Atrodo, kad Seimo narys mėgina uzurpuoti žmogaus teisių gynėjo vardą, nes tikrieji žmogaus teisių gynėjai nepamena jo nuopelnų. Deja, nieko paguodžiančio apie P. Gražulį nepasakė ir vienas iš Helsinkio grupės steigėjų Lietuvoje Tomas Venclova. Kita vertus, prie tos grupės P. Gražulis prisidėjo tuo metu, kai jokios rizikos nebuvo, o kai grėsmė žmogaus teisių gynėjams buvo didelė, P. Gražulio nebuvo matyti.
„Aš buvau Helsinkio grupės narys, gyniau sovietmečiu žmogaus teises, dėl to nukentėjau, sėdėjau lageriuose. Nė vieno tokio Seimo nario nėra“, – tikino Seimo Žmogaus teisių komiteto narys P. Gražulis.
Koks tikrasis Seimo nario P. Gražulio indėlis sovietmečiu ginant žmogaus teises, galėtų pasakyti tik amžinybėn išėjęs Helsinkio grupės įkūrėjas ir ilgametis vadovas Viktoras Petkus.
Vienas iš penkių Helsinkio grupės įkūrėjų, V. Petkaus bendražygis T. Venclova sako, kad apie P. Gražulio veiklą iki pat šių dienų apskirtai nebuvo girdėjęs. Šis pats prisistatė.
„Sykį jis prie manęs restorane netgi priėjo ir užkalbino. Mes taip gal penkias minutes pasikalbėjome“, – sakė Lietuvos Helsinkio grupės įkūrėjas T. Venclova.
Paklaustas, ar 1976–1980 m. žinojo apie P. Gražulį, T. Venclova atsakė neigiamai.
„Ne, visiškai nežinojau ir iš viso iki paties pastarojo meto, kai jis pradėjo reikštis Seime ir kitur kaip politikas, man labai tolimas politikas, mano pažiūroms, apie jį nieko nežinojau“, – paaiškino T. Venclova.
Oficialioje biografijoje P. Gražulis nurodo, kad ankstyvoje jaunystėje įsitraukė į pogrindinę veiklą, artimai bendradarbiavo su tikinčiųjų teisių gynėjų komiteto nariais. Buvo Žmogaus teisių gynimo Helsinkio grupės narys, platino „Lietuvos Katalikų bažnyčios kroniką“, už antisovietinę veiklą 1988 m. nuteistas kalėti.
Tačiau iš šios biografijos negalima susidaryti tikrojo vaizdo, kada tuo žmogaus teisių gynėju P. Gražulis tapo. Nėra duomenų, kada jis konkrečiai tapo Helsinkio grupės nariu. Pasirodo, ir pats P. Gražulis, taip aktyviai tą deklaruojantis, neprisimena.
„Reikėtų man pasižiūrėti, yra Helsinkio grupė, yra ten V. Petkaus knyga, greičiausiai ten metai konkretūs bus įrašyti, kada formaliai buvau priimtas“, – laidai „Savaitė“ sakė P. Gražulis.
Minėtoje V. Petkaus knygoje apie Helsinkio grupę chronologine tvarka sudėlioti faktai, dokumentai liudija, kad P. Gražulis prie Helsinkio grupės prisijungė tik 1989 m., kai jau veikė Sąjūdis, laisvai sklandė laisvės dvasia, į disidentinius judėjimus veržėsi vos ne visa Lietuva.
Tačiau 1976 m. Helsinkio grupės įkūrėjų penketui grėsė sunkiųjų darbų lageris.
„15 metų mums visiems beveik garantuota“, – sakė T. Venclova.
Šios grupės nariai nesislapstydami informavo Helsinkio susitarimą pasirašiusių valstybių vyriausybes apie žmogaus teisių pažeidimus okupuotoje Lietuvoje. Tokie pranešimai buvo siunčiami ir į Maskvą, prie Helsinkio konvencijos prisijungusiai sovietų vyriausybei. Kompartija tokią žmogaus teisių gynėjų veiklą laikė neįtikėtinu įžūlumu ir ją skubiai užgniaužė.
„Po kelerių metų, turbūt po dvejų–trejų metų, ji buvo vis dėlto užgniaužta. V. Petkus buvo pasodintas 15 metų“, – sakė T. Venclova.
V. Petkus buvo suimtas, kai gabeno informaciją į Maskvą. Toks pat likimas ištiko ir drauge su juo vykusį Joną Volungevičių. Grįžęs į Lietuvą J. Volungevičius vėl paniro į pogrindinę veiklą, 1978 m. buvo vienas iš 45 Baltijos šalių atstovų, pasirašiusių memorandumą „Dėl Molotovo–Ribentropo pakto“ padarinių likvidavimo, vėliau kūrė Laisvės lygą, organizavo protestus.
J. Volungevičius prisimena, kad P. Gražulis yra kilęs iš gausios katalikiškos šeimos, keli jo broliai kunigai dalyvavo pasipriešinimo veikloje. Jaunėlis Petras taip pat šios veiklos nesišalino, tačiau tarp Helsinkio grupės narių tuo metu P. Gražulio nebuvo.
Laisvės lygos įkūrėjas, politinis kalinys J. Volungevičius tikina niekada P. Gražulio nematęs V. Petkaus namuose.
Už ryšius su Helsinkio grupės vadovu V. Petkumi iš Vilniaus universiteto pašalintas ir pasiųstas tarnauti į sovietų armiją Seimo narys Audronius Ažubalis prisimena 40 metų senumo įvykius.
„Pono Gražulio aš niekada negirdėjau ir nemačiau. Paskui prasidėjo Sąjūdis, tai jau buvo 1988–1989 m., man neteko jo niekur sutikti. Nežinau, gal tai buvo labai paslaptingas žmogus, bet niekas iš mano draugų, kurie tikrai buvo įsitraukę į tą veiklą ir buvo pažįstami, niekada neminėjo man šitos pavardės“, – tikino pasipriešinimo judėjimo dalyvis A. Ažubalis.
P. Gražulis laikosi savo: okupacinė valdžia jaunąjį pogrindininką siekė eliminuoti už aktyvią politinę veiklą.
„Aktyviai dalyvavau įvairiuose politiniuose procesuose ir prie A. Mickevičiaus paminklo, prie Maironio paminėjimas buvo tais pačiais metais lapkričio 1 d. organizuotas mano, kur susirinko 6 tūkst. žmonių ir jie [KGB] paprasčiausiai nenorėjo, kad būčiau Lietuvoje“, – teigė P. Gražulis.
Sibire ragavęs politinio kalinio duonos, kunigas Julius Sasnauskas prisidėjo organizuojant P. Gražulio vardijamus mitingus Vilniuje ir Kaune, tačiau dabartinio Seimo nario nepastebėjo nei tarp jų organizatorių, nei kitoje pogrindžio veikloje.
„Nežinau, aš jo nepažinojau tuo metu. Girdėjau tą pavardę, kadangi buvo dar du broliai kunigai, gal trys. Žinoma šeima buvo, iš „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos“ ir kitur. Man regis, jis pats stojo į seminariją, bet jo tarp organizatorių nebuvo“, – svarstė politinis kalinys J. Sasnauskas.
Apie P. Gražulio teismą rašė „Katalikų bažnyčios kronika“. 30 metų senumo pranešime pats teisiamasis aiškino, kad jis atsisako vykti į sovietų armijos rezervo mokymus, nes kai 1977 m. dvejus metus tarnavo privalomojoje tarnyboje Podolske, sovietų kariškiai esą varžė jo tikėjimo laisvę. P. Gražulį pašalino iš seržantų mokyklos, pervedė į darbo bataljoną. Tačiau 1977 m. 19-mečiui jo religiniai įsitikinimai netrukdė prisiekti. „Savaitės“ šaltiniai sako, kad 1987 m. rezervo kariškiams galėjo grėsti darbas likviduojant Černobylio atominės katastrofos padarinius.
P. Gražulį sovietų teismas pasiuntė nelaisvėn 10 mėnesių, ši bausmė buvo nepalyginti švelnesnė nei pogrindžio kovotojams. Vis dėlto Lietuvoje ir užsienyje sukeltos didelės pajėgos, specialiai įkurtas P. Gražulio gynimo komitetas surinko tūkstančius parašų.
„Aš atsimenu, ir mes su vienu broliu, berods, kunigas Kazimieras Gražulis, mes tą grupę įsteigėme, važiavome“, – prisiminė politinė kalinė Nijolė Sadūnaitė.
Oficialūs dokumentai rodo, kad į Helsinkio grupę P. Gražulis įstojo 1989 m. sausį, kai Sovietų Sąjungoje prasidėjo persitvarkymas, o Lietuvoje kilo banga už Nepriklausomybę. Sovietų prezidentas Michailas Gorbačiovas uždraudė teisti už politinę veiklą, tad dalyvavimas Helsinkio grupėje nebekėlė grėsmės, norinčių ją paremti atsirado šimtai.
„Na, kaip visada, tikriausiai tada, kai tai tampa nelabai pavojinga, arba, tiksliau sakant, visai nebepavojinga. Nes prisiminkime, kad jau 1988–1989 m. tai buvo tam tikras atšilimas. Ir tai, ką tu darei, sakykime, 1976–1977 m., tai buvo milžiniškas skirtumas su tuo, ką tu paskui rašei, pasirašinėjai žymiai vėliau, ir todėl, mano draugai, kurie yra žymiai labiau nusipelnę disidentiniam judėjimui, kartais su šypsena žiūri į tuos naujuosius disidentus“, – paaiškino A. Ažubalis.
„Viena vertus kalbėti apie savo, kaip žmogaus teisių nusipelniusio gynėjo, darbą, arba heroizmą, čia tikrai netenka. Man regis, reikėtų vieną kartą baigti spekuliuoti savo praeitimi, biografija, nekurti nebūtų dalykų ir nevaidinti to, kuo nesi“, – sakė buvusi LGGRTC direktorė Dalia Kuodytė.
Kai kurie politiniai kaliniai gerokai griežčiau nei P. Gražulio kolega Seime vertina dabartinę šio politiko veiklą.
„Jeigu taip atvirai, man gėda, jis kompromituoja disidentus. Kai dabar klausau aš jo kalbų, tai yra tragiškas dalykas. Jis tik tuo remiasi, kad aš buvau žmogaus teisių gynėjas, o dabar vadinasi, jūs jį persekiojate. Man gėda už jį, tiesiog. Jis teršia tą vardą disidento“, – apgailestavo J. Volungevičius.
Tačiau visuomenės dėmesio centre atsidūręs politikas turi kitą nuomonę, apie žiniasklaidą – taip pat.
„Kas už jūsų stovi, man pasakykite? Kas jus atsiuntė? Kokios jėgos? Finansinės, politinės? Kas?“ – klausė P. Gražulis.