Popiežius labai laukiamas Lietuvoje. Koks šv. Tėvo vizito tikslas, kokią žinią jis norėtų paskleisti?
Manau, tai laimingas sutapimas, kad šis vizitas įvyks tuo metu, kai Lietuva švenčia valstybės atkūrimo šimtmetį. Popiežiaus apsilankymas visada turi ganytojišką, dvasinę prigimtį, o ne politinius tikslus. Nors, žinoma, popiežiaus veiksmuose visada galima įžvelgti ir politinį aspektą.
Vizitas į Baltijos šalis apima bendrą popiežiaus misiją – tarnauti ne tik katalikų bendruomenei, kuri ypač Lietuvoje labai gausi, bet ir pasauliui. Šia kelione į Lietuvą jis, kaip ir jo pirmtakai, nori parodyti, kad skatina tarptautinį supratingumą, bendradarbiavimą, kad remia valstybių siekius augti, judėti į priekį. Dabar, kai Lietuva sutelkusi dėmesį į tai, ką praėjęs šimtmetis jai reiškia, popiežius gali prisidėti savo padrąsinimu.
Kalbant apie šiuolaikinę Europą, kokią vietą šv. Sosto akimis Lietuva joje užima, kokių tikslų turėtų šiandien siekti?
Lietuviai aiškiai suvokė savo narystę Europos Sąjungoje ir labai entuziastingai ją priima. Tikime, kad Lietuva gali stipriai prisidėti. 2000-aisiais buvau paskirtas atstovauti šv. Sostui Europos Taryboje, ten susipažinau su kolegomis iš Lietuvos, Estijos ir Latvijos. Turiu prisipažinti: nieko apie šias šalis nežinojau. Jos man buvo visiška paslaptis. Bet dabar, prabėgus penkiolikai ar daugiau metų, taip nebėra. Ir, manau, dauguma Europos žmonių žino apie Baltijos šalis, apie Lietuvą, ir vertina tai, ką jos nuveikė.
Dabar Lietuva vaidina svarbų vaidmenį Vakarų Europos santykių su Rusija kontekste. Tai – akivaizdu. Jūs esate pasienio valstybė, taip pat svarbus jūsų vaidmuo NATO.
Šv. Tėvui šių dienų Europa kelia didelį susirūpinimą. Apie tai jis užsiminė net penkiuose svarbiuose savo pasisakymuose apie Europą per savo pontifikavimo metus. Jis ragino, kad Europa vėl taptų stipri, vieninga, grįžtų prie jos kūrėjų idealų. Tikimės, kad Lietuva, pagal savo išteklius ir galimybes, ateityje suvaidins aktyvų ir svarbų vaidmenį.
Krikščionybė Europoje jau nebėra priimama kaip savaime suprantamas dalykas, tikėjimas nebėra visuotinė norma. Apskritai, krikščioniškos vertybės iš dalies prarado savo svarbą. Ar įžvelgiate čia problemą?
Žinoma, mes norėtume matyti naują krikščionybės, religijos pavasarį Europoje ir jaučiame, kad iš dalies Bažnyčios vaidmuo ir yra užduoti klausimus visuomenei: kokiomis vertybėmis vadovaujamės, kokiomis pamatinėmis vertybėmis grindžiame dabartinės Europos gyvenimą ir kokius vaisius jos nokina? Ar mes pasirengę iššūkiams, su kuriais susiduriame šiandien ir ateityje? Jeigu norime matyti bažnyčios indėlį – gyvename pliuralistinėje visuomenėje, bet taip pat tikime, kad proto balsas ir tikėjimas abu yra labai svarbūs ir turi būti girdimi.
Lietuvoje kasmet mažėja jaunuolių, norinčių tapti kunigais. Kaip manote, su kuo tai susiję – ar tam turi įtakos griežti celibato reikalavimai, o gal bažnyčią purtantys sekso skandalai?
Pašaukimo krizė Europoje turi daugybę priežasčių, kai kurias paminėjote, ir jų negalima atmesti. Dalį jaunuolių, svarstančių pasirinkti kunigystę ar religinį kelią, gali atgrasyti skandalai, kiti gali išsigąsti sąlygų, kurias priimti reikalauja bažnyčia. Bet yra ir daugybė kitų priežasčių.
Šiuolaikinėje visuomenėje jauniems žmonėms labai sunku prisiimti įsipareigojimus visam gyvenimui – ne tik kalbant apie kunigystę ir religiją, bet ir santuoką, darbą. Mano tėvas toje pačioje kompanijoje dirbo 50 metų, ir jo tėvas ten pat dirbo daugybę metų. O dabar, jeigu jaunuolio gyvenimo aprašyme neįrašyta, kad jis darbus keitė kasmet ar kas porą, žmonės klausia – kas negerai? Vyrauja tam tikras laikinumas, žmonės nebenori įsipareigoti visam gyvenimui.
Sprendimas paskirti savo gyvenimą tarnauti kitiems – didžiulis išbandymas. Be to, ir visuomenė dabar nebe taip palankiai vertina kunigus, vienuolius, vienuoles ir maldininkus. Tad yra visa grandinė aplinkybių, turinčių tam įtakos.
Popiežius Pranciškus yra pirmasis popiežius iš Pietų Amerikos. Ar tai turi įtakos jo valdymo stiliui ir Vatikano politikos prioritetams?
Manau, kad daugelio pastarųjų popiežių kilmė turėjo įtakos jų popiežiavimo stiliui. Taip pat pasirenkant prioritetus, kurie nustatomi popiežiaus diplomatijai ir siekiams, ką popiežius nori įgyvendinti tarptautinėje arenoje.
Popiežius Pranciškus yra iš Lotynų Amerikos, argentinietis. Jis pergyveno „purvinąjį“ karą Argentinoje, matė daug autoritarinių vyriausybių, matė daug socialistinių vyriausybių, kurios ateina ir nueina. Popiežius Pranciškus puikiai žino, kas yra socialinė nelygybė Lotynų Amerikoje, ir įžvelgia reformų būtinybę. Manau, kad taip, tai turi įtakos.
Šio pontifiko dėmesio centre – individas, asmuo. Jis ypač jautrus atstumtiesiems, jis dažnai kritikuoja, kad tapome švaistūnų visuomene, kurioje žmonės nevertinami, ypač – periferijose. Manau, tai pagrįsta jo paties patirtimi. Jis buvo arkivyskupas Buenos Airėse. Tokius didžiulius miestus supa lūšnynai, kuriuose žmonės gyvena be elementarių paslaugų ir sanitarinių sąlygų, nuolatinės elektros. Ten žmogus žmogui nieko nereiškia. Popiežius tai mato per savo patirties prizmę. Taip pat, kaip ir Jonas Paulius II, kilęs iš Lenkijos. Jis tapo popiežiumi sovietmečio eros pabaigoje, matė išsilaisvinimo būtinybę, visų pirma, satelitinėms valstybėms, kurios buvo prievarta prijungtos po Rusijos revoliucijos ar po Antrojo pasaulinio karo. Taip, kiekvienas popiežius atsineša asmeninę patirtį, savo džiaugsmus ir išgyvenimus.
Jei leistumėte, norėčiau užduoti asmeninį klausimą. Kaip jūs pats jaučiatės dirbdamas Popiežiui Pranciškui, kaip jį apibūdintumėte?
Sakyčiau, labai lengva dirbti Popiežiui Pranciškui, jis – vienas mandagiausių ir maloniausių mano sutiktų žmonių. Labai dėmesingas, labai gerbia kitus. Turi labai aiškių idėjų, kas turi būti padaryta, ir tikisi, kad tie darbai bus labai greitai padaryti. Jo atmintis puiki, negali jam tiesiog pasakyti: oi, pamiršom... Jis visada klausia: o kaip dėl to, ką minėjau praėjusią savaitę, ar dar prieš savaitę?..
Jis neleidžia atsipalaiduoti, tačiau su juo dirbti – malonumas. Malonumas iš arti matyti jo tikėjimą, jo gebėjimą atlaikyti daugybinius iššūkius, sunkumus ir problemas, matyti jo drąsą bandant tai įveikti, nepaisant suvaržymų ir iššūkių. Jis – atkaklus, tai žmonės dažnai pabrėžia. Jis apsvarsto klausimą, nusprendžia, ką reiktų daryti, ir nori judėti į priekį, prisidėti tiek prie bažnyčios, tiek prie bendruomenės ar pasaulio poreikių tenkinimo.
Kaip Lietuva, Lietuvos žmonės geriausiai galėtų išnaudoti Popiežiaus Pranciškaus vizitą?
Jeigu įsiklausysite į jo žodžius, jeigu atpažinsite jo skleidžiamą meilę ir pagarbą ir tuo mėgausitės… Manau, vienas svarbiausių dalykų, ko popiežius tikisi, – kad tos dienos, kurias jis praleis Baltijos šalyse, Lietuvoje, būtų kupinos džiaugsmo ir padėkos už viską, ko pasiekėte ir kuo buvote apdovanoti per pastaruosius 100 metų ir, tikiuosi, būsite ateityje.