Bučiuojasi, žergia kojas, tarpkojyje spaudžia morkas
Bučiavimosi pamokėlių metu visoms poroms siūloma kuo išradingiau pasibučiuoti, esą taip mokant jaunuosius bučiavimosi meno. Bučiuotis reikia ir bandant sugauti rojaus obuoliuką. Šis užrišamas ant siūlo ir laikomas tarp poros – jie kartu turi sugauti obuoliuką dantimis ir taip pasibučiuoti.
Obuolys naudojamas ir kitame žaidime. Pora atsistoja vienas prieš kitą ir kūnais suspaudžia obuolį. Jį, judant tai aukštyn, tai žemyn, reikia kūnais, be rankų, nuridenti iki lūpų ir kartu jo atsikąsti.
O štai žaidimas, kuriame reikia pavaizduoti gegutę – visiškai ne apie bučinius. Žaidimo metu į vidurį salės pakviečiama mergina. Ji turi atsistoti, išsižergti ir pasikelti aukštyn sijoną. Keli vaikinai pakelia kitą vyrą pilvu žemyn ir turi siūbuoti taip, kad jo galva pralįstų pro išžergtas merginos kojas. Kaskart pralindus galvai vaikinas turi pasakyti „ku ku“.
Kuo plačiau išžergti kojas reikia ir kitame žaidime. Prieš žaidimą ant žemės pastatomi du buteliai ir merginos kviečiamos juos praeiti neliečiant. Buteliai vis tolinami vienas nuo kito, o merginos juos turi praeiti apžergdamos. Taip, kad buteliai liktų nepaliesti.
Panaršius internete galima rasti ir įvairių diskusijų, kuriose piršliais ar svočiomis buvę internautai dalijasi savo patirtimis. Vienas iš patarimų – pakorus piršlį pamerges pavaišinti tortu, pagamintu iš rąsto. Esą svarbu tą rastą taip gražiai padekoruoti, kad niekas nė neįtartų, kad tai rąstas. Tik tuomet, kai pabrolys pradeda jį pjaustyti ir supranta, kad tai tik rąstas, svečiai esą prapliumpa juoku.
Pabrolius siūloma pralinksminti raginant padaryti kuo daugiau atsispaudimų. Ruošiantis šiam žaidimui reikia ant popieriaus nupiešti tokio didumo moterį, kad piešinys lengvai pasislėptų po užtiestu rankšluosčiu. Rankšluostį reikia atidengti tik po to, kai pabroliai baigia daryti atsispaudimus.
Kai kurie muzikantai gali pasiūlyti prigulti pačiai merginai, o vyrukui daryti atsispaudimus.
Poroms taip pat siūloma parepetuoti vaiko užmigdymą. Sukviečiamos visos poros ir liepiama vyrui užmigdyti merginą ją glostant ar dainuojant jai lopšines.
Vestuvių metu žaidžiama ir su tualetinio popieriaus ritinėliu. Žaidime taip pat dalyvauja poros: merginos turi kuo greičiau apvynioti savo antrąją pusę tualetiniu popieriumi. Esą taip bintuojamas ligonis. Vos kuri nors pora laimi žaidimą, jis stabdomas, o vedėjas turi paskelbti, kad tualetiniu popieriumi apvyniotus vaikinus dabar reiktų pastatyti šalia tualeto.
Vulgariai atrodanti pramoga – kuo greičiau sutarkuoti morką. Vaikinas tarp kojų turi įsprausti morką, o mergina – tarką. Prieš vaikiną pasilenkusi mergina su tarka tarp kojų turi kuo greičiau sutarkuoti vyro tarpkojyje esančią morką.
Apie nepadorius vestuvinius žaidimus straipsnyje „Birbi birbi Jonas pačią“ yra rašęs ir Andrius Užkalnis: „Jūs niekada nebuvote lietuviškose vestuvėse, kur šposai, zbytkos ir „žaidimai“ su balionų nešiojimu tarpkojuose yra šventa mūsų paveldo dalis? Arba nuotakos tampymas po keturis trobos kampus, barškinant šaukštais, „kad jaunoji geriau barškintųsi“? Bliovimai „karti, karti, degtinė karti“ su jaunųjų demonstratyviu laižymusi, kišant vienas kitam liežuvį iki skrandžio – čia jums nauja?“
Žaidimų populiarumas slūgsta
Tokius žaidimus renginių dekoratorė ir organizatorė Svetlana Palivonienė vadina ne vestuvių, o muzikantų žaidimas.
„Jaunųjų mentalitetas keičiasi. Dauguma jaunųjų, kurie rengia vestuves, grįžta iš užsienio. Jie visą šventę jau kitaip mato, nors jų tėvai vis dar nori tų žaidimų, – kalbėjo S. Palivonienė. – Kartais tų žaidimų nori tie giminaičiai, kurie gyvena mažesniuose miesteliuose ir kitokių vestuvių net nėra matę, tačiau jaunieji dažnai prašo to nedaryti.“
„Kartais tempia virvę, prašo išpirkų, užsėda stalą, – vis dar išlikusius vestuvinius žaidimus vardija renginių vedėjas Dainius Palivonas ir priduria, kad vienas nemaloniausių žaidimų tiek žaidžiantiems, tiek žiūrintiems – vaikelio vystymas. – Muzikantai paima lėlę, jos užpakalį ištrina garstyčiomis, esą vaikas kai ką padaręs, ir liepia suvystyti.“
D. Palivono teigimu, Žemaitijoje vis dar populiarus stalo užsėdimas, kuris jauniesiems dažniausiai nepatinka, tačiau giminaičiai vis tiek to imasi laukdami jaunųjų. „Mes pakalbame su giminaičiais, pasakome, kad jaunieji to nenori, bet kokia tetulė ima ir padaro, – tikino D. Palivonas ir pridūrė, kad įtikinti pavyksta ne visus. – 50 procentų vis tiek padaro.“
Dainius ir Svetlana Palivonai vestuvių organizavimo, vedimo ir dekoravimo versle sukasi jau nuo 2006 metų. Jų teigimu, tuo metu visi vestuviniai žaidimai dar buvo labai populiarūs, jų banga pradėjo slūgti vos prieš penkerius metus.
„Pamenu, prieš ketverius metus vedėme labai šiuolaikiškas vestuves, tačiau svočia pradėjo traukti dovanas jauniesiems ir sakyti, ką su ta dovana jie galės nuveikti šeimyniniame gyvenime. Tos dovanos buvo visiškai nesuderinamos. Pavyzdžiui, iš pradžių traukė kažkokias dėžutes, vėliau – staltiesę, kurią padengus ant stalo esą net nereikės ruošti maisto, po jos ištraukė metalinę tarką maistui gaminti. Kilo juokas, nes kam ta tarka, jei jau padovanojo stebuklinga staltiesę, kuri pati gamina?“ – absurdiškus giminaičių siurprizus vestuvių šventės metu vardijo S. Palivonienė.
Kai kurios tradicijos išliko
Žaidimų populiarumas slūgsta, tačiau kai kurie tradicinių vestuvių elementai išliko, tai šeimos židinio perdavimas bei pasitikimas su duona, druska ir vandeniu.
Vestuvių versle besisukanti pora taip pat teigė, kad net ir pulkas vestuvėse jau nebėra būtinybė. „Dabar pulkas reikalingas nuotraukoms. Pareigų, kaip būdavo anksčiau, jau nebeliko“, – kalbėjo S. Palivonienė.
Pagal senąsias tradicijas, pamergės į vestuves turėdavo atsinešti kelis kilogramus saldainių ir tortą, o pabroliai – alkoholio. Be to, nuotaka griežtai įvardydavo, kokias sukneles dėvės pamergės, net jei joms jos netinka.
Beje, anksčiau pamerge ar pabroliu negalėdavo būti jau savo vestuves atšokę asmenys.
Tarptautinėse vestuvėse – liaudiškos dainos
Renginių vedėjas D. Palivonas įvardijo, kad dažnėjant tarptautinėms vestuvėms, ėmė populiarėti tradicinių liaudiškų kolektyvų kvietimas į šventes. Esą tuomet pademonstruojama lietuvių liaudies kultūra: dainos ir šokiai.
„Lietuviškos tradicijos ir yra tie folkloriniai ansambliai, kurie pademonstruoja senovinius žaidimus, kuriuose nesiekiama pasijuokti iš žmonių. Visai kitokios yra muzikantų tradicijos – tai visi tie nešvankūs žaidimai, kurių metu tarkuojamos tarp kojų laikomos morkos, moterys sukanda dantimis degtukus ir bado skyles ant vyrų kelių padėtuose popieriaus lapuose, sprogdina balionus ar išlydi į pirmąją naktį“, – vardijo S. Palivonienė.
Beje, palydėjimas į pirmąją naktį dar neišnyko. Šią vestuvių šventės dalį iki šiol organizuoja liudininkai. „Jaunajai užriša prijuostę, esą ji jau nebe nuotaka, o namų šeimininkė... Bet jie išeina, o vėliau grįžta“, – nusijuokė D. Polivonas.
Iki šiol populiarus ir pareigų pasiskirstymo žaidimas. Jo metu jaunieji pasodinami nugara vienas į kitą ir vedėjas vardija buities darbus. Įvardijus darbą nuotaka ir jaunikis turi pasakyti, kuris tą darbą darys. Kad nereiktų vardyti balsu, jauniesiems nuaunami batai: vienoje rankoje laiko nuotakos, o kitoje – jaunikio batą.
„Anksčiau nusiimdavo batus ir juos pasidalindavo, vėliau imdavo peilį ir šakutę, o dabar vedėjai pasigamina korteles su užrašais „Taip“ ir „Ne“ arba „Jis“ ir „Ji“. Daug vedėjų ir dabar šį žaidimą daro, bet šiam žaidimui jau turbūt kokia trisdešimt metų“, – kalbėjo D. Palivonas.
Vestuvių muzikantas: jaunimas tingi, vyresni šėlsta
Tai, kad vestuvių žaidimų populiarumas slopsta, patvirtino ir vestuvių muzikantas Vytautas. Jo teigimu, anksčiau būdavo populiaru šokti ant laikraščio: pora turėdavo šokti taip, kad kojos visuomet tilptų ant ištiesto laikraščio, pamažu jis būdavo vis lenkiamas pusiau, vėl pusiau, kol laikraščio gabalėlis būdavo visai mažas. Ilgiausiai ant laikraščio šokusi pora būdavo skelbiama nugalėtoja.
„Ir muzika keičiasi, ir žaidimai keičiasi, – kalbėjo vestuvių muzikantas. – Tačiau dabar jaunimas nebemėgsta žaidimų, vyresni žmonės būna daug aktyvesni. Jei šventėje būna pusė jaunų žmonių, pusė – vyresnių, tai tie vyresni ir žaidžia, ir šoka. Jaunimas nėra aktyvus.“
Muzikanto Vytauto teigimu, tiek vestuvėse, tiek jubiliejuose žaidžiami tie patys žaidimai.
Bučiniai, alkoholis, bananai ir šaukštas
Vestuviniuose žaidimuose gausu fizinio kontakto ir bučinių. Tarp tradicinių žaidimų galima rasti pasiūlymą pažaisti ir užrištomis akimis. Vienam žaidėjui užrišamos akys, vedėjas tuo metu rodo į kitus žaidėjus klausdamas, ar šis, taip žmogus nė nežinodamas išsirenka asmenį, kurį turės pabučiuoti. Bet nebūtinai į lūpas.
Antras žaidimo etapas – vedėjas rodo į įvairias kūno dalis ir klausia, ar jis ketina bučiuoti būtent čia. Kai žaidėjas, kuriam buvo užrištos akys, išsirenka kurį asmenį ir į kurią kūno vietą turi pabučiuoti , jam atrišamos akys.
Bučiuotis per vestuves kviečiama ir patiesus ant žemės šaliką. Vyras turi atsiklaupti viename šaliko gale, moteris – kitame. Taip atsiklaupusi pora rankas turi laikyti už nugaros ir pasibučiuoti.
Bučiuojamasi ir valgant saldainius. Porai duodamas į popierėlį įvynotas saldainis ir jie dviese turi jį išsivynioti be rankų pagalbos ir kartu suvalgyti.
Dažnai naudojami ir balionai. Poros turi pripūstą balioną susprogdinti tarp savo kūnų.
Žaidimuose kartais naudojamas ir alkoholis. Ratuku sustoję žmonės turi kojomis vienas kitam perduoti šampano butelį. Butelį moteris turi priimti siauru galu.
Naudojami ir kiti rekvizitai, pavyzdžiui – teniso kamuoliukas. Jį moteris turi įkišti per vieną vyro kelnių pusę, o ištraukti per kitą.
Vestuvinius žaidimus galima žaisti ir su bananais. Poros pakviečiamos šokti ir kiekvienai porai duodama po bananą. Vienas turi laikyti už vieno galo, kitas – už kito. Ir nors atrodo, kad šis žaidimas per lengvas, yra viena svarbi detalė – bananas turi būti nuluptas, tad rankose greitai ima tižti.
Vienas keisčiausių vestuvinių žaidimų – kai porai duodama lėkštė ir šaukštas. Mergina lėkštę turi prisirišti taip, kad ji dengtų tarpkojį, o vyras šaukštą ant siūlo prisiriša ant diržo nugaroje. Vienas prieš kitą atsistojęs vyras ir moteris turi kūnais siūbuoti taip, kad prie vyriškio pririštas šaukštas vis atsitrenktų į prie moters tarpkojo pririštą lėkštę.
