Vis dėlto Norvegiją su Lietuva lyginti gana paprasta, kadangi daug kas tiesiog sutampa.

Nedidelė populiacija, ne pats palankiausias klimatas, tam tikras žmonių uždarumas ir ilga kova už nepriklausomybę nuo kaimynų, Norvegijos atveju – danų ir švedų, įkvėpusi net naują kalbą – niunošką (Nynorsk, „naujoji norvegų kalba“) susikurti, mat vartota seniau pernelyg priminė danų. Taigi, panašumų apstu, tačiau panagrinėkime skirtumus.

Kainos: apsilankymas pas okulistą – 100 eurų

Kainas, žinoma, derėtų pavadinti bene didžiausiu skirtumu tarp Norvegijos ir Lietuvos. Nors pastarojoje jos taip pat auga, norvegiškųjų dar toli gražu nepralenkė. Atrodytų, kaip įmanoma ramiai miegoti šalyje, kurioje ryšulėlis ridikėlių kainuoja 2 eurus, o už talonėlį miesto transporte tenka mokėti 3,5 euro?

Ir tai tik žiedeliai. Visiškai neseniai viena 4 metus Norvegijoje gyvenanti mano pažįstama rusė nutarė pasitikrinti regėjimą ir tiesiu taikymu patraukė į optikos parduotuvę, mat tikėjosi, kad perkant akinius okulisto paslaugos bus suteiktos nemokamai – juk Lietuvoje tokia praktika – jokia retenybė. Regėjimo patikra užtruko pusvalandį ir, kaip patys suprantate, nebuvo nemokama, o atsiėjo nekuklią 100 eurų sumelę.

Ir tai tik žiedeliai. Visiškai neseniai viena 4 metus Norvegijoje gyvenanti mano pažįstama rusė nutarė pasitikrinti regėjimą ir tiesiu taikymu patraukė į optikos parduotuvę, mat tikėjosi, kad perkant akinius okulisto paslaugos bus suteiktos nemokamai – juk Lietuvoje tokia praktika – jokia retenybė.

„Tai neįtikėtina! Okulistas galėjo bent perspėti, kiek tai kainuos. O kas, jei nebūčiau turėjusi tokių pinigų? Aišku, tai nieko nebūtų sutrikdę: vis tiek būtų išrašyta sąskaita faktūra, o ją galėčiau apmokėti ir vėliau. Nieko naujo, beje, taip ir neišgirdau. Tiesiog gavau patarimą nenešioti stiklinių akinių ir buvau pagirta už puikią norvegų kalbą“, – pro ašaras juokėsi Olga.

Moteris taip pat atskleidė, kad planinis vizitas į polikliniką Norvegijoje kainuoja 20 eurų, tačiau jei nutartum apsilankyti, sakykim, pas asmeninį ginekologą, tektų sumokėti 140 eurų.

„Sykį susirgau ir porą kartų teko lankytis pas gydytoją. Pirmą kartą sumokėjau 20 eurų, o kai atėjau antrą kartą, vien norėdama pranešti, kad pasveikau, vėl teko mokėti 20 eurų – už 2 minučių vizitą!“ – nenustojo stebėtis Olga.

Vis dėlto ne viskas taip siaubinga. Taip, talonėlis už važiavimą Stavangerio miesto transportu kainuoja 3,5 euro, tačiau mėnesinis bilietas – kiek daugiau nei 70 eurų, o tai jau tik dukart brangiau nei Vilniuje. Kavos Norvegijoje galima atsigerti ir už 2–3 eurus, o viename kiniškų patiekalų restorane jos siūloma ir už eurą, tiesa, tik tuo atveju, jei užsisakysite ir pietus.

Telefoninio ryšio paslaugos taip pat nėra klaikiai brangios. Tereikia nusipirkti 30 eurų kainuojančią SIM kortelę ir galima be jokių apribojimų skambinti ne tik į Norvegiją, bet ir į Europos Sąjungos šalis, JAV ir Kanadą.

O štai alkoholis Norvegijoje ypač brangus. Būtent dėl šios priežasties čia priimta iš pradžių pasėdėti ir apšilti kurio nors bičiulio namuose ir tik tada eiti pasilinksminti į barus, kuriuose už bokalą alaus tenka mokėti 7–10 eurų.

Vienintelė problema – oras

Kokios pokalbių temos vyrauja Lietuvoje? Politika ir kaimynai. Apie ką kalbasi prancūzai? Apie vyną ir sūrius, kiek rečiau – apie Napoleoną. O Norvegijoje dažniausiai aptarinėjamas oras ir jokių ginčų per pokalbius šia tema tikrai nekyla. Man pačiai keletą kartų yra tekę taip permirkti lietuje, kad dabar nieku gyvu neinu į lauką be skėčio ir lietpalčio.

Norvegiją tikrai būtų galima pavadinti rojumi, jei ne vėjai, liūtys ir amžinas snygis. Norvegų kalboje esama net keleto žodžių skirtingo stiprumo snygiui, lietui ir vėjui apibūdinti. Šios aplinkybės negalėjo neturėti įtakos norvegų temperamentui ir jų požiūriui į gyvenimą: ne veltui kultiniu kūriniu šioje šalyje laikomas Knuto Hamsuno „Panas“ – miškų gūdumoje gyvenančio jaunuolio istoriją pasakojantis kūrinys.

Tikra tiesa, kad sudėtingo klimato šalyje užaugę norvegai ne tik labai uždari, bet dažnai ir ypač vieniši. Su nuosavuose namuose už tvoros gyvenančiais kaimynais kol kas tik sveikinamės, tačiau egzistuoja labai reali tikimybė taip ir nepaviešėti pas juos namuose: gali prireikti ne vienų metų, kol tampi norvego draugu.

Tikra tiesa, kad sudėtingo klimato šalyje užaugę norvegai ne tik labai uždari, bet dažnai ir ypač vieniši. Su nuosavuose namuose už tvoros gyvenančiais kaimynais kol kas tik sveikinamės, tačiau egzistuoja labai reali tikimybė taip ir nepaviešėti pas juos namuose: gali prireikti ne vienų metų, kol tampi norvego draugu.

Mano pažįstama lėlininkė iš Stavangerio, vardu Kjersti, pasakoja, kad su vienu kartu teatre dirbančiu bičiuliu net nutarė pastatyti spektaklį apie vienišą solidaus amžiaus norvegą, į senatvę nutarusiame tapti Ispanijos mačo.

„Vienišumas, mano galva, – visame pasaulyje sutinkama problema, tačiau turtingose šalyse ji, matyt, juntama kiek aštriau, kadangi turtas gali nulemti dar didesnės atskirties tarp žmonių atsiradimą. Norvegijoje vienišumo problema ypač aktuali: ji ištinka tiek garbaus amžiaus piliečius, tiek jaunimą. Mūsų lėlė demonstruoja, kokias nesąmones ir kvailystes gali iškrėsti žmonės, besijaučiantys vieniši ir nugrimztantys į liūdesį“, – sako moteris.

Yra toks neprastas islandų filmas – Grimuro Hakonarsono režisuota kino juosta „Avinai“ (Hrutar). Joje autoriui pavyko atskleisti iš karto net keletą tenykščio gyvenimo elementų, būtent – begalinį šalčio kaustomos sniegingosios šiaurės grožį, nepretenzingą, beveik vienuolišką vietinių avių augintojų gyvenimą, jautrų, kone meilingą santykį su gyvūnais ir nesibaigiančią bei negailestingą dviejų it avinai užsispyrusių brolių kovą. Visas jų gyvenimas prabėgo kaimyniniuose namuose. Juose jie paseno, susiraukšlėjo, apaugo barzdomis; sudryžo ir jų drabužiai. Tačiau net sulaukę senatvės nė vienas nerodo noro nutraukti tarp judviejų įsivyravusios tylos. Tyla už tylą, dantis už dantį. Tai labai būdinga norvegams.

Vienas mano pažįstamas lenkas, vardu Jarekas, ketvertą metų praleidęs Norvegijoje, kad užsidirbtų pakankamai pinigų studijoms Varšuvoje apmokėti, o dabar dirbantis su šizofrenija sergančiais pacientais, tvirtino, kad Norvegijoje jam ypač stigo žmogiškos šilumos. Visgi įdomiausia tai, kad nors yra maždaug trisdešimtmetis, kol gyveno Norvegijoje, ir pats nesilankė nei baruose, nei restoranuose, o gyveno beveik kaip atsiskyrėlis – kaip norvegas!

Kai neseniai per atostogas atvažiavo į Stavangerį, jis subūrė draugus į kavinę „Martinique“ ir pasakė: „Dabar ir vėl esu studentas, taigi, ir vėl lankysiuosi smagiose vietose. Saugokitės, norvegai!“

Išsiunti penkis CV ir gauni penkis darbus

Viename vakarėlyje man teko laimė susipažinti su vietine tapusia iš Brazilijos atvykusia Claudia. Jai 50 metų, tačiau atrodo ji ypač jaunatviškai, be to, yra kupina energijos. Norvegijoje moteris gyvena jau 18 metų. Ji eina vyr. virėjos pareigas, taip pat rūpinasi naftos platformų darbuotojų aptarnavimu.

„Norvegų kalbą išmokau jau seniai, taip pat galiu susikalbėti angliškai. Be to, esu ne paprasta, o vyriausioji virėja. Maistas man prilygsta menui. Galiu tiesiai šviesiai pasakyti, kad norvegų santykis su maistu kiek komplikuotas. Jie be galo mėgsta savo namus, didžiules sumas išleidžia kreditams, tačiau maistui yra linkę taupyti, tad maitinasi tuo, kas papuola, iš produktų dažniausiai įsigydami šaldytos žuvies ir tokių pat šaldytų daržovių“, – pasakoja ji.

Remiantis jos žodžiais, darbą Norvegijoje rasti labai paprasta: svarbiausia – būti geru savo srities specialistu.

„Aš turiu tik vieną problemą – jei išsiunčiu penkis CV, tai ir gaunu penkis darbus, – juokiasi moteris. – Tada jau tenka rinktis. Turint žinių ir išmanymo darbą čia rasti labai lengva, nes norvegai – labai prasti specialistai. Jie pripratę prie gero gyvenimo ir nežino, ką reiškia kovoti už būvį, o mes, emigrantai, išsiskiriame turimais įgūdžiais ir čia randame kuo puikiausias galimybes pademonstruoti, ką sugebame.“

Aš turiu tik vieną problemą – jei išsiunčiu penkis CV, tai ir gaunu penkis darbus, – juokiasi moteris. – Tada jau tenka rinktis.

Claudiai pritaria ir norvegė Torill, teikianti masažo paslaugas. Stavangeris, kaip jis sako, virto iš esmės tarptautiniu miestu, nes čia suvažiuoja specialistai, dažniausiai inžinieriai, iš viso pasaulio.
„Vis dažniau užsukus į kavinę arba restoraną nebepavyksta susikalbėti su darbuotojais norvegiškai. Man jau tenka klausti, ar galiu užsisakinėti maistą gimtąja kalba! Tą patį galiu pasakyti ir apie jogos užsiėmimus: mieste nemažai grupių, kurioms vadovauja anglakalbiai emigrantai. Taigi, mokant anglų kalbą čia lengva rasti darbą“, – įsitikinusi ji.

Visi moka anglų kalbą

Gera žinia ta, kad Norvegijoje, kitaip nei Lietuvoje, visi iš tiesų gerai moka anglų kalbą. Mokyklose anglų kalba mokoma nuo 1-os klasės. Paklausta, kodėl taip yra, Torill atsakė: „Patys supraskite – juk esame nedidelė tauta – mūsų vos 5 milijonai, tad kas gi be mūsų mokysis norvegų kalbą? Todėl visi čia išties gerai kalba angliškai – tai faktas.“

Vis dėlto būti visiškai tikriems, kad bet kur pavyks susišnekėti, neverta. Sykį užsukau į vieną iš Stavangerio prekybos centrų, kuriame ketinau įsigyti tam tikrų produktų. Pirkinių sąraše buvo ir vištienos faršas. Kadangi nesugebėjau suprasti pavadinimų, kreipiausi į akivaizdžiai ne norvegų kilmės darbuotoją ir paprašiau man padėti. Ji tik supratingai linktelėjo ir atnešė faršo. Tik grįžusi namo supratau, kad visgi nusipirkau ne vištienos, o kiaulienos faršo. Taigi, vertimo sunkumų čia tikrai pasitaiko.

Norvegai jaučiasi laimingi

Norvegų kalboje esama mums visiškai naujos sąvokos kos, kuria apibūdinamas jaukumas ir mėgavimasis paprastų paprasčiausiais dalykais. Tai gali būti susitikimas su bičiuliais, žygis į kalnus, rytinis pasivaikščiojimas, skani vakarienė draugų būryje. Tai džiaugsmas dėl būties pilnatvės – jausmas, apimantis tomis akimirkomis, kai taip ir norisi pasakyti: „Kaip neapsakomai gera!“

Lietuvoje juk įprasta viskuo ir visais skųstis, aimanuoti, kad gyvenimas sunkus, atlyginimai maži, o apie kokią nors laimę nė kalbos negali būti, o štai Norvegijoje yra visiškai atvirkščiai.

Kaip rodo pastarojo meto tyrimai, pagal laimės indeksą norvegai iš pirmos vietos nukrito į antrą, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad dabar jie atsiriekia bent kiek mažesnį gabalą nuo apskrito laimės pyrago.

Kaip rodo pastarojo meto tyrimai, pagal laimės indeksą norvegai iš pirmos vietos nukrito į antrą, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad dabar jie atsiriekia bent kiek mažesnį gabalą nuo apskrito laimės pyrago.

Kelias iki jo buvo ir tebėra tolimas, teko įveikti ne vieną sunkumą, paskelbti karą girtavimui, prievartos išpuoliams, sureguliuoti socialines garantijas. Vis dėlto ir dabar šalyje tebekovojama su socialine atskirtimi, psichologinėmis problemomis ir savižudybėmis, kurias visuomenė, taip pat ir žiniasklaida, dažnai priskiria tabu temoms. Pagal savižudybių skaičių šalis užima 102 vietą pasaulyje, tačiau nusileidžia, pavyzdžiui, Nikaragvai, Mauritanijai ir Paragvajui.

Visiškai atsitiktinai su vienu pagyvenusiu norvegu užėjo kalba apie emigrantus ir tiesiog užsieniečius, kurių Stavangeryje tikrai nemažai. Kai jo paklausiau, ar patys norvegai linkę emigruoti, jis atsakė: „Nebent į Ispaniją, nes ten šilta. Arba todėl, kad nemokėtų tokių didelių mokesčių. O apskritai čia iš tiesų viskas gerai, mes laimingi.“

Prisiminiau ir vieną lietuvę, kuri keletą metų gyveno Osle ir dirbo padavėja, o vėliau leidosi į kelionę po Šiaurės, Lotynų ir Pietų Ameriką, tačiau galop grįžo į Lietuvą. Ji sakė, kad Norvegijoje žmonės geraširdiški ir jai neteko susidurti su negatyviu požiūriu į atvykėlius iš Rytų Europos.

„Apskritai Norvegai man pasirodė santūrūs, geraširdžiai ir draugiški. Jie nemėgsta skųstis. Lietuvoje aš pasigendu pozityviai nusiteikusių šiltų žmonių. Nors ir esu patenkinta gyvenimu Lietuvoje, visgi jaučiu, kaip sunku kartais nepasiduoti neigiamų minčių tėkmei. Manau, kad ateityje aš vis dėlto gyvensiu užsienyje ir būtent Skandinavijoje!“ – sakė mergina.