Šimonytė: Nereikia ir nereikia. Man atrodo, prie starto linijos bus visa krūva vyrų – visokio grožio, visokio skonio, kiekvienam pagal pasirinkimą. Būtent man tas lyginimas labiausiai ir nepatinka, nes mes esame lyginamos tik dėl to, kad esame moterys. Tai rodo, kad mes vis dar nepripratę kaip visuomenė. Vis dar nepriimame, kad politikoje daug moterų yra normalu, kad tos moterys yra visokios, įvairios, skirtingos, su savo įsitikinimais, savo charakteriais, savo veikimo būdu, ir panašiai. Man toks primityvus lyginimas dėl to, kad mes abi esame moterys, šviesiaplaukės, trumpai kirptos, buvusios finansų ministrės, ekonomistės – čia tiesiog tobula klišė, kuri man, kaip žmogui, yra nepriimtina, nes manau, kad tai rodo tam tikrą mūsų mąstymo aklumą.
– Liutauras Gudžinskas, Vilniaus universiteto TSPMI docentas, šįvakar yra su mumis telefonu. Labas vakaras, pone L. Gudžinskai. Klausimas mano būtent apie tas moteris. Ar tai gali būti kliūtis, kad vėl moteris taiko tapti prezidente?
L. Gudžinskas: Kiek man žinoma, pasaulyje tiktai Mauricijuje buvo taip, kad prezidentė pakeitė prezidentę, bet ir tuo atveju tai buvo laikinoji prezidentė, kurią pakeitė nuolatinė prezidentė. Tai nėra labai dažnas reiškinys. Yra įvairių priežasčių, kodėl moterims sunkiau sekasi politikoje, bet gal kaip tik tai gali būti ir tam tikras net papildomas argumentas Lietuvai šiuo atveju išsiskirti ir būti pirmaujančiai, išgarsėti pasaulyje. Čia, aišku, toks svarstymas. Kokie bus rinkėjų argumentai, motyvai gali būti tikrai įvairūs, ir norėtųsi tikėti, kad lyties klausimas nebus pats pagrindinis.
– Ačiū Jums, pone Gudžinskai. Labai daug įvairių aktualijų nutiko šiomis dienomis. Bet pati aktualiausia – popiežiaus vizitas. Jis tik ką buvo Lietuvoje. Staiga užvirė didelė diskusija dėl mergaitės, kuri pasitiko popiežių, nes neva ji nebuvo tokios odos spalvos, kokia įprastai būdinga lietuviams. Ką manote apie tai? Ar čia išvis galima apie tai kalbėti šiais laikais?
I. Šimonytė: Popiežiaus linkėjimo mums kontekste labai galima ir turime apie tai kalbėti, nes popiežius būtent apie tai ir kalbėjo, kad mes turime būti atviri ir priimti skirtumus. Gal toks labai biurokratinis vertimas tokios europinės biurokratijos kalbos, galbūt lietuviškai labai sunku tą jo pasakymo dvasią perteikti. Bet jeigu nebūtų užvirusi šita diskusija „Facebooke“, aš, atvirai kalbant, būčiau net nepastebėjusi. O kai pamačiau, pagalvojau: „Viešpatie, kaip gražu!“ Tiesiog man gražu, kad yra žmonės, kurie laiko save lietuviais, kurie čia gyvena, čia kuria, o kokia jų odos spalva – visiškai nesvarbu.
– Kodėl knyga apie Šveiką Jums mėgstamiausia? Juk jis šiaip jau autoritetingiausių gydytojų buvo pripažintas idiotu.
I. Šimonytė: Šveikas gal ir buvo pripažintas idiotu, bet, matyt, tokie buvo ir autoritetai, nes išties toje knygoje yra gana daug tokios kartais net liūdnos išminties. Mano santykis su ta knyga susiklostė ypatingas galbūt dėl to, kad daug metų dirbau valstybės tarnyboje, kurioje irgi subordinacija, taisyklės, tvarka yra, ne visai kaip kariuomenėje, bet tam tikrų panašumų esama. Ir tų knygos absurdų, šiaip iš gyvenimo, galėdavai labai dažnai pamatyti, ir jie būdavo tikrai labai juokingi. Labai dažnai būna tokia situacija, kada prisimenu kokią nors istoriją iš „Šveiko nuotykių“ apie žmonių kančias.
– Bet ten tikrai nėra frazės, kad vyriausybė, pakėlusi alaus kainą, yra pasmerkta žlugti?
I. Šimonytė: Kartą skaičiau tą knygą specialiai vien tam, kad sau įrodyčiau, kad jos ten nėra.