Išvedama kariuomenė
1940 m. Sovietų Sąjungos kariuomenė įžengė į Lietuvą. Prasidėjo dešimtmečius trukusi okupacija. Sovietinės okupacijos laikotarpiu buvo išžudyta ar ištremta daugiau nei 300 tūkst. Lietuvos gyventojų.
1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vienas iš pirmųjų iškeltas buvo okupacinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos klausimas. Lietuvos iniciatyva pradėtos derybos su sovietų valdžia. Ši dar neketino pripažinti Lietuvos valstybingumo ir žmonių siekio gyventi savo nepriklausomoje šalyje. 1991 m. sausio mėnesį sovietinė valdžia bandė nuslopinti Lietuvos nepriklausomybę panaudodama karinę jėgą.
Žlugus Sovietų Sąjungai ir sovietinę kariuomenę, dislokuotą Lietuvos teritorijoje į savo jurisdikciją perėmus Rusijai, derybos buvo atnaujintos. 1992 m. sausio 31 d. įvyko pirmosios derybos ir rugsėjo 8 d. Maskvoje buvo pasirašytas Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos grafikas. Išvedimas buvo pradėtas rugsėjo 8 d. ir vyko keturiais etapais.
Rusijos pusė, bandydama išsiderėti įvairių Lietuvos pusei nepriimtinų nuolaidų, ne kartą skelbė, kad kariuomenės išvedimas yra stabdomas. Lietuvos Respublikos vyriausybė užėmė tvirtą poziciją. Uždraudus į Rusijos karinius dalinius Lietuvoje įvesti naujokus, tai buvo daroma nelegaliai tiek geležinkelių, tiek oro transportu. Rusijos kariuomenė sistemingai pažeidinėjo Lietuvos įstatymus. Siekiant, kad Rusijos karinės pajėgos nebūtų papildomos naujokais, Lietuvos kariuomenei ir savanoriams teko blokuoti jos dalinius. Prieš pradedant Rusijos kariuomenės išvedimą, Lietuvos teritorijoje buvo dislokuota maždaug penkios divizijos – apie 34,6 tūkst. karių, 1000 tankų, apie 180 lėktuvų, 1901 šarvuotis.
Visus nesklandumus, kilusius išvedant Rusijos kariuomenę, Lietuvos vyriausybei pavyko išspręsti derybų keliu, pasinaudojant įvairiais politiniais kanalais. Galiausiai 1993 m. rugpjūčio 31 d., kaip ir buvo numatyta patvirtintame grafike, Rusijos kariuomenės išvedimas iš Lietuvos teritorijos buvo baigtas.
Šį faktą tvirtina ir Tauragės bataliono vadas Petras Dedūra, tuo metu išlydėjęs paskutinius sovietų armijos kareivius.
– Pirmieji paliko ryšininkai (įsitvirtinę Tauragės dvaro teritorijoje, – red. past.), vėliau radijo lokacinis padalinys, paskutiniai nepilotuojamų lėktuvų bataliono kariai, tuo metu veikę Vytauto gatvėje (buvęs karinis miestelis, – red. past.), – teigė P. Dedūra.
Saugojo turtą
Nuo 1991 m. kuopos vado, o vėliau ir bataliono vado pareigas ėjęs P. Dedūra buvo atsakingas už sovietų kariuomenės išlydėjimą. Vyras teigė, kad pagal Aukščiausios Tarybos įsakymą, jie viską saugojo, nes likęs turtas buvo Lietuvos Respublikos nuosavybė. Pasak P. Dedūros, net supakuoti nauji puodeliai ir kitas turtas buvo akylai prižiūrimas.
Sovietai išsivežė ginkluotę ir techniką. Gerą siuntė į traukinių vagonus, prastesnę išparceliavo. Ne paslaptis, kad dalis jų buvo įkeista į degtinės butelį, ar parduota tauragiškiams pagal susitarimą.
P. Dedūra savo akimis matė ir batalione buvusias raketas. Buvęs kariškis mano, kad jų branduolinės galvutės buvo dislokuojamos Plungėje. Jų vietoje buvusios 14 metrų duobės tapo visokio nereikalingo šlamšto sąvartynu. Buvęs bataliono vadas teigė, kad su rusais pavyko išsiskirti taikiai.
– Su rusų karinių dalinių vadais susirinkome ir susitarėme, kol Maskva nuspręs ką daryti, mes nesipyksime, – tvirtino pašnekovas.
Tuo metu išvykstantys karininkai laidė visokias replikas, esą sugrįšią dar. Tiesa, daugelis jų buvo nusiteikę taikiai, kiti – čia ir liko, su tauragiškėmis sukūrė šeimas, ir dabar gyvena.
Knygos „Branduolinė Lietuvos praeitis“ (B. Čėsna, L. Davulienė, K. Aliulis, 2004) duomenimis, Tauragės raketų bazėje 1987 m. buvo 5 vidutinio nuotolio raketos ir 5 paleidžiamieji įrenginiai. Tai buvo dvi atskiros, tačiau netoli esančios, 192 ha ir 145 ha dydžio raketų bazės. Teigiama, kad raketos išgabentos 1988 metais, bazės atiduotos tarybinės armijos motorizuotų šaulių pulkui, kuris iš Lietuvos išvestas 1992 metais.
Knygoje rašoma, kad netoli veikė Jurbarko raketų bazė. Visiškai netoli Tauragės raketų bazių, yra dar dvi raketų bazės. 1987 m. Labai tikėtina, kad jose taip pat buvo dislokuotos vidutinio nuotolio raketos.
Modernesnės SS-20 tipo raketos 1976 m. buvo dislokuotos Karmėlavos raketų bazėje. Šio tipo raketos visoje Tarybų Sąjungoje irgi buvo pradėtos dislokuoti tais pačiais 1976 metais. 1987 m. Lietuvoje, be Karmėlavos, buvo dar dvi SS-20 bazės, kuriose iš viso buvo dislokuota 15 raketų. Tuo metu Tarybų Sąjungoje iš viso buvo 48 SS-20 raketų bazės, kuriose buvo dislokuotos 405 raketos.
Lietuvos teritorija Tarybų Sąjungos branduolinėje strategijoje turėjo tik antraeilę reikšmę, tačiau reikia pažymėti, kad joje dislokuotos vidutinio nuotolio raketos visiškai tiko strateginiam visos Europos ir Artimųjų Rytų puolimui. Kai kurie šaltiniai Vakaruose teigė, kad SS-20 galėjo būti perdarytos į tarpkontinentines balistines raketas ir panaudotos net pagrindinei JAV teritorijai pulti.
Raketas atrėmė Kalašnikovais
1993 metus prisimena dabartinis Tauragės Juozo Kasperavičiaus 2-osios kuopos vadas Sigitas Ozgirdas, tuo metu dirbęs pasieniečiu, vėliau užėmė posto pamainos viršininko pareigas. Vyras tikino, jog tuo metu jo vyrams su dviem automatais pavyko sulaikyti rusų krovinį – 6 per sieną gabentas balistines raketas.
„Tada buvo šilta vasara, vieną dienos popietę pamatėme vaikštantį kapitoną, kuris sukėlė įtarimų. Pavakariais pasirodė mano minimos raketos. Tuomet dabar įprastų pasienio pastatų nebuvo, dirbom vagone. Buvo tvarka, kad išvežant karinę techniką, reikėjo dokumentų. O šie su raketomis, kaip jie teigė, atvežtomis iš Latvijos, neturėjo dokumentų. Prie manęs prisistatė pulkininkas, kuris pareiškė, jog tai paskutinė jo užduotis, išvežti raketas į Kaliningrado sritį. Su jais buvo 34 ginkluoti kariškiai,“ – prisiminimais dalinosi S. Ozgirdas.
Buvusio pasieniečio teigimu, raketos buvo tuščios, tačiau prasidėjo ilgos derybos. Tuo metu nutrūko telefono ryšys, mobiliųjų nebuvo, todėl su vadais susisiekti nepavyko. Ešelono eismui vadovavęs pulkininkas pareiškė prašantis taikių derybų, nes jų atsivežtos raketos negali būti pažeistos, esą jos niekam nebūtų tinkamos.
S. Ozgirdas teigė, jog tuo metu pasielgė principingai, kaip reikalavo įstatymas. Rusų jis nepraleido, nors suprato, kad panaudojus jėgą, jiems būtų tekę gintis dviem automatais. Varganai aprūpinta pasienio tarnyba po nepriklausomybės paskelbimo turėjo labai ribotus sienos apsaugos pajėgumus.
Tiesa, ši istorija taip paprastai nesibaigė. Abiems šalims sutarus, kad raketas vežantys į Kaliningrado sritį nenuvažiuos, iškilo klausimas, kaip apsukti šį didelį krovinį.
– Vienas jų pabandė apsukti. Tačiau šios mašinos taip sukurtos, kad ratai sukasi tik tada, kai jos važiuoja. Žodžiu ratas sukosi, ir nuplėšė varžtą, visoje muitinėje pasipylė tepalai. Kariškiai užgesino variklius, o aš dar turėjau tokį UAZ (UAZ markės automobilis, – red. past.), padėjau jiems susitvarkyt. Kaip pasakyt, smagu buvo priešams padėti, bet tik dėl to, kad jie galėtų greičiau išvažiuoti, – linksmai šią situaciją prisiminė S. Ozgirdas.
20–25 metrų ilgio mašinos, vežusios apie 15 metrų raketas, sustabdė visą pasienio eismą. Buvo nuspręsta šias transporto priemones apsukti Tilžės miesto žiede. Pasak S. Ozgirdo, jos važiavo labai lėtai, visa operacija truko nuo 20 val. iki 2 val. nakties.
– O žmonės Panemunėje, mačiau, jau buvo pasiėmę čiužinius, ruošėsi palikti namus. Niekas nesuprato, kas čia vyksta. Kiek girdėjau, tos raketos iš Lietuvos išvažiavo po dviejų savaičių. Per Maskvos radijo „Vremia“ („Laikas“) laidą pranešė, kad Lietuva atsiskyrė nuo Tarybų Sąjungos. Patys neišleidžia rusų sugrįžti, žodžiu, tokią eilinę provokaciją darė, – pasakojo S. Ozgirdas.
Baimės buvo
Tauragiškis prisiminė, kad tuo metu karinę techniką veždavo dažnai. Tiesa, šis prisiminimas jam padarė didžiausią įspūdį.
Anot S. Ozgirdo, rusų kariuomenei paliekant Lietuvą, netrūko galimai provokacinių veiksmų. Vyras teigė, jog ne kartą savų draugų rate pašnekėdavo, jog kai kuris vežamas turtas yra vertingas. Buvusio pasieniečio nuomone, rusai tai suprato ir bandė lietuvius įvelti į galimą konfliktą.
Vieną kartą pasienyje esančiame Panemunės mieste, į šašlykinę atvažiavo sunkvežimis, pakrautas šoviniais. Tačiau ne šiaip pakrautas, o atviras, visi puikiai galėjo matyti visas jame sukrautas popierines dėžes. Ekipažo vyresnysis buvo girtas ir galimai provokavo, nes neskubėjo šio turto vežti per sieną, nuėjo apsipirkti, krovinio nesaugojo.
– Jie norėjo išprovokuoti, kad mes tą mašiną atimtumėm. Šoviniai buvo sukrauti, kaip malkos, taip niekas nedaro. Pagal instrukciją, visame pasaulyje, važiuoja trys mašinos: vienoje ekipažas su kroviniu, kitoje apsauga, trečiasis vyksta tam, kad sugedus pirmajai, būtų kur perkrauti šovinius, – prisiminė S. Ozgirdas.
Prie posto rusai klausė, ar Lietuvos pasieniečiai skaičiuos šiuos šovinius. S. Ozgirdo teigimu, jie perprato klastą, šovinių neskaičiavo, šiaip ne taip rusus išlydėjo. Pašnekovo teigimu, konflikto atveju, rusai būtų pakėlė malūnsparnius ir apkaltinę Lietuvą.
Juozo Kasperavičiaus 2-osios kuopos vado Sigito Ozgirdo nuomone, tai buvo pavojingas laikotarpis. Nors su rusais susipriešinimo nebuvo, kariškiai bendravo draugiškai, tačiau aukštesnės tarnybos vykdė planus, kaip šiuos santykius griauti, sukurti įtampą. Pasienyje nuolat atsirasdavo rusų, kurie provokuodavo imtis jėgos veiksmų, tačiau kantriems lietuviams visada pavykdavo diplomatiškai užgesinti aistras.
Teksto autorė: Eglė ČERVINSKAITĖ