Įsigaliojus naujajam įstatymui, kuriuo buvo sugriežtinta vaikų priežiūros tvarka, vaiką paėmus iš nesaugios aplinkos situacija gali būti išspręsta dviem būdais. Jeigu vaiko teisių apsaugos specialistai nustato antrąjį grėsmės lygį, t.y., jeigu yra įvertinama, kad vaiko sveikatai ar net gyvybei yra kilęs realus pavojus, vaikas iš tokios aplinkos yra paimamas ir yra kreipiamasi į teismą.
Teismui patvirtinus sprendimą, savivaldybė vaikui skiria laikinąją globą ar rūpybą pas laikinus globėjus ar rūpintojus. Tokiais laikinais globėjais gali tapti ir vaiko giminaičiai, jeigu atitinka tam tikrus reikalavimus ir yra baigę globėjų įvadinius mokymus. Juos galima baigti jau besirūpinant vaiku.
„Nustačius antrąjį grėsmės vaikui lygį darbą su šeima iškart pradeda mobilioji komanda, sudaryta iš socialinio darbuotojo, specialisto, dirbančio su priklausomybę turinčiaisiais, ir psichologo. Taip pat šeimai paskiriamas atvejo vadybininkas, kuris, gavęs mobiliosios komandos rekomendacijas, sudaro pagalbos šeimai planą ir organizuoja pagalbos šeimai teikimą, nes, akivaizdu, kad pagalba šeimai turi būti ilgalaikė“, - DELFI sakė SADM atstovė spaudai Eglė Samoškaitė.
Kitais atvejais, jeigu įvertinama, kad vaikui nėra kilęs antrasis grėsmės lygis, per dvi dienas vaikas grąžinamas tėvams ar kitiems atstovams, kurie sugebėtų juo pasirūpinti. Tokia situacija paprastai susiklosto tada, kai vaikai būna palikti be priežiūros arba palikti prižiūrėti žmonėms, kurie objektyviai negali to padaryti, taip pat tais atvejais, kai vienintelis iš tėvų ar abu tėvai būna dingę, negali rūpintis vaiku dėl ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių.
Kai antrojo grėsmės lygio nėra ir vaikai grįžta į šeimas, gali būti nustatomas pirmasis grėsmės vaikui lygis: savivaldybės kitą dieną prašoma paskirti atvejo vadybininką, kuris organizuoja pagalbą ir sudaro jos teikimo planą. Grėsmės vaikui lygis gali būti nenustatomas, bet jei vaikui ar šeimai reikalinga pagalba, vaiko teisių apsaugos specialistas kreipiasi į savivaldybę, informuodamas apie paslaugų šeimai poreikį.
Kaip DELFI perdavė SADM atstovė, liepos mėnesį iš nesaugios aplinkos buvo paimti 524 vaikai, iš kurių 258 atvejais buvo nustatytas antrasis grėsmės lygis. Likusieji 266 vaikai buvo paimti iš nesaugios aplinkos, tačiau įvertinus situaciją, per dvi dienas buvo grąžinti tėvams ar kitiems atstovams.
Kaip rodo SADM pateikta statistika, iki rugpjūčio 27 dienos iš nesaugios aplinkos buvo paimti 493 vaikai, 202 atvejais nustatytas realus jiems kilęs pavojus.
Rezultatai matuojami ne paimtų vaikų skaičiumi
Tik viešai pasirodžius liepą iš nesaugios aplinkos paimtų vaikų skaičiui, SADM adresu pasigirdo kritika. Vienas iš kritikų buvo Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys Rimantas Jonas Dagys, kuris kreipėsi į SADM ministrą Liną Kukuraitį dėl „vaikų atiminėjimo vajaus.“
Tačiau R. J. Dagio bendražygė, TS-LKD narė Monika Navickienė pokalbyje su DELFI atkreipė dėmesį į kitą dalyką. Anot jos, vaikų paėmimas iš nesaugios aplinkos nėra blogas dalykas, jeigu vaikui yra kilusi reali grėsmė, tačiau vaikų paėmimo skaičiumi įstatymo įgyvendinimo sėkmės matuoti negalima.
„Matyt, problemų buvo, yra ir bus Lietuvos šeimose, ypatingai tose, kurios yra socialiai jautresnės. Ar vaikų paėmimo faktas yra pati geriausia priemonė – nesiimčiau spręsti. Klausimas, kaip SADM buvo pasirengusi įgyvendinti visą įstatymą, ir koks buvo pagrindinis jo tikslas? Tikslas savaime nėra atimti vaikus, tikslas yra suteikti papildomų paslaugų šeimoms, psichologinę pagalbą, kai ištinka kokia nors krizė. Vaiko paėmimas iš šeimos yra kraštutinė priemonė, kurios tikrai kartais reikia imtis. Neabejoju, kad specialistai tą įvertina, tačiau mano nuomone, yra labai svarbu, kad specialistai būtų tinkamai pasiruošę užtikrinti, kad paslaugos šeimoms yra suteikiamos kokybiškai“, - DELFI sakė M. Navickienė.
Anot jos, tam, kad vyktų realus pokytis, reikalingi tiek finansiniai resursai, tiek mokymai vaiko teisių apsaugos darbuotojams, tiek geresnis jų įgalinimas. Pradėjus galioti naujajam įstatymui darbuotojams, ypač rajonuose, anot M. Navickienės, kilo labai daug klausimų ir neaiškumų.
Iš ministro L. Kukuraičio politikė norėtų išgirsti ne sausą statistiką, kiek vaikų buvo paimta, o konkrečius rezultatus - kiek šeimų pavyko padėti, kiek iš jų buvo ištraukta iš socialinės rizikos zonos.
Tikslas pateisina priemones
Nepaisant kritikos, DELFI kalbinti specialistai džiaugėsi, kad nors iš dviejų mėnesių statistikos negalima daryti plačių apibendrinimų, galima užčiuopti teigiamą tendenciją.
„Kai kalbėjo apie grobiamus (paimamus) Lietuvoje vaikus – yra gerų naujienų. Paprastai per mėnesį dėl vaikų netinkamos priežiūros nužudoma po du vaikus! Per liepos ir rugpjūčio mėnesius nežuvo nė vienas vaikas! Mielieji, jeigu tai tęsis – tai 500 ar 700 vaikų paėmimas iš nesugebančių pasirūpinti jais šeimų yra smulkmena. Juk išgelbėdami vieną vaiką – gelbstime Lietuvą. Tėveliai, rūpinkimės savo vaikais“, – savo feisbuko paskyroje rašė vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys, pasidalinęs įspūdžiais iš Kaune vykusios „Laisvės pikniko“ diskusijos.
DELFI jis sakė, kad tokių skaičių buvo galima tikėtis – pradėjus veikti naujajam įstatymui (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas įsigaliojo šių metų liepos 1 dieną – DELFI) turėjo pasimatyti tikrasis problemos mastas.
„Jeigu daugiau vaikų imtų tarnybos, tai ilgainiui mes suprastume, kad tai nejuokinga, kad reikia iš tiesų būti atsakingiems. Kai išgirdau statistiką, iš karto pagalvojau: gerai, paėmėme 600, jeigu suvedame su faktu, kad antrą mėnesį nėra nė vieno žuvusio vaiko dėl tėvų netinkamos priežiūros, tai reiškia, kad mes atsidūrėme geroje situacijoje – mes gelbstime vaikus. Tie tėvai, suvokdami, kad tarnybos reaguoja greitai ir gali reaguoti skaudžiai jiems patiems ir jų vaikams, jie imasi atsakingiau žiūrėti į vaikus. Du mėnesiai, be abejo, dar nėra statistika. Pažiūrėsime metų duomenis“, – sakė psichiatras.
Jis prisiminė laiką, kai lietuviai piktinosi norvegų sistema, kurioje į vaikų nepriežiūrą žiūrima itin griežtai. Tačiau ten tokio vaikų paėmimo masto nėra, mat tėvai puikiai žino, kaip su vaikais elgtis negalima. Anot psichiatro, Norvegijoje per metus iš nesaugios aplinkos paimama apie 500 vaikų.
Tačiau L. Slušnys atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje dar nėra iki galo apgalvota, kaip padėti šeimai susigrąžinti vaiką ir grįžti į įprastą gyvenimą.
„Viena dalis mane neramina – klausimas, ar veikia pagalbos sistema. Aš visada sakau – imti vaikus yra gerai, tai ne pasaulio pabaiga, tai yra galimybė perprogramuoti savo smegenis, mąstymą, ideologiją ir pasikeisti. Šiokia tokia sistema jau yra. Tačiau ji visiems skirtinga: ne vienodai yra psichologų rajonuose, mokyklose ir t.t. Ar tinkamai šiandien suveikia atvejo vadybininkai, kad paėmus vaiką iš karto turėtų eiti kalba apie pagalbą šeimai, kaip jį susigrąžins?“, – nuogąstavimais dalinosi L. Slušnys.
Jis kaip gerą pavyzdį pateikė Velsą, kurio sistemą pačiam teko stebėti. Atėmus vaiką iš šeimos ten visi susitelkia ir ieško sprendimų, be to, padeda šeimai labai konkrečiais veiksmais. Atvejo imasi visi – nuo policininko iki šeimos slaugytojos, visi pasako, kur mato bėdas ir ką kiekvienas gali padaryti iš savo pusės, kad vaikas grįžtų į šeimą.
Jeigu šeima tuos konkrečius veiksmus atlieka, deda pastangas, tokiu atveju vaikas grįžta į šeimą. Jeigu šeima bendradarbiauti nelinkusi, jai dar duodami metai tvarkytis pačiai, o jeigu ir tai nesuveikia – vaikas yra įvaikinamas arba perduodamas ilgalaikiams globėjams. Lietuvoje gi pagalbos šeimai srityje, anot L. Slušnio, dar tikrai yra ką veikti.
Pusė vaikų grįžo į šeimas
Seimo narė Dovilė Šakalienė, ilgus metus dirbanti vaikų teisių apsaugos srityje, teigia, kad tokie gana šokiruojantys skaičiai rodo, kiek Lietuvoje yra nematomų vaikų – tokių, kurių problemos iki šiol buvo tyliai slepiamos arba į jas buvo užmerkiamos akys. Ji įsitikinusi, kad tas faktas, jog per liepos mėnesį dėl tėvų smurto ar nepriežiūros nežuvo nė vienas vaikas, rodo, kad įvykiams buvo spėta užbėgti už akių.
„Mes nematome vaiko, kuris patiria smurtą, kuris patiria nepriežiūrą, kuris, aišku, po to per ilgą laiką pats dažnai tampa destruktyvus, agresyvus, pavojingas. Bet vienas iš dalykų, kuris nutikdavo – tie vaikai būdavo sunkiai sužalojami ir nužudomi, tada visuomenė pasipiktindavo. Pati esu skaičiusi daugybę kraupių bylų su tokiais atvejais, kur vaikas būdavo labai ilgai kankinamas ir žalojamas, ir jau kai jis būdavo nužudytas, ant jo kūnelio būdavo toks ilgas sąrašas sužalojimų, kraujosruvų, nuplėštų nagučių, kaulų lūžių ir t.t., kad tai buvo ne pirmas, ne antras ir net ne dešimtas kartas“, – sakė politikė.
Jos teigimu, šiuo metu vaikų teisių specialistai turi absoliučiai vienodą instrukciją ir tiesiog nebegali nematyti to vaiko, kuris kenčia smurtą ir nepriežiūrą.
„Visuomenėje įvyko tas mąstymo lūžis, mes tapome netolerantiški smurtui, atsirado tūkstančiai žmonių, kurie pamatę skriaudžiamą vaiką nebetyli, o skambina ir ieško tos pagalbos. Aišku, ne visi atvejai pasitvirtina, dėl ko irgi buvo baiminamasi, kad dabar staiga be jokios priežasties bus paimami vaikai. Tai pažiūrėkit – skambučių tai buvo tūkstančiai, o iš nesaugios aplinkos paimtų vaikų tik keli šimtai.
Mes sumažinome galimybę padaryti žmogišką klaidą (...) Todėl labai daug buvo situacijų, kai nuvažiavę vaiko teisių specialistai įvertino situaciją ir nustatė, kad grėsmės vaikui nėra. Pasikalbėjo su tėvais, paspaudė rankas ir atsisveikino“, – sako D. Šakalienė.
Yra manančių, kad vaiko paėmimas iš nesaugios aplinkos yra paskutinė įmanoma priemonė, mat atskyrimas nuo tėvų vaiką gali traumuoti, tačiau D. Šakalienė tikina, kad tai galioja ne visada. Anot jos, yra nemaža dalis vaikų, kurie iš tiesų džiaugiasi, kad buvo paimti, nes jiems buvo labai blogai – jie buvo išsigandę, alkani, sumušti, buvo sutrikę ir jiems buvo labai baisu.
Realūs skaičiai 10-20 kartų didesni
Atsakydama į kritiką apie „vaikų paėmimo vajų“, D. Šakalienė teigė, kad dabar atimti vaiką iš šeimos tapo netgi sunkiau nei buvo anksčiau. Mat norint tai padaryti šiuo metu reikalingas teismo sprendimas.
„Vaiko paėmimo tvarka buvo net sugriežtinta, nes anksčiau iš esmės vaiko teisių specialisto diskrecijoje buvo – imti vaiką ar ne. Dabar reikia teismo sprendimo. Teismas turi legitimuoti, be teismo sprendimo paėmimas iš šeimos negalimas. O iš nesaugios aplinkos gali paimti, jeigu nėra tėvų, vaikas vienas, tėvai yra prisigėrę ir niekas vaiko neprižiūri ir panašiai. Bet ar vaikas po tų dviejų parų bus pašalintas iš šeimos ar grąžintas – teismas turi pasakyti“, – sako D. Šakalienė.
Tiesa, ji įsitikinusi, kad realūs pavojuje atsidūrusių vaikų skaičiai yra dar labiau šokiruojantys.
„Sociologinės apklausos rodo, kad Lietuvoje ne mažiau nei pusė tėvų vis dar laiko smurtą tinkama auklėjimo priemone. Jeigu mes žinome, kad Lietuva pirmauja pagal priklausomybės nuo alkoholio skaičių, ir jeigu mes žinome, kad Lietuvoje gyvena pusė milijono vaikų, tai turbūt suprantame, kad tikrai ne pusantro tūkstančio vaikų gyvena geriančiose ir mušančiose šeimose. Tai mes pamatysime skaičius, kurie bus dar 10-20 kartų didesni“, – įsitikinusi politikė.
Ir nors dalis Lietuvos visuomenės į vaikus vis dar žiūri kaip į daiktą, su kuriuo galima elgtis kaip sugalvoja, ir gavę pastabą piktai atrėžia, neva tai, kaip jie elgiasi su savo vaikais – ne kitų žmonių reikalas, D. Šakalienė mano, kad esminis lūžis jau įvyko.
Vis daugiau žmonių ne abejingai stebi pavojingas situacijas, o kreipiasi į atitinkamas tarnybas. Tuo metu vaiko teisių apsaugos pareigūnas ne tik atsainiai patikrina, ar vaiko namų šaldytuve yra dešrelių, bet įvertina ir vaiko emocinę būklę, socialinę šeimos padėtį, tėvų bendravimą tiek su vaiku, tiek su pareigūnais, tiek su bendruomene, o prireikus imasi atitinkamų priemonių, kad galimam pavojui būtų užbėgta už akių.
