Pedagoginę kvalifikaciją ji įgijo Didžiojoje Britanijoje – ten baigė magistro studijas, vėliau dėstė universitete, dvejus metus anglų kalbos mokytoja dirbo Saudo Arabijoje, tačiau Lietuvoje darbdaviams tokios jos patirties ir išsilavinimo neužteko.
R. Vainauskaitė bakalauro diplomą gavo Lietuvoje, Šiaulių universitete, kur studijavo lietuvių kalbos filologiją. „Po studijų išvažiavau dirbti į Didžiąją Britaniją ir nusprendžiau studijuoti toliau. Mano svajonė buvo pabaigti anglų filologiją, todėl Kembridže, „Anglia Ruskin“ universitete, baigiau lingvistiką ir anglų kalbos mokymą kitataučiams – gavau pedagoginį išsilavinimą“, – sako jauna moteris.
Bestudijuodama R. Vainauskaitė suprato, kad mokyti kitus jai patinka, tad nusprendė savanoriauti: „Studijuodama universitete ir dirbau, ir mokiausi, ir savanoriavau – tapau anglų kalbos dėstytoja. Su kolega įkūrėme lingvistų bendruomenę, organizavome pamokas.
Klasėje būdavo apie 30–40 žmonių – įvairaus amžiaus ir tautybių. Jie ateidavo ne tik mokytis, bet ir pabendrauti, nes Kembridže neturėjo draugų. Pas mus jie gavo puikią progą pasimokyti anglų kalbos ir susirasti bičiulių.“
Dvejus metus mokytojavo Saudo Arabijoje, bet nusprendė grįžti į Lietuvą
Pasak R. Vainauskaitės, studijų kokybė Didžiojoje Britanijoje puiki, o jai dėstė ir prestižinio Kembridžo universiteto dėstytojai. Tačiau po studijų rasti anglų kalbos mokytojos darbą Anglijoje sunku, nes pirmenybė teikiama gimtakalbiams.
„Baigusi universitetą, jau turėjau mokymo patirties. Ieškojau darbo, bet susirasti buvo sunku. Vėliau mane priėmė Linkolno koledžas, ir išvažiavau mokytoja dirbti į Saudo Arabiją, kur praleidau dvejus metus. Anglų kalbos mokiau 18–25 metų mergaites“, – prisimena R. Vainauskaitė.
Vėliau ji panoro grįžti ir pedagoginio darbo ieškoti gimtojoje šalyje: „Visada norėjau dirbti mokykloje Lietuvoje, nes pasiilgau šeimos ir draugų. Taip pat norėjau pasidalinti savo tarptautine patirtimi, išsilavinimu, mokiniams tapti pavyzdžiu, patvirtinančiu, kad, norint dirbti mokytoju, galima išvažiuoti, bet visada galima ir grįžti. Kadangi studijuodama parašiau magistro darbą apie lietuvių migraciją, mane ta tema paveikė bei sustiprino norą grįžti namo ir save realizuoti.“
Grįžusi į Lietuvą, R. Vainauskaitė nusprendė mokytis toliau – įgijo pasaulyje pripažįstamą ir vertinamą CELTA Kembridžo universiteto mokytojo kvalifikaciją, leidžiančią anglų kalbos mokyti suaugusiuosius. Turint šią kvalifikaciją, pasak jos, mokytoju įsidarbinti nesunku bet kurioje Europos šalyje.
Žavėjosi patirtimi, bet įdarbinti nenorėjo
Norėdama įsidarbinti anglų kalbos mokytoja Lietuvoje, R. Vainauskaitė susidūrė su iššūkiais – užsienyje įgytas kvalifikacijas turėjo patvirtinti įvairios institucijos.
„Kreipiausi į Studijų kokybės vertinimo centrą, kuris man išdavė pažymą dėl kvalifikacijos akademinio pripažinimo, kas ir taip savaime suprantama – juk įgijau išsilavinimą Europos Sąjungos valstybėje. Man išdavė pažymą, kurioje parašyta, kad kvalifikacija pripažįstama lygiaverte Lietuvos Respublikoje suteikiamam magistro laipsniui. Taigi mano pedagoginį magistro laipsnį pripažino, bet pažymoje nenurodė kvalifikacijos“, – sako R. Vainauskaitė.
Taigi, priduria pašnekovė, kadangi Studijų kokybės vertinimo centro patvirtintame magistro diplome lietuviškai nebuvo nurodyta mokytojo kvalifikacija, darbdaviams sunku įvertinti išsilavinimą: „Prieš kviesdami pokalbio, darbdaviai iš karto paprašydavo patikslinti kvalifikaciją. Turėjau aiškinti, kad tai lingvistika, anglų kalbos mokymas kitataučiams. Tačiau jie nori, kad konkreti kvalifikacija būtų parašyta juodu ant balto.“
Moteris pasakoja, kad darbdaviai žavėjosi jos patirtimi ir pasiekimais, tačiau įdarbinti nesiryžo: „Kai rodžiau savo diplomą, visi stebėjosi mano patirtimi, bet įdarbinti nenorėjo. Taigi atsidūriau dviprasmiškoje situacijoje.“
Nors pedagoginę kvalifikaciją jau buvo patvirtinęs Studijų kokybės vertinimo centras, negavusi darbo R. Vainauskaitė kelis kartus skambino ir į Švietimo ir mokslo ministeriją, tačiau kaskart buvo nukreipiama į kitas institucijas: „Privačiojo sektoriaus įmonės nebendradarbiauja su valstybinėmis institucijomis. Paskambinus į Vilniaus universitetą ir Studijų kokybės vertinimo centrą, man siūlė vėl mokytis ir dar kartą įgyti pedagoginę kvalifikaciją Šiauliuose, Vilniuje ar kur kitur.“
ŠMM atstovė: nėra svarbu, kur įgytas aukštasis išsilavinimas
Pasak Švietimo ir mokslo ministerijos Pedagogų veiklos skyriaus vedėjos Vilmos Bačkiūtės, pagal Švietimo įstatymą Lietuvoje mokytojais dirbti gali asmenys, turintys aukštąjį išsilavinimą, pedagogo kvalifikaciją bei konkretaus ugdymo dalyko kompetencijų.
„Pretenduojant į anglų kalbos mokytojo darbo vietą, reikalaujama turėti aukštąjį išsilavinimą ir anglų kalbos mokytojo kvalifikaciją. Šiuos reikalavimus atitinka asmenys, baigę anglų kalbos ir literatūros mokytojų rengimo programas, kurios suteikia pedagogo kvalifikaciją, taip pat turintys anglų kalbos filologijos išsilavinimą ir įgiję pedagogo kvalifikaciją“, – sako V. Bačkiūtė.
Anot jos, užsienyje įgytą išsilavinimą turi patvirtinti ŠMM: „Užsienyje išsilavinimą ir pedagogo kvalifikaciją įgiję asmenys, norintys dirbti pedagoginį darbą Lietuvoje, turi pasitvirtinti pedagogo profesinę kvalifikaciją, tam reikia kreiptis į Švietimo ir mokslo ministeriją. Gavęs pedagogo profesinės kvalifikacijos patvirtinimą, asmuo gali dalyvauti konkursuose laisvai darbo vietai mokykloje užimti. Svarbu atitikti kvalifikacinius reikalavimus, bet nėra svarbu, kur įgytas aukštasis išsilavinimas – pedagogo kvalifikacija turi būti pripažinta Lietuvoje.“
V. Bačkiūtė tikina, kad Lietuvoje mokytojų įsidarbinimo procesas nėra sudėtingas: „Esant laisvai mokytojo darbo vietai ir turint tinkamą kvalifikaciją, norintys tą vietą užimti asmenys gali dalyvauti atvirame konkurse.“
R. Vainauskaitės įgytas CELTA sertifikatas, sako V. Bačkiūtė, leidžia mokyti tik suaugusiuosius pagal neformaliojo švietimo programas, todėl jo nepakanka, kad pedagogo kvalifikacijai būtų pripažinta Lietuvoje. „Studijos Anglijoje, CELTA sertifikatas ir darbo patirtis mokant anglų kalbos leidžia Rūtai siekti, kad jos įgytos kompetencijos būtų pripažintos suteikiant anglų kalbos mokytojo kvalifikaciją Lietuvos aukštosiose mokyklose“, – sako V. Bačkiūtė.
Lietuvos mokytojų amžiaus vidurkis – 50 metų
ŠMM atstovės V. Bačkiūtės pateiktais duomenimis, vidutinis Lietuvos pedagogų amžius didėja: „Lietuvoje mokytojų amžiaus vidurkis yra apie 50 metų. 2017 m. duomenimis, ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo pedagogų amžiaus vidurkis buvo 47–48 metai, o 5–12 klasių mokytojų – 50 metų. Pastaruosius trejus metus pastebime šiek tiek didėjantį (2 proc.) ikimokyklinio ir pradinio ugdymo pedagogų iki 40 metų skaičių, bet pagrindinio ir vidurinio ugdymo mokytojų iki 40 metų skaičius sumažėjo 4 proc.“, – sako V. Bačkiūtė.
Anot specialistės, pastebimas mokytojų – ypač pradinio ugdymo, užsienio kalbų, matematikos – trūkumas. Tačiau savivaldybėse situacija dvejopa – vienur mokytojų trūksta, kitur yra jų perteklius.
Poreikis įdarbinti jaunus mokytojus, pasak V. Bačkiūtės, priklauso nuo demografinės situacijos. „Mažėjant mokinių skaičiui, darbo vietų mokytojams taip pat mažėja. Šiuo metu dauguma mokytojų – 50–60 metų. Taigi, į pensiją jie išeis po 2–12 metų, tačiau tendencijos rodo, kad tik kas penktas mokytojas palieka savo darbo vietą sulaukęs pensinio amžiaus.“
Norėtų, kad įsidarbinti būtų paprasčiau
Po aštuonis mėnesius trukusių paieškų R. Vainauskaitei pavyko rasti darbo vietą gimtajame Panevėžyje: „Darbą gavau visiškai netikėtai. Pavadavau vieną mokytoją Panevėžio „Šaltinio“ progimnazijoje, o paskui pasilikau ten dirbti. Po pusantro mėnesio gavau pasiūlymą kandidatuoti į direktorės pavaduotojos pareigas. Dalyvavau konkurse ir gavau šį darbą.“
Tačiau, įsitikinusi R. Vainauskaitė, jaunų mokytojų įsidarbinimo procesas Lietuvoje turėtų būti paprastesnis. „Jeigu jaunų mokytojų tikrai trūksta, kodėl jų įdarbinimo procesas toks sudėtingas? Galėtų pasikeisti požiūris į jaunus ir gabius žmones. Jauni mokytojai turėtų būti laukiami, jiems turėtų būti suteikiama galimybė dirbti mokytojo asistentu – tada jie įsivertintų, ar tikrai gali dirbti tokį darbą.
Vaikai jaunus mokytojus vertina visai kitaip – mes klausomės tos pačios muzikos, lankomės panašiuose renginiuose, turime panašių svajonių. Vaikai į jauną žmogų žiūri kaip į draugą, bet ir gerbia kaip mokytoją. Jie nori naujo požiūrio, naujoviškų renginių, išvykų. Tokie mokytojai, beje, aktyvesni – nori visur su vaikais dalyvauti, o vyresni pavargę, jiems niekas nebeįdomu. Tada prasideda stagnacija“, – tikina mokytoja.
Pasak jos, jaunų žmonių dirbti mokytojais nemotyvuoja ir mažas atlyginimas: „Mokytojais gali dirbti tik tie, kurie turi pašaukimą, nes atlyginimo dažnai neužtenka. Juk reikia ir save išlaikyti, ir pačiam pirkti daugelį mokymo priemonių.“
Tiesa, sako V. Bačkiūtė, ŠMM siekia į mokyklas pritraukti jaunų pedagogų: „Viena iš priemonių – pradedančių mokytojų atlyginimų didinimas ir palankių darbo sąlygų kūrimas. Nuo šio rugsėjo pasikeitus etatiniam mokytojų darbo apmokėjimo modeliui, bus įvedamas pradedančiojo mokytojo etatas. Jis ypatingas tuo, kad pusę darbo laiko sudarys pamokos, o kitą pusę – valandos pasirengti pamokoms, kolegų pamokoms stebėti, profesiniam tobulėjimui. Už visas etato valandas bus atlyginama vienodai, jaunas mokytojas turės geras sąlygas žengti pirmuosius savo profesinės karjeros žingsnius.“