– Kaip nusprendėte tapti mokytoja? Ar buvo kas paskatino, o galbūt kaip tik bandė atkalbėti nuo šios profesijos?

– Gimiau mokytojų šeimoje, todėl mokytojo profesija mane lydėjo nuo pat vaikystės. Turbūt kaip ir visos mergaitės, vaikystėje žaidžiau mokyklą, įsivaizduodavau, kaip mokau mokinius, taisau jų sąsiuvinius, rašau pažymius. Tačiau paaugusi supratau, kad mokytojo profesija, darbas su vaikais reikalauja daug kūrybiškumo, atsidavimo. Tavo darbas nepasibaigia užsidarius mokyklos durims, norėdamas to ar ne – mokyklą tu parsineši į namus, į savo šeimą. Ir man su seserim teko ne kartą padėti mamytei (rusų kalbos mokytojai, – red. past.) ruošiant kabineto stendus, gaminant ir ruošiant padalomąją medžiagą mokiniams – karpydavome paveikslėlius rusų abėcėlei ir panašiai.

Mokytojos profesija nebuvo mano slapta svajonė. Baigusi mokyklą norėjau studijuoti vaikystės psichologiją. Kaip atsarginį variantą tėtis pasiūlė mokytojo specialybę. Matyt, taip žvaigždės susidėliojo, kad atradau save mokykloje ir šiandien jau 16 metų esu mokytoja.

– Kaip išsirinkote mokymo kryptį?

– Pabaigus pirmąsias studijas edukologijos universitete, norėjosi kažko dar. Visada buvau gabi kalboms, o tuomet anglų kalbos specialistai buvo ypač reikalingi – todėl iš pradžių pabaigiau ankstyvąjį anglų kalbos ugdymą, o vėliau, beje, sesers įkalbėta – įstojau į anglų kalbos filologiją.

– Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad mokytojas dirba tik pusę dienos. Papasakokite, kaip iš tikrųjų atrodo jūsų darbo diena?

– Turbūt taip gali kalbėti tik tie, kas neturi savo aplinkoje mokytojų. Darbas mokykloje pravedus pamokas tikrai nesibaigia. Tai ir pasiruošimas pamokoms, ir sąsiuvinių taisymas, ir kvalifikacijos kėlimas. O kur dar įvairūs pasitarimai, renginiai, konkursai ar olimpiados. Kažkada mokinys paklausė, kiek laiko aš taisau jų klasės sąsiuvinius. Atsakius, kad 3–4 valandas, labai nustebo, tačiau tai tikra tiesa – juk taisant stengiesi pažymėt klaidas, kad mokinys galėtų išsianalizuot savo darbą, išsiaiškinti klaidas, kad ateityje jų nebedarytų. O dar mokinių rašysena – juokauju, kad nuo jų rašto man greit akys „išvarvės“.

Taip, kad mokytojo darbo diena – neišmatuojama. Kartais man atrodo, kad aš mokytoja dirbu 12 valandų per parą.

– Žalgirių gimnazijoje dirbate visą savo darbo laiką. Kaip pasikeitė mokykla, mokiniai? Ar pokyčiai jus džiugina?

– Esu pati pabaigusi Žalgirių gimnaziją, joje pradėjau ir savo mokytojos kelią. Mokykla per tiek metų tikrai nemažai pasikeitė. Tapo modernesnė, šviesesnė, mokiniai tikrai turėtų džiaugtis juos supančia aplinka. Kabinetai – šviesūs, erdvūs, jie turi galimybę mokytis iš naujų, modernių mokymo priemonių – vienas malonumas. Kalbant apie kolegas – džiaugiuosi dirbdama tokioje kvalifikuotų specialistų komandoje. Žalgiriai tiek anksčiau, tiek dabar garsėjo gerais mokytojais.

– Be gimnazijos dar dirbate su suaugusiais. Kaip atrodo darbas su jais? Skiriasi nuo darbo su paaugliais, o gal panašu?

– Pedagoge Tauragės Suaugusiųjų mokymo centre dirbu tiek pat, kiek ir gimnazijoje. Turbūt nesuklysiu sakydama, kad tai visiškai kitokio pobūdžio darbas, kadangi tai žmonės su gyvenimo patirtimi, kažkada nusprendę, kad jiems mokslas nereikalingas ir po gero laiko tarpsnio suvokę, jog tai jiems labai svarbu. Kartoju ir kartosiu, kad didžiuojuosi tokiais žmonėmis, jų ryžtu, noru ir užsispyrimu, nes vyresniame amžiuje, kada tu turi darbą, šeimą, į mokyklą grįžti labai sunku.

Taip pat jau dvejus metus dirbu Tauragės trečiojo amžiaus universitete su senjorais – tai dar kitoks darbas ir dar kitokia patirtis. Tačiau aš džiaugiuosi visais savo mokiniais ir esu laiminga prisiliesdama prie jų tobulėjimo.

– Iš kur semiatės įkvėpimo, juk mokytojas privalo nuolat tobulėti, būti originalus ir įdomus šiuolaikiniams mokiniams. Ar tai sunku?

– Kai ateini į mokyklą būdamas „šviežias ir žalias“ nepatikėsite kiek norų ir siekių būna. Tačiau laikui bėgant apsiramini ir išsigrynini. Atsirenki, kas yra naudinga tau, kas būtų įdomu ir naudinga tavo mokiniams. O šiuolaikinį jaunimą sudominti pakankamai sunku – kas įdomu mums, nebūtinai įdomu jiems. Tačiau stengiuosi eiti koja kojon su jais ir neatsilikti.

– Kas yra sunkiausia jūsų darbo dalis, didžiausi iššūkiai? O maloniausia?

– Sunkiausia... Net nežinau – pats darbas nėra lengvas, tačiau žinot, kas viską atperka? Mokiniai, ypač kai grįžta ir aplanko po keleto metų. Jų šypsenos, jų nuoširdus bendravimas ir suvokimas, kad ir tu prisilietei prie to kas jie šiandien yra – tai man didžiausia dovana. O iššūkiai, jie laukia kiekviename žingsnyje, ir nežinai iš už kurio kampo jie išlįs – tik per tiek darbo metų išmoksti juos įveikti ir taip giliai neimti visko į širdį.

– Ar mokytojo darbas siejasi su asmeniniu Jūsų gyvenimu? Galbūt ir namie kartais tampate „mokytoja“?

– Hm, na čia reiktų mano vyro paklausti, (juokiasi, – red. past.), bet manau, kad taip, parsinešu aš tą mokyklą į namus, juk norisi pasipasakot apie tai, kas užima tavo didelę gyvenimo dalį.

– Akivaizdu, kad mokyklose trūksta jaunų specialistų. Ką patartumėte jaunimui, norinčiam pasirinkti pedagogo profesiją, bet galbūt bijantiems tai padaryti?

– Anksčiau mokytojo darbas buvo prestižinė profesija, dabar viskas pasikeitė. Tačiau tie, kas myli vaikus, nori dirbti su jais, tikrai turėtų nepabijoti ateiti dirbti į mokyklą. Iš pradžių, nepameluosiu, būna labai sunku, tačiau reikia tik noro didelio didelio ir laiko, kurio tu neskaičiuoji. O patirtis – ji ateina savaime. Juk tu pats mokaisi kartu su savo mokiniais.

– Ko palinkėtumėte Rugsėjo 1-osios proga mokiniams ir kolegoms mokytojams?

– Kiekviena rugsėjo 1-oji – tai atverčiama nauja knyga, kurią rašome visi kartu. Jos turinys priklauso ne tik nuo mokytojų, bet ir nuo mokinių ir jų tėvų. Todėl linkiu visiems palikti savo pėdsaką toje knygoje.

O mokytojams be visa ko linkiu ištvermės, kantrybės ir noro. Noro mokyti ir mokytis, noro keisti ir keistis. Ir nesvarbu, ką sako kiti...

Dėkojame už pokalbį.

Teksto autorė Indrė VAIŠNORAITĖ