Negeria net tablečių nuo skausmo
Neseniai 48 gimtadienį atšventęs Vitalijus (vardas ir pavardė redakcijai žinomi – DELFI) jau 35 mėnesius švarus. „Švariais mes laikome tuos, kurie išvis nevartoja jokių cheminių medžiagų, net tablečių nuo skausmo“, – gurkšnodamas vandenį sako jis.
Vyras nevynioja žodžių į vatą ir tiesiai šviesiai prisistato kaip alkoholikas ir narkomanas. „Esu priklausomas nuo visų cheminių medžiagų. Išbandęs viską, kas dega ir nedega. Svarbu, kad tik apsirytum, pakeistum savo būseną, nuramintum tą vidinę kančią. Visi mes turime vidinį nerimą. Aš su juo nemokėjau susitvarkyti, tad pradėjau jį malšinti alkoholiu“, – atvirauja Vitalijus.
Pašnekovas gailisi, kad tik po tiek metų jis atsipeikėjo. „Visuomenė nesupranta, kad priklausomybė tai nepagydoma liga. Gydytojai šiandien tai pripažįsta dvasine, psichine, fizine liga, nuo kurios nėra jokių vaistų, tik dvasinis kelias. Dvasingumą dauguma asocijuoja su religija, bet čia nėra religija. Aš, kaip ir dauguma sveikstančių, naudoju 12 žingsnių programą“, – sako Vitalijus.
Pirmą kartą prisigėrė būdamas 5-erių
Vyras pasakoja, kad užaugo alkoholikų šeimoje, Kelmės rajone. Mama alkoholikė, mirė nuo kepenų cirozės, tėtis turi kitą šeimą, bet irgi pakelia stikliuką. Vitalijaus senelis irgi buvo priklausomas, mirė nelaimingo atsitikimo metu, bet Vitalijus pabrėžia, kad dažniausiai kur nelaimės, ten ir alkoholis arba narkotikai.
Pirmosios savo vagystės vyras nepamena ir prisipažįsta, kad tai tikriausiai buvo bulkutė: namuose ne visada būdavo, ką valgyti. Bet vyras puikiai pamena pirmą kartą, kada pasigėrė. „Man buvo gal 5 ar 6 metai. Po kažkokių darbų visi gėrė raudoną skystį. Dabar suprantu, kad tai buvo vynas. Išgėriau pusę stiklinės. Man pasidarė gera, linksma. Pasiėmiau kėdutę ir vienas pats sau dainavau. Iškart patiko ta euforija“, – sako Vitalijus ir pripažįsta, kad alkoholis jam sukelia visai kitokius jausmus nei normaliam, polinkio į priklausomybės ligas neturinčiam asmeniui.
Vyras teigia, kad kitą kartą alkoholį vartojo tik po daugelio metų. Esą mokykloje jis gerai mokėsi, lankydavo bažnyčią, kurioje pamaldas vesdavo kunigas Ričardas Mikutavičius.
Sulaukęs 15 metų, pasakoja jis, persikėlė į Vilkiją, ten mokėsi. „Buvau stiprus kaimo vaikas, bet mane traukė atrakcijos. Aš norėjau būti „kietas“, pažeminti kitą. Ten kaip tik papuoliau į tokią grupę, kuriems tai irgi patiko. Važiuodavome į Kauną skriausti kitų, atiminėti kapeikas. Taip ir prasidėjo vagystės. Man močiutė sakydavo: nuo adatos prieisi prie arklio. Taip ir buvo“, – tikina jis.
Susidėjo su Šiliniais
Pirmą kartą nuteistas jis buvo 1994 metais, Moldavijoje. Ten su broliu nusprendė apvogti pažįstamos merginos butą. Grįžęs į Lietuvą Vitalijus dirbo vairuotoju. „Atrodo, negali dirbti vairuotoju ir gerti, bet įnikau. Aš gerai dirbau, buvau darbštus, bet maišė alkoholis. Ėmiau manipuliuoti: tai mašina sugesdavo, tai degimo žvakes išsukdavau. Administracija viską matė. Netekau darbo“, – pamena jis.
Be darbo vyras ilgai nebuvo – įsidarbino barmenu. Bet, sako jis, ir iš ten išmetė. Tokia istorija pasikartojo dar kelis kartus, pasakoja jis, kol nesusipažino su Telšių nusikalstama gauja Šiliniais.
Vitalijus prisipažįsta, kad jam nusikalstamo gyvenimo beprotybė, adrenalinas patiko. Dėl to vyras sėdo į kalėjimą ir antrą kartą. „Po vieno nusikaltimo nusprendėme atšvęsti. Nuėjome parsinešti šnapso į kioskelį. Draugas įkišo ranką per langą, bandė kažką pavogti, o aš gavau dujų į akis. Užpsichavau, išsitraukiau pistoletą, įsiveržėme į vidų, pradėjau šaudyt į grindis. Vėliau pradėjome ten vietoje gerti. Už tai gavau 6,5 metų“, – sako Vitalijus.
„Ten kaliniai pardavinėjo viską, ko tik širdis geidė. Buvo mano gimtadienis“, – pamena Vitalijus.
Pasiteirauju, ar jo negąsdino pats procesas. „Matydavau, kad žmonės vartoja. Laisvėje aš buvau įnikęs į alkoholį, kalėjime jo būdavo retai. Ten vien narkotikai. Aš norėjau to jausmo ir kalėjime, nebegalvojau apie pasekmes. Vienas dūris, ir toliau ieškojau tablečių“, – su liūdna šypsena pamena vyras.
Kalėjime prarado visus įgūdžius
Kalėjime vyras vartojo 5 metus, o išėjusį į laisvę jį pasitiko draugai. „Išėjęs į laisvę buvau praradęs visus socialinius įgūdžius. Įkalinimo įstaigoje darbo nėra. Ten palaida bala: tu esi viskuo aprūpintas, už nieką mokėti nereikia. Darai ką tik nori: sportuoji, reketuoji. Taip prarandi vertybes, įgūdžius. Pasidaro sunku bendrauti su normaliais žmonėmis, todėl vėl ieškai rato, kuriame tu jausiesi gerai. O gerai jautiesi tik tarp tokių pačių žmonių, todėl tai ir yra užburtas ratas“, – tikina Vitalijus.
Ilgai laisvėje Vitalijus neišbuvo ir 2000 metais grįžo į kalėjimą. Tą kartą vyras buvo teisiamas su kitais 18 nusikaltėlių už narkotikų gamybą ir platinimą.
Pabaigus bausmę ta pati istorija pasikartojo dar kartą ir vyras 2004 metais vėl sėdo į kalėjimą 5 metams. Tačiau Vitalijus tikina, tada narkotikus vartojo atsargiai, nes bijojo numirti – kartą jau buvo perdozavęs.
2006 metais jis vėl laisvėje. Vitalijus sako, kad tada jį išskėstomis rankomis pasitiko draugai: davė butą, mašina, tik jis jiems turėjo dirbti. „Po 9 mėnesių aš vėl papuoliau į kalėjimą už mašinos vagystę. Dar kartą patekau į Vilniaus įkalinimo įstaigą. Ten sutikau senus pažįstamus, kurie sėdėjo nuo mano praeito karto. Pasiklausiau apie bendrą mūsų pažįstamą, kuris kalbėjo apie pirmą žingsnį. Man pasakė, kad jis laisvėje, gyvena Klaipėdoje. Blaiviai. Turi šeimą, žmona laukiasi. Aš klausai ir man kosmosas“, – sako Vitalijus.
Vitalijui tas žmogus atrodė nepataisomai žlugęs, jam esą nebuvo nieko švento. Todėl pašnekovas vargiai galėjo patikėti tokiu istorijos vingiu. „Norėjau tikėti, bet protas neleido. Vieną dieną jis atvažiavo į įkalinimo įstaigą pasidalinti savo patirtimi. Jis visas švytintis. Aš jį apsikabinau ir man per kūną nuėjo šiurpuliukai, pasijutau purvinas, o jis švarus. Supratau, kad irgi noriu būti švarus.
Aš senai norėjau, bet man nepavykdavo. Kriokdavau, kaip norėjau nevartoti. Kalėjime mane priėmė į reabilitaciją. Man ten patiko. Aš norėjau padoriai gyventi, susirasti žmoną, turėti darbą“, – pamena Vitalijus.
Išėjęs į laisvę 2009 metais Vitalijus nusprendė likti Vilniuje ir negrįžti pas senus draugus. Vyras pasakojo, kad apgyvendinimą jam suteikė Lietuvos kalinių globos draugija. Salėje, kurioje tekdavo miegoti, pamena Vitalijus, būdavo taip šalta, kad per naktį užšaldo stiklinė vandens.
Tačiau vyrui tai nerūpėjo, esą po daugelio metų jis vėl pasaulį pradėjo matyti blaiviai, vaikščiojo į reabilitacijos grupes, o po kelių mėnesių pradėjo jas vesti. Taip pat Vitalijus dalyvavo projekte „Mano Guru“, mokėsi būti virėju, vėliau gavo darbą „Belmonte“.
„Pamačiau tos vietos nuotraukas, galvojau, ką aš ten veiksiu? Bulves skusiu? Man puikybė neleido. Bet laužiau ego ir ėjau ten dirbti. Skutau bulves“, – teigia Vitalijus.
Po kiek laiko, pasakoja Vitalijus, jis tapo bulvių skutimo cecho viršininku, atleisdavo ir priimdavo žmones į darbą. „Dirbau sąžiningai. Pradėjau šeimos ieškoti. Aš negerdavau, bet namuose apsikabinęs pagalvę verkdavau, nes kažko trūksta. Darbe kiti pasistatydavo bonkę, aš negerdavau“, – tikina pašnekovas.
Vitalijus pripažįsta, kad tuo metu viskas vyko per greitai: per greitai jis kilo karjeros laiptais, per greitai apsigyveno su drauge, nors abu tokiems santykiams nebuvo pasiruošę. „Man reabilitacijos grupėse sakydavo, kad susirasčiau globėją. Kokį globėją? Aš pats galiu būti globėju! Mano puikybė neleido nusileisti ant žemės. Mane visi gyrė. Norėjau, kad visi elgtųsi, kaip aš noriu. Auginau puikybę, neturėjau sąmoningumo“, – atvirauja pašnekovas.
Po 5 metų blaivybės palūžo
Vyras tikina, kad išbuvo blaivus 5 metus, bet palūžęs darbe pakėlė stikliuką. „Mano vertybės apsisuko aukštyn kojomis: pradėjau nešti maistą iš darbo. O kam man pirkti, jei visko ten yra? Man tai atrodė normalu“, – šiandien pasibaisėjęs sako jis.
Inga pastojo, bet netrukus Vitalijų ji išvarė iš namų dėl narkotikų vartojimo. Gatvėje, sako jis, ilgai neužsibuvo: dėl vagysčių buvo uždarytas į įkalinimo įstaigą. Dukra gimė Vitalijui bebūnant kalėjime.
Kalėjime jis vėl lankėsi reabilitacijos grupėse, tačiau ir toliau atsisakė ieškotis globėjo, tikino, kad jis žino geriausiai. Šiandien Vitalijus pabrėžia, kad jam tą kartą vėl trukdė puikybė. „Išėjęs į laisvę aš nebenorėjau eiti į reabilitacijos grupes: maniau, kad turiu daug žinių ta tema, kad pats sau galiu būti psichologas. Aš net susidariau planą, kur man neiti laisvėje, kad ant to pačio priklausomybės grėblio neužlipčiau“, – atsidūsta Vitalijus.
Dirbo Vilniaus tabore
Vyras vėl pateko į priklausomybės pinkles, kurios dar labiau jį prispaudė. Prasidėjo Vitalijaus juodžiausios dienos – 2015 metai jis taip įniko į narkotikų vartojimą, kad pasiliko gyventi Vilniaus tabore. Romams skaldydavo malkas, vogdavo, o šie jam atsidėkodavo dozėmis.
Man plyšo širdis, pradėjau verkti, nežinojau, kur dėtis. Nenorėjau, kad vaikas mane tokį matytų – narkomaną“, – pamena Vitalijus.
Su draugų pagalba jis nuvyko į reabilitacijos centrą Kėdainiuose. „Ten prasidėjo abstinencija ir mane išnešė lapė. Atsipeikėjau kažkur Radviliškyje“, – sako pašnekovas.
Supratęs, kad kišenėje turi tik 5 eurus, vyras nusprendė išnešti kelis vyno butelius iš atidaryto garažo. Jį pagavo policija bei kunigas, kuriam ir priklausė garažas. „Mane nuteisė, gavau metus. Aš džiaugiuosi, dėkoju Dievui, kad ten patekau. Kalėjime ėjau į reabilitacijos grupes, bažnyčią ir galvojau, kas su manimi negerai: buvau viską praradęs, vėliau vėl viską turėjau ir vėl praradau. Sužinojau, kad yra anoniminių narkomanų grupė. Lankiausi joje“, – sako Vitalijus.
Į laisvę jis išėjo 2016 metais. „Neturėjau, kur eiti. Žinojau, kad jei liksiu gatvėje, vėl atkrisiu, nes esu per silpnas. Man rūpėjo rasti saugią aplinką“, – teigia Vitalijus.
Prieglobstį jam suteikė protestantų kunigas, tačiau po kelių dienų Vitalijus iš prieglobsčio pasitraukė – nenorėjo priimti protestantų tikėjimo, nes yra katalikas.
Vitalijus vėl pradėjo ieškoti saugios aplinkos. Anot jo, buvusiems kaliniams jis yra svarbiausias, kad tik vėl nepakliūtų į gatvės pinkles. Tačiau rasti saugią aplinką – sunku. „Pirmadienį užsiregistravau Darbo biržoje ir nuvykau į Vilniaus nakvynės namus. Ten man pareiškė, kad turiu atnešti medicininę pažymą ir laukti trečiadienio – tik tada komisija svarstys, ar mane priimti“, – kalbėdamas apie šį įvykį vyras neslepia kylančios frustracijos.
„Tą pačią dieną nuvykau į polikliniką, bet man pasakė, kad sistemoje dar nerodo, kad esu draustas. Liepė už pažymą susimokėti, o aš juk neturiu pinigų. Ką man šiandien valgyt, kur būti? Ką išėjusiam žmogui daryti? Nori, eik pas senus draugus. Priims. Bet aš sąžiningai pas juos nėjau, nes būčiau vėl pradėjęs vartoti“, – tikina Vitalijus.
Praradęs visą viltį, jis aplankė Dievo gailestingumo seseris. Šios, anot Vitalijaus, atsakė, kad tų namai nėra viešbutis. „Pasakiau, kad esu alkoholikas, narkomanas, ką tik išėjęs iš kalėjimo. Sakiau, kad esu tikintis, bet man Dievas nepadės, nes tiek metų nepadėjo. Man atsakė, kad niekam neįdomu, kiek aš tikintis, svarbu, ar aš pasiruošęs vaikščioti į grupes, susirasti globėją ir pabaigti 12 žingsnių programą.
Ačiū Dievui, mane išgelbėjo gailestingumo sesės. Jei ne jos, aš čia nesėdėčiau. Aš gyvenu į rezervą. Dievas neleido man numirti. Jis turi didelių planų“, – tikina pašnekovas.
Šiandien, sako jis, Vitalijus suprantu, kad žmonės nesuvokia, kaip reikia kovoti su puikybe ir priklausomybės ligomis. „Tik per kančią ateina supratimas. Kol nepasieksi dvasinio dugno, tol neateis suvokimas. Visiems yra išeitis. Dabar aš pats globoju kitus, šiandien mano namuose gyvena pažįstamas, kuris neseniai išėjo iš įkalinimo įstaigos. Bandau jį apsaugoti nuo neigiamos aplinkos.
Turiu šeimą. Matau, kad gyvenu alkoholikų šeimoje, bet aš stengiuosi. Per maldą, nuolankumą, pagalbą kitiems keičiuosi aš ir jie kartu keičiasi“, – atvirauja jau beveik tris metus nebevartojantis vyras.