Skirtinga gedėjimo trukmė
Šiuolaikiniame pasaulyje šios tradicijos nyksta. Ir nors kai kurie tiki, kad gedulas – krikščionių Bažnyčios tikėjimo dalis, kunigas Vytautas Brilius tai neigia pridurdamas, kad tai – tautos tradicijų dalis, kilusi dėl praktinių priežasčių.
Gedulas daugeliui asocijuojasi tiesiog su juodais drabužiais, tačiau gedulo papročius aprašęs A. Šeškevičius išskiria daugiau dalykų: simbolius ir net skirtingą gedėjimo trukmę. Pagal lietuvių papročius, mirus vaikams motinos turi gedėti metus, mirus žmonai ar vyrui gedima metus arba pusantrų, o seseriai ar broliui – nuo trijų mėnesių iki metų. Gedėjimo trukmės skiriasi nuo regionų.
Tiesa, kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad mirus vaikams nereikia gedėti, esą gedulo laikomasi tik mirus tėvams, broliams ar antrosioms pusėms.
Tamsūs drabužiai – neatsiejama gedulo dalis. Taip artimieji išoriškai išreiškia savo skausmą. „Moterys apsigaubdavo juodos spalvos skarelėmis ar šalikais, vyrai ant švarko atlapo ar kairės rankovės prisisiūdavo juodą juostą“, – praktiniame vadove „Gedėjimas“ rašė A. Šeškevičius.
Autoriaus teigimu, kai kur Žemaitijoje iki šiol išlikęs paprotys pasibaigus gedului, praėjus metams po mirties, nugobti našlei juodą skarelę ir pakeisti ją balta. Juodas baltomis skarelėmis keisdavo ir Kalnus giedojusios moterys. Baltos skarelės simbolizuodavo gedulo baigtį.
Gedulas kilo dėl praktinių priežasčių
Kunigas Vytautas Brilius teigė, kad gedulas ir gedėjimas – ne liturginis dalykas. „Tai ne tikėjimo, tai tradicijos dalis, – kalbėjo kun. V. Brilius. – Žmonės naudojo ir nuo krašto, ir nuo giminės priklausančius gedulo ženklus, laikėsi gedulo papročių. Bažnyčia šiam dalykui pritaria, bet jo nereglamentuoja.“
Daugelis papročių yra kilę iš praktinių sumetimų, gedėjimas, anot kunigo, ne išimtis. „Matyt, tai kilo dėl to, kad niekas neklaustų, kieno vaikai, kieno turtas. Senovėje žmonės mirdavo kur kas dažniau ir anksčiau nei dabar, – kalbėjo kun. V. Brilius. – Dėl to dabar šių dalykų laikomasi jau mažiau.“
Pagal liaudies tradicijas, praėjus savaitei, mėnesiui, trims mėnesiams ir metams po mirties, renkamasi į Bažnyčią ir meldžiamasi už mirusiojo vėlę. Tai kunigas vadina ne gedulo, o pamaldumo tradicijos dalimi.
„Pagal senąsias katalikų tradicijas, mirties dieną buvo meldžiamasi. Mirties dieną kaimuose skambindavo varpais ir jei kas išgirsdavo varpus, sukalbėdavo maldą „Viešpaties Angelas“. Tada buvo vadinamasis budėjimas, šarvojimas. Artimieji iki laidotuvių be pertraukos, dieną naktį, giedodavo ir melsdavosi“, – pasakojo kun. V. Brilius.
Kapo tvarkymo tradicijos
Mišios už mirusįjį buvo laikomos laidotuvių dieną. „Iš provoslavų tradicijų yra atėjęs paprotys, kad Mišias užsako dar septintą arba devintą dieną. O katalikiškas paprotys – užsakyti pamaldas trisdešimtą dieną po mirties. Būna apytiksliai keturios savaitės, todėl žmonės tai vadina keturnedėliu. Liturgine ir dvasine prasme nebūtina, kad Mišios būtų laikomos tą pačią dieną, kelias dienas galima perkelti“, – teigė kunigas.
Kun. V. Brilius teigė, kad, pagal lietuvių liaudies papročius, trisdešimt dienų nebūdavo tvarkomas ir kapas. „Tai labiau kilo iš praktinės pusės, nes per mėnesį suslūgsta žemė, todėl jei kažką tvarkytų anksčiau, rastų viską sugriuvus, – pasakojo kunigas. – Žmonės iš praktinio dalyko padarė tokį teorinį dvasinį ir juo šventai laikosi.“
Kunigo teigimu, Mišios už mirusįjį dažniausiai užsakomos praėjus metams po mirties, nors pastaruoju metu, 15-20 metų, pradeda kurtis nauja tradicija – Mišios užsakomos kas mėnesį iki pirmųjų metinių.