Apie tai, ką galima ir reikia pakeisti tam, kad būtų geriau, diskusijų festivalyje „Būtent“ kalbėjosi švietimo ministrės patarėjas Arminas Varanauskas, leidyklos „Šviesa“ vadovė Jurgita Nacevičienė, fizikos mokytoja Rigonda Skorulskienė ir „Maxima grupės“ vadovas Dalius Misiūnas. Diskusiją moderavo DELFI žurnalistas Arnas Mazėtis.

Prestižo apibrėžtis

Kauno Jėzuitų gimnazijos fizikos mokytoja Rigonda Skorulskienė sutiko, kad jaučiasi esanti prestižinės profesijos atstovė.

„Pirmiausiai, reikėtų pradėti nuo to, kas yra prestižas. Atsiverčiau lietuvių kalbos žodyną ir ten radau, kad prestižas apibrėžiamas trimis bruožais: autoritetas, pasitikėjimas ir pagarba. Aš esu labai naivi ir drąsi, manau, kad turiu pagarbą bent tarp savo mokinių.

Bet visos šitos savybės yra asmeninės, nepriklauso nuo to, kur mokytojas dirba, kokio amžiaus. Jeigu jis tikrai yra mokytojas – mokytojas iš pašaukimo – visus tris šiuos dalykus gali asmeniškai užsitarnauti“, – kalbėjo mokytoja.

Pokyčiai patinka tikrai ne visiems

Naujausi sprendimai, susiję su mokytojų etatais ir kitomis darbo aplinkybėmis, patinka ne visiems. Komentuodamas situaciją švietimo ministrės patarėjas A. Varanauskas sutiko, kad ši tema dabar sulaukia itin daug diskusijų, tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad dideli sprendimai dažnai vertinami skirtingai.

„Aš manau, kad kai viskas stos į savo vietas ir idėja virs realybe, tai atsipirks. Kai reikia priimti sudėtingus sprendimus, tema sulaukia nemažai pasipriešinimo. Tai viena medalio pusė. Kita – aš ir prieš ateidamas į ministeriją laikiausi pozicijos, kad ministerija turi matyti, prisidėti, remti, inicijuoti iniciatyvas, kurios skirtos mokytojų prestižui gerinti, bet, man atrodo, pirmiausiai mokytojų prestižą sukuria tokie žmonės, kaip Rigonda“, – mano ministrės patarėjas.

Tinkama situacija pokyčiams?

Nuolat su švietimo įstaigomis dirbančios, seminarus bei stovyklas jiems organizuojančios leidyklos „Šviesa“ vadovė Jurgita Nacevičienė pasakojo, kad kažkuriuo metu net pati svarstė įgyti reikiamą kvalifikaciją, kad galėtų mokyti.

Ji teigia suprantanti, kad sprendimai, kuriuos dabar priėmė švietimo ministerija, nėra lengvi, tačiau, jos manymu, situacija pokyčiams dabar palanki.

„Situacija, kurią turime dabar, susijusi ir su tuo, kad mokytojų per daug. Tikriausiai Arminas (ministrės patarėjas – DELFI) patvirtintų, kad mokinių demografinė situacija tokia, jog jų mažėja žymiai sparčiau nei mokytojų. Priėjome prie šito taško, kur mokytojų specialybė nėra vertinama dėl to, kad jų tiesiog yra ir nelabai reikia. Bet dabar tikrai esame starto pozicijoje, kur virsmas pradeda vykti.<...>

Situacija nėra tokia paprasta, kaip mums atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kuo labiau giliniesi, tuo labiau supranti, kad tai nėra lengvi sprendimai. Puikiai suprantu, kad darant sprendimus nacionaliniu lygmeniu jie yra labai jautrūs, nes tai susiję su mūsų vaikais“, – teigė J. Nacevičienė.

D. Misiūnas: verslas turi investuoti į ateitį

D. Misiūno teigimu, investuoti į ateitį turėtų kiekvienas – verslas taip pat.

„Manau, ir lietuviškas verslas jau pribrendęs kalbėti apie tvarios ateities kūrimą ir galima pradėti nuo stambių verslų. Pavyzdžiui, netrukus startuosime su iniciatyva „mokytojai Lietuvai“, sudarysime galimybes mokytojams pasitobulinti užsienyje ir grįžus pasidalinti ta patirtimi. Tai tokios vienkartinės iniciatyvos, nes ilgalaikiai profesijos prestižo gerinimo planai pirmiausiai yra valstybės rankose“, – teigia D. Misiūnas.

Vėliau diskusijoje D. Misiūnas, paklaustas, ar dirbtų mokytoju, atsakė, kad už tokį atlyginimą nenorėtų.

„Aš turiu dvi dukras, turiu gyvenimą, kuriuo turiu pasirūpinti ir materialiai. Aš šventai tikiu, kad mokytojai neturi jausti jokios įtampos dėl materialinės padėties“, – teigė verslo atstovas.

Visgi jis sutiktų ir norėtų prie mokyklos vystymosi prisidėti kitaip, tiki, kad pritartų ir kiti verslo atstovai – patirties turintys specialistai galėtų pasidalinti žiniomis.

Pamirštami mokyklų vadovai

Naujausi pokyčiai sulaukė daug kritikos, todėl gali pasirodyti, kad priimtas mažumai priimtas sprendimas. Tačiau ministrės patarėjas svarsto, kodėl dėl tokių problemų, kaip su etatų klausimais susijęs neaiškumas, visada kreipiamasi į Vyriausybę, o ne į mokyklų vadovus.

„Jokia valstybė nėra išplėtusi mokytojo darbo į 24 valandas. Dėl to, turime sutikti, Lietuva nėra išskirtinė valstybė – beveik visas pasaulis yra numatęs, kad mokytojas kas savaitę dirba sumažintu krūviu, 36 valandas, būtent tam, kad galėtų pailsėti.

Ar mokytojas dirba daugiau laiko? Aišku, kad taip. Niekam dėl to klausimų nekyla. Ar tie žmonės, kurie nuoširdžiai dirba savo darbe, ar aš dirbu nuo aštuonių iki penkių?”, – retoriškai paklausė A. Varanauskas.

Įsiterpęs diskusijos moderatorius A. Mazėtis paminėjo, kad mokytojo alga mažesnė.

Arnas Mazėtis

„Mano alga nėra didelė ir aš dirbu ne dėl algos, o dėl idėjos. Aš visgi manau, kad nėra taip, jog didžioji dalis mokytojų yra nepatenkinti naujovėmis. Sutinku, kad tai, jog mokytojai nežino savo atlyginimo, yra nenormalu. Bet jei tu, Arnai, nežinotum savo atlyginimo, eitum pas valstybę, ar pas direktorių?

Man kyla klausimas, kodėl kalbėdami apie švietimą eliminuojame direktorių, kuris atsakingas už mokykloje dirbančių žmonių krūvio sudėliojimą, steigėją (savivaldybę) ir ateiname „pas valstybę“. Tai nėra iki galo pagrįsta. <...>

Tie vadovai, kurie pradėjo ruoštis etatiniam apmokėjimui, jie jau yra susitvarkę ir visi mokytojai ten žino savo krūvius“, – teigė A. Varanauskas.

Dėl to, kad mokyklose labai svarbu, kaip elgiasi vadovai, sutiko ir „Šviesos“ vadovė J. Necevičienė.

„Versle mes pripratę dirbti su savo komanda. Kaip dirbsi su komanda – tokį rezultatą turėsi. Kiek yra mokyklų vadovų, kurie ne tik rūpinasi ugdymu, bet iš tiesų dirba su savo komanda?

Trečia dalis yra politika, kuri reformuojama, keičiama. Kiekviena politinė valdžia atėjusi stengiasi per tuos ketverius metus kažką nuveikti, nes po to kiti atėję viską „nubrauks“ ir tai bus politinė nesėkmė. Aš pritarčiau, kad jei norime nuosekliai dirbti švietime, švietimas tikriausiai turėtų būti depolitizuotas, kaip jis yra depolitizuotas Suomijoje“, – kalbėjo J. Neceviečienė.

Pradedantieji turės mentorius

Tačiau kokį vaidmenį mokyklose turi tėvai? Diskusijoje buvo kalbama, kad tėvų kišimasis į mokymo procesą kartais gali padaryti daugiau žalos nei naudos bei sukelti psichologinę įtampą. D. Misiūnas svarstė, kodėl tėvai neskuba mokyti jų vaikus gydančių medikų, o mokytojus „paprotina“ noriai.

Visgi ne tik dėl tėvų ar moksleivių priekaištų atsirandanti įtampa yra mokytojo darbo kasdienybės dalis.

Mokytoja R. Skorulskienė teigė, kad psichologinė pedagogų sveikata dažnai lieka jų pačių ir jų kolegų rankose. Ministrės patarėjas sutiko, kad psichologinė sveikata tokiu atveju iš tiesų lieka mokyklos atsakomybė, tačiau numatyta priemonė pradedantiesiems mokytojams – pirmuosius metus veiks mentorystės programos neseniai studijas baigusiems pedagogams.

Anot A. Varanausko, būtent pirmaisiais metais daug mokytojų emociškai „sudega“. Tam pritarė ir mokytoja R. Skorulskienė, pasak jos, jauni bendradarbiai dažnai nėra pakankamai „meistriški“, kad palaikytų nei per daug draugiškus, nei per daug formalius santykius su moksleiviais.

Ministrės patarėjas taip pat paaiškino, kad, jo nuomone, pirmiausiai reikėtų šalinti dalykus, kurie atima daug jėgų (fizinių ir psichologinių) – perdėtai biurokratizuotus, nereikalingus, daug laiko atimančius slenksčius, su kuriais susiduria mokytojai kasdienybėje ir kitais atvejais, kai nori pradėti kokią nors iniciatyvą įstaigoje.

Du būdai dirbti

Paklausta, ar, jos nuomone, mokytojai šiuo metu viešosiose diskusijose nuvertinami, pedagogė R. Skorulskienė teigė, jog mokytojo profesija galėtų būti apibrėžiama šiek tiek kitaip nei kitos profesijos, kurias galima surūšiuoti į „stalčiukus“ pagal tam tikras kategorijas.

„Yra dvi galimybės būti mokytoju: arba tu esi mokytojas, arba dirbi mokytoju. Jei esi mokytojas, tai reiškia, kad esi mokytojas 24 valandas per dieną ir 365 dienas per metus. Jei dirbi mokytoju, pasirodo, užtenka dirbti tik 8 valandas per dieną ir 5 dienas per savaitę. Aš pasijuntu tokia nevykėlė, nes net pusės darbų nesugebu padaryti per tą laiką“, – svarstė mokytoja ir pakvietė sprendimus dėl mokytojų darbo priimančius politikus „pašešėliuoti“ mokytoją dvi dienas ir pamėginti padirbti tą patį darbą.