1987 m. rugpjūčio 23-ąją negausi saujelė disidentų susirinko paminėti Lietuvai tragiško susitarimo metinių prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Tą kartą mitingas apsiėjo be smurto, be represijų, tačiau viešojoje erdvėje eilinį kartą buvo kuriamas neigiamas mitingo dalyvių įvaizdis, smerkiami jų keliami klausimai. Apie laisvą Lietuvą svajojo tik grupelė „buržuazinių nacionalistų“.
Nors ir nedidelio masto, tačiau 1987 m. mitingas tapo pirma viešo protesto akcija po Romo Kalantos susideginimo 1972 metais ir po to kilusių protestų. Nors daugiau bendrų sąsajų tarp dviejų mitingų rasti būtų sudėtinga, tačiau istorikai savo darbus apie Lietuvos kelią nepriklausomybės link dažniausiai pradeda būtent mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo.
Tačiau praėjus metams nuo nedidelėje aikštėje vykusio mitingo, 1988 m. realių pertvarkų norinčių žmonių minia jau nebetilps Katedros aikštėje. Siekis atkurti nepriklausomą Lietuvą dar neskambės kalbančiųjų tekstuose, tačiau tą kartą „negeros“ nuojautos jau kamavo pačius komunistus, kurie puikiai suprato spektaklio esmę.
Tos pačios datos minėjimai skirtingais metais žymėjo ir visiškai skirtingas tų minėjimų aplinkybes. Vos per metus sovietinė sistema evoliucionavo iš tos, kurios bijojo, į tą, kuri bijojo.
„Ji tiek pat pabaltijietiška, kiek Disneilendas“
„Visai kitą prasmę rugpjūčio 23-iosios sekmadieniui, paraginta užsienio radijo balsų, panoro suteikti saujelė žmonių pasišovusių atstovauti lietuvių tautą“, – skelbė propagandinio filmo „Akmuo užantyje“, skirto pasmerkti mitingui prie Adomo Mickevičiaus paminklo, užkadrinis balsas.
1987 m. rugpjūčio 23 dieną vykęs Ribentropo ir Molotovo pakto minėjimas nebuvo derintas nei su valdžia, nei su kitomis struktūromis. Vargu ar atvirai konfrontuojanti Lietuvos laisvės lyga būtų tokį leidimą gavusi. Vis dėlto, mitinguotojams pasisakyti buvo leista ir kalbos vėliau bus panaudotos saviems tikslams – formuojant neigiamą tokių protestantų įvaizdį.
Antano Terlecko, Vytauto Bogušio, Petro Cidziko ir vienuolės Nijolės Sadūnaitės kompanija ilgainiui buvo tapusi viena didele rakštimi Lietuvos TSR valdininkų pasturgalyje, o esant progai už menkiausius nusižengimus buvo stengiamasi imtis bausmių.
Izoliuoti priešiškus veiksnius valdžiai anksčiau „puikiai“ sekėsi, tačiau su Michailu Gorbačiovu turėjo prasidėti ir naujas santykių su opozicija etapas. Senosios priemonės buvo naudojamos, tačiau tik ypatingiems atvejams. Pati valdžia ėmė elgtis apdairiau, naudoti disidentų teiginius prieš juos pačius.
Nei LLL, nei LKP nebandė tarpusavyje užmegzti ryšių, ko pasekoje atvira konfrontacija liko iki pat nepriklausomos Lietuvos atkūrimo ir po jos. Tą kartą prie Adomo Mickevičiaus paminklo susirinkti galėjo apie tūkstantį žmonių, nors aktyviųjų, pasisakiusiųjų dalis galėjo sudaryti tik iki šimto žmonių. Kiek iš jų buvo mitingo dalyviai, o kiek iš saugumo struktūrų atsiųsti stebėtojai – lieka neaišku.
Po renginio buvo paleista tradicinė propagandos kampanija, o organizatoriais buvo priskiriamos „užsienio radijo laidos“. Aukštas pareigas tuometinėje CK ėjęs Pranas Butėnas teigia, kad mitinge filmuota medžiaga buvo nešama tiesiai į VRM ministro pavaduotojo Marijono Misiukonio kabinetą. Tik vėliau filmuota medžiaga atiduota televizijai ir sukurtas filmas „Akmuo užantyje“, skirtas stalinistiniais terminais diskredituoti mitingo dalyvius.
Vienas iš organizatorių, Vytautas Bogušis dienraščio „Lietuvos rytas“ interviu pripažins, kad represijų prieš organizatorius jau nebebuvo, tačiau struktūros dėl mitingo vis dėlto persekiojo. Tas pats V. Bogušis teigė, kad dėl mitingo organizavimo žlugusios jo brolio vestuvės. Esą jaunosios artimieji iškėlę sąlygą arba mitingas, arba vestuvės. Į neįvykusias vestuves sugūžėjusius svečius disidentas pakvietė būtent į mitingą.
„Buržuazinių nacionalistų išsišokimas rugpjūčio 23-čią dieną taip ir buvo visoje Lietuvoje suprastas – išsišokimas, provokacija. (...) „Spontaniškumas“ – sinchronizuotas trijose tarybinių Pabaltijo respublikų sostinėse, sulėkus užsienio žurnalistams. (...) Juk tai ta pati „Juodojo kaspino diena“ („Black Ribbon day“), rugpjūčio 23-oji, kurią fanatiškieji konservatoriai bando įdiegti Š. Amerikoje nuo 1986m., o dabar „spontaniškai“ norėtų perkelti ir mums. Ji tiek pabaltijietiška, kiek Disneilendas“, – Juodojo kaspino dienos idėjos buvo smerkiamos „Gimtojo krašto“ redaktoriaus Algimanto Čekuolio straipsnyje.
Kai kurie istorikai, amžininkai mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo linkę sieti su tikrosios pertvarkos pradžia Lietuvoje. Iš tiesų tiesioginį tęstinumą rasti gana sunku. Sąjūdį ir mitingą sieja tik vienas bendras dėmuo – siekis paskelbti minėtuosius slaptuosius Ribentropo ir Molotovo susitarimų dokumentus. O vėliau LLL ir Lietuvos persitvarkymo sąjūdis į atsinaujinimus žiūrės visiškai skirtingai.
Dviprasmišką tęstinumą tarp 1987 ir 1988 m. rugpjūčio 23 dienų minėjimų brėžia vieno Sąjūdžio ideologų Arvydo Juozaičio portalui bernardinai.lt duotame interviu nuskambėjusi citata:
„Sąjūdis man prasidėjo 1987 m. rugpjūčio 23 dieną. Mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo stebėjau iš įvairių vietų, galop ir nuo Gedimino bokšto. (...) Atstumas buvo didelis, tačiau matėsi minios kontūrai, judėjimas. (...) Niekuomet nepamiršiu tiesiog kosminio jaudulio, kurį patyriau praeidamas prie žmonių, apjuosusių paminklą (į patį epicentrą nėjau), atitoldamas nuo minios, stebėdamas laimingus ir sutrikusius, įsitempusius veidus. Sielą valdė vienintelis galingas jausmas: tai – viskas! Tai – pradžia!“
Nuo tūkstančio iki kelių šimtų tūkstančių
1987 m. antroje pusėje perestrojkos idėjos reiškėsi tik sistemos rėmuose. Maskva nustatė toną, tačiau realių veiksmų už sistemos rėmų nebuvo. Net mirus stagnacijos produktui Petrui Griškevičiui, į pirmojo LTSR komunistų partijos išrinktas Ringaudas Songaila nesuprato nei kas ta perestrojka, nei su kuo ji valgoma. Dauguma to meto partinių tvirtina, kad ne Songailos rankose buvusi valdžia – esą už jo stovėjo iš Maskvos siųstas antrasis partijos sekretorius Nikolajus Mitkinas.
Diskusijos dėl tikrosios pertvarkos, ne kosmetinių sistemos pagražinimų pasiremiant šiuo terminu, įsibėgėjo tik susibūrus Sąjūdžio iniciatyvinei grupei 1988 m. vasarą. Idėjos plito žaibiškai, o sistema ėmė svyruoti. Iš pradžių valdžia į intelektualus žiūrėjo gana iš aukšto. Tik po Aleksandro Jakovlevo vizito kursas pasikeitė – Maskvos partinis veikėjas netiesiogiai nurodė, kad skaitytis su inteligentija komunistai privalės.
Istorikas Anatolis Lievenas savo knygoje „Pabaltijo revoliucija“ konstatuoja, kad Jakovlevas taip radikaliai sumažino valstybės spaudimą tautiniams judėjimams, kad netgi Sąjūdžio nariai vėliau ėmė skirti laikotarpius „iki“ ir „po“ Jakovlevo apsilankymo. Po vizito konservatyvusis LKP sparnas – su pirmuoju ir antruoju sekretoriumi priešakyje – tiesiog buvo paralyžiuotas. Iniciatyvą į savo rankas ėmė perimti apie bendradarbiavimą pasisakę asmenys. Pastarieji ir procesus, perestrojkos svarbą suvokė geriau už senuosius LKP „karšinčius“.
„Jei LKP nesupranta savo žmonių, savo inteligentijos, tai vargu ar ji gali vadovauti?! Tai buvo labai drąsios mintys, kurios padarė didelį įspūdį daugeliui, ne man vienam. Po to, jau kur kas vėliau, Maskvoje A. Jakovlevas buvo kaltinamas, kad jis paskatinęs išsivadavimo bangą Lietuvoje“, – atsiminimuose rašė Algirdas Brazauskas.
Jakovlevo vizito laikas idealiai sutapo su būsimu rugpjūčio 23 dienos minėjimu, todėl Sąjūdis savo veiklą nukreipė į šį įvykį. Tiesa, net išvakarėse didžioji dauguma to meto veikėjų toli gražu nesuvokė, kokią reikšmę būsimas spektaklis turės lietuvių atgimimo judėjime, o komunistai – kokią reikšmę Maskvos atleisti varžtai turės jų partijos likimui.
Tuo metu LKP organai strategavo savąjį būsimo rugpjūčio 23-osios mitingo scenarijų. Strategija buvo paprasta – tiek Lietuvos laisvės lyga, tiek Sąjūdis dar svarstė apie jungtinį mitingą Katedros (tuomet – Gedimino) aikštėje. Jos prieigose rezidavo anksčiau rugpjūčio mėnesį bado streiką už sąžinės kalinių išlaisvinimą paskelbę Algimantas Andreika, Petras Cidzikas, N. Sadūnaitė, R. Grigas ir kiti į kalbas su valdžia nesileidę disidentai.
Valdžios planas buvo atskirti oponuojančias sroves, o Sąjūdžio organizuotą mitingą perkelti į kitą vietą išskaidant LLL ir Sąjūdžio jėgas po skirtingas vietas mieste. Sąjūdžiui buvo pasiūlytas ne tokiu „patraukliu“ mitingams laikytas Vilniaus Vingio parkas. Tuo pačiu komunistai stengėsi bent dalinę kontrolę perimti į savo rankas.
Čia gudrybių, žinodami apie palankesnes nuotaikas partijos viršūnėlėse, ėmėsi sąjūdiečiai: „Mes tariamai nenoromis sutikome su tuo, bet išsiderėjome iš valdžios, kad mitingo vietos pakeitimą mums leistų paskelbti per televiziją. Tai tapo pirmuoju Sąjūdžio pasirodymu ekrane“, – vėliau prisimins Vytautas Landsbergis.
Istorikas Česlovas Laurinavičius teigia, kad tuo metu toks kvietimas per televiziją turėjo didžiulį moralinį poveikį ir tam niekas negalėjo likti abejingas. Iš tiesų – per televiziją anonsavus mitingą jo dalyvių skaičius išaugo dešimteriopai nei buvo planuota iš pradžių. Pasirodymas per televiziją bei vadovavimas vyksiančiam mitingui pradėjo ir V. Landsbergio, kaip Sąjūdžio lyderio, istoriją.
Anot Virgilijaus Čepaičio, dėl Sąjūdžio organizuoto mitingo Vingio parke LLL atsisakė savojo Juodojo kaspino dienos minėjimui skirtos akcijos Katedros aikštėje. Tai lėmė paprasta aplinkybė – pirmajame kalbėtojų sąraše buvo įtrauktos A. Terlecko, R. Grigo bei Andriaus Tučkaus pavardės. Tačiau vėlesnis komunistų manevras šiuos asmenis paliko be tribūnos ir įskėlė žiežirbą tarp LLL ir LPS.
Kalbėtojų sąrašas buvo sudarytas rugpjūčio 22 dieną. Tada ir nuspręsta, kad davus tribūną komunistams ir viską filmuojant televizijos kameroms, geriau būtų apsieiti be „ekstremistinių“ kalbėtojų, kokiais net pačių sąjūdiečių buvo laikomi LLL nariai.
Toks žingsnis nejuokais supykdė LLL ir jų lyderį A. Terlecką. Juolab, kad dėl mitingo Vingio parke LLL atsisakė planų organizuoti savo minėjimą Katedros aikštėje. Anot Landsbergio, šie sistemai iššūkį metantys asmenys realybėje vienas kito sutikę dar nebuvo ir pirmasis susitikimas bus atidėtas dar mėnesiui.
Užsitęsęs mitingas
Rugpjūčio 23 dienos pirmoji pusė nieko gero nežadėjo. Visą dieną lijo, tačiau vakare, prieš prasidedant mitingui, dangus stebuklingai tapo giedras. Pasiruošimas taip pat priminė ne gerai suplanuotą akciją, o gana spontanišką įvykį. Pavyzdžiui, sutemus kamerų įrašuose matosi tik juodas fonas. Nebuvo šiandien įprasto apšvietimo, tik mikrofonas ir keletas garsiakalbių.
Dar daugiau chaoso į mitingo organizavimą įneša Artūro Skučo atsiminimuose pateikta detalė, kad Vykdomajam komitetui raštas dėl mitingo rengimo tebuvo įteiktas likus valandai iki jo pradžios. Tačiau tokio teiginio tikslumu galima kiek suabejoti – vis dėlto renginio scenarijus buvo paruoštas jau išvakarėse, pakviesti ir valdžios žmonės.
Dar įdomiau atrodo tai, kad net sulaukę lengvatų iš valdžios Sąjūdiečiai jau pasiruošimo metu nusprendė, kad nepaisys dalies susitarimų. Anot V. Čepaičio, dar tvirtinant kalbėtojų sąrašą paaiškėjo, kad valdžios skirtos valandos mitingui niekaip neužteks, o jo trukmė išsiplėtė iki 3 valandų. Turbūt saugiai buvo jaučiamasi dėl to, kad į mitingą pakviesta ir keletas aukštas pareigas einančių komunistų partijos veikėjų.
Susirinkusiųjų kalbose daugiausiai girdimas raginimas paskelbti slaptuosius protokolus. Kalbas pertraukdavo milžiniškoje minioje pasiklydusių vaikų ar jų tėvų paieškos, prašymas medikams suteikti pirmąją pagalbą sunegalavusiems. Mitinge kalbėjęs komunistų partijos veikėjas Lionginas Šepetys tarp eilučių bandė pateisinti esamos valstybės egzistavimą ir nusikaltimus, kaip jau tada buvo įprasta, bandė priskirti Josifo Stalino režimui, ne Sovietų Sąjungai.
Poetas Justinas Marcinkevičius mitinge taip pat akcentavo ne kartą minėtus protokolus bei teigė, kad „žmonės nežinantys savo istorijos lieka vaikais“. Audringa buvo poeto Sigito Gedos kalba, kurioje pasitelkęs įvairias alegorijas, šis iškoneveikė režimą.
Dar vienas mitinge kalbėjęs rašytojas Vytautas Petkevičius paskaičiavo, kad jeigu už Lietuvą Sovietų Sąjunga Vokietija sumokėjo 7,5 mln. aukso dolerių, tai jį pardavė už 15 dolerių, o visa 8 asmenų šeima buvo įsigyta už 120 dolerių. Spaudoje tai buvo labiausiai linksniuojamas mitingo momentas.
V. Landsbergis į mitingą atsinešė ir ruošėsi perskaityti 28 JAV senatorių kreipimąsi į Baltijos šalių žmones, tačiau, anot Č. Laurinavičiaus, nepacitavo svarbiausio – raginimo grąžinti šalių suverenumą. Tokį sprendimą neskaityti pilno laiško veikiausiai lėmė pačių komunistų dalyvavimas mitinge.
Mitinge kalbėję istorikai Gediminas Rudis ir Liudas Truska priminė susirinkusiesiems 1939 – 1940 m. istorines aplinkybes, kurias gyvu pasakojimu papildė į mitingą neatvykusio paskutiniojo nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio pasakojimas. Filosofas Arvydas Juozaitis kritikavo vieno ryškiausių sovietinės istorijos propaguotoju laikyto Roberto Žiugždos darbus ir teiginius.
Griežtumu išsiskyrė kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno kalba, kurioje nusikalstamais ragino paskelbti nusikalstamomis stalinizmo akcijomis. Paskutiniajam jau sutemus teko kalbėti V. Čepaičiui. Visa tai vyko uždegtų žvakių fone, kurias ragino atsinešti organizatoriai. Po to buvo sugiedota „Tautiška giesmė“. Vienas didžiausių mitingų Lietuvos istorijoje baigėsi, tačiau kai kurie Juodojo kaspino dieną nutarė pratęsti kitoje vietoje.
Vienasi iš mitingo Vingio parke dalyvių Antanas Buračas vėliau teigs: „Tikrasis LPS krikštas buvo didysis mitingas, įvykęs rugpjūčio 23 d. ir skirtas Molotovo-Ribentropo paktui bei sovietinėms masinėms represijoms atminti. Jame dalyvavo 250 – 400 tūkst. Žmonių. Tokių mitingų Lietuva XX amžiuje dar nebuvo mačiusi“.
Konfliktas prie Katedros ir atgarsiai spaudoje
Kazys Saja savo kalba mitingo dalyviams priminė apie badautojų akciją Katedros aikštėje. Dalis susirinkusiųjų po renginio būtent ten ir patraukė, tačiau prie įėjimo juos pasitiko milicijos pajėgos, draudusios žengti prie badautojų palapinių. Konflikto sūkuryje į galimą mūšio lauką vidurnaktį buvo iškviestas Vytautas Landsbergis.
Geros atmosferos pagauti žmonės ėmė apeliuoti į savo laisves, tačiau pareigūnai bijojo to, į ką gali pavirsti toks jėgų susijungimas, todėl žūtbūt nesutiko praleisti žmonių. Greičiausiai, kad toks nurodymas atėjo iš aukščiau, iš tuometinės Vidaus reikalų ministerijos.
Panašią versiją pasakoja V. Landsbergis. Esą prieigas saugoję asmenys pasakė, kad tai daroma Vidaus reikalų ministro Stasio Lisausko nurodymu, o patekus į VRM pastatą ten rado konjaku besivaišinantį ministrą kartu su iš mitingo užsukusiu Vytautu Petkevičiumi.
„Ministras pasakė tai, kas atitiko jų filosofiją: „Mes esame valdžia ir parodysime tai, kad žinotų. Jeigu nusileisim, jie mūsų negerbs“. Aš jam sakiau, kad valdžia – tai ne jėga, o išmintis ir kad jis turi turėti nors kiek lankstumo, tada bus išvengta susidūrimų“, – apie nemalonų susitikimą rašo Vytautas Landsbergis.
Galiausiai ministras nusileido, tačiau milicininkai žmones į aikštę leido tik grupelėmis. Situacija atvėso tik apie 3 valandą nakties, kuomet ėmė skirstytis paskutiniai į aikštę norėję mitingo dalyviai. Smurto šį kartą buvo išvengta, priešingai nei per po mėnesio vyksiantį mitingą toje pačioje vietoje.
Priešingai nei prieš metus – didžioji dalis spaudos organų mitingą palaikė ir vengė smerkti dalyvius. Panašu, kad Atgimimo dvasia ėmė smelktis ir į taip griežtai kontroliuotus spaudos organus. Prieš metus pranašingais pretendavę tapti Algimantas Čekuolio redaguojamo „Gimtojo krašto“ puslapiai skelbė, kad „š. m. rugpjūčio 23-oji netaps nei žymia data, nei kokiu nors posūkio tašku“.
Vis dėlto net didžiausiu valdžios ruporu laikyta „Tiesa“ apie tą pačią rugpjūčio 23 dieną po metų išsamiame reportaže iš mitingo nepasitelkė senųjų ideologinių štampų. Nors rašė, kaip ir kalbėjusieji mitinge, dar atsargiai, tačiau teksto tonas toli gražu nepriminė pasmerkto mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo.
Tačiau renginį filmavusi televizija konflikto neišvengė. Konservatyvųjš pirmininką Juozą Kuolelį pavadavęs Juozas Mažeikis liepė redakcijoms medžiagą ruošti pačioms. Tai buvo pirmas atvejis, kuomet iš tokio pobūdžio renginio informavo ne „Elta“, kaip buvo įprasta, o patys žurnalistai.
Filmuota medžiaga eteryje buvo transliuota kitą dieną. Po jos tiek komitete, tiek šalyje kilo nemažas pasipiktinimas, mat televizija pateikė iškarpytą ir trumpą renginio reportažą. Tuo metu radijo ir televizijos komitete dirbęs Antanas Šimkūnas rašo, kad J. Mažeikis už tokį akibrokštą buvo pasmerktas pačių komiteto komunistų. Mitingo medžiagą gerokai išsamiau ir ne taip iškreiptai pateikė laikraščiai.
Jeigu 1987 m. rugpjūčio 23 dieną televizijos filme „Akmuo užantyje“ apie mitingą pasakojama buvo:
„Šio antitarybinio spektaklio užsakovai vakaruose tikėjosi apsišaukėlių teisių gynėjų pagalba išprovokuoti teisėsaugos organus imtis jų atžvilgiu griežtų priemonių, o tai leistų radijo balsams visam pasauliui paskelbti, kad diskreduotas persitvarsitvarkymas viešumo ir demokratizavimosi kursas. Tačiau ir šios viltys žlugo“.
Tai po metų griežtu valdžios ruporu laikyta „Tiesa“ rašė:
„Tame minios sraute matei susikaupusius, rūsčius veidus, po niauriu, lietaus debesų pritvinkusiu rudenėjančiu skliautu lingavo trispalvės vėliavos, perrištos juodais kaspinais, (…) kitur buvo renkami parašai dėl demokratiškesnių įstatymų ir galėjai pasidžiaugti, kad žmonės pamažu vaduojasi iš dešimtmečiais slėgusio baimės ledo – nurodydami ir savo pavardes, adresus“.
Nors laisvė 1987 m. žymi Lietuvos kelio į laisvę ribą, tačiau būtent po metų procesas įgavo pagreitį. Nors šiandien kai kurie Sąjūdžio vaidmenį vertina nevienareikšmiškai, tačiau sunku būtų paneigti, kad mitinguose iš naujo formavosi laisva Lietuvos valstybė.