Skaičiuojama, kad jau šiemet aštuonios NATO šalys skirs 2 proc. BVP išlaidų gynybai ribą. Tai bus JAV, Graikija, Rumunija, Lenkija, Estija, Lietuva, Latvija ir Jungtinė Karalystė. Tačiau vos daugiau nei pusė – 15 NATO šalių, išskyrus JAV, kaip rašo „Reuters“, turi strategiją, kaip pasiekti 2 proc. BVP išlaidų gynybai ribą.
Ispanija pripažįsta, kad iki 2024-ųjų šio tikslo nepasieks. Belgija, Nyderlandai, Liuksemburgas, Italija, Portugalija, Danija, Norvegija taip pat atsilieka. Vengrija 2 proc. BVP išleisti gynybai tikisi 2026-aisiais.
Kaip rašo Ispanijos dienraštis „El pais“, Ispanijos užsienio reikalų ministras Josepas Borrellas aiškina, kad nors šalis išleidžia mažiau nei 2 proc. gynybai, ji tai daro labai aktyviai, dalyvaudama visose NATO ir ES misijose. „Mes išleidžiame mažiau, bet darome tai labai gerai“ – sako jis.
Panašiai savo nenorą ar negalėjimą gynybai skirti 2 proc. BVP teisina ne viena šalis. Netgi Vokietijos gynybos ministrė, kuri pasisako už išlaidų gynybai didinimą iki 2 proc. BVP, kaip rašo „Reuters“, teigia, kad svarbu ne „sausi skaičiai“, o tai, „kas ir ką galiausiai daro“.
Vokietijoje labai aiškiai tikslui pasiekti 2 proc. BVP gynybai prieštarauja valdančiosios koalicijos partneriai socialdemokratai. SPD lyderis Martinas Schulzas yra įsitikinęs, kad 2 proc. BVP gynybos išlaidų tikslas yra ne tik nerealus, tačiau ir klaidingas. Tai, pasak jo, padarytų Vokietiją didžiausia karine galia Europoje, o tai nėra tikslas, kurio kas nors galėtų norėti, turint mintyje nacistinę Vokietijos praeitį.
Prieš mėnesį, po susitikimo su NATO generaliniu sekretoriumi Jensu Stoltenbergu, Angela Merkel pripažino, kad iki 2024-ųjų Vokietija gali tikėtis pasiekti 1,5 proc. BVP išlaidų gynybai dydį.
„Rusija toli“
M. Nordenmanas LRT.lt sako, kad jokia NATO šalis formaliai nesipriešina ambicijai pasiekti 2 proc. BVP gynybai. Tačiau vangiausios šiuo klausimu yra tos šalys, kurios šiuo metu gynybai išleidžia mažiausiai ir yra labiausiai nutolusios nuo Rusijos.
„Esama daugybės priežasčių, kodėl kai kuriose aljanso dalyse esama nenoro skirti 2 proc. BVP gynybai. Kai kurios nejunta tiesioginės Rusijos grėsmės, kadangi yra nutolusios nuo Rytų Europos“, – pažymi jis.
M. Maldeikis tai taip pat įvardija kaip vieną pagrindinių priežasčių, kodėl dalis Europos nerodo didelio susirūpinimo savo daug metų mažėjusiais gynybos biudžetais bei nesistengia pasiekti 2 proc. BVP išlaidų ribos.
„Baltijos šalims ir Lenkijai esant NATO, Vakarų šalyse mes esame traktuojami kaip buferis, kur karinio konflikto atveju vyktų kariniai veiksmai. Iki tų šalių konfliktas „neateitų“. NATO siena tiek pajudėjusi į Rytus, kad eiliniam belgui, liuksemburgiečiui ar ispanui tampa labai sunku pagrįsti rimtas išlaidas gynybai, kai „Rusija toli“.
Vietos politikai net norėdami sunkiai „parduoda“ Rusijos grėsmę. Politikai šias nuotaikas visuomenėje puikiai jaučia. Išlaidos saugumui tampa vidaus politikos įkaite, o jų mažinimas – pirmąja priemone, kai reikia „taupyti“, – kalba M. Maldeikis.
Tačiau, pasak pašnekovo, 2 proc. riba nėra privaloma, ji atsirado 2002-aisiais Prahoje vykusiame NATO viršūnių susitikime, tiesiog JAV nebenori ant savo pečių nešti Europos saugumo naštos.
„Jeigu pamenate, mūsų prezidentė nevažiavo į susitikimą su JAV prezidentu Baracku Obama, nes žinojo kad bus spaudžiama dėl 2 proc., o ji su tuo nesutiko. Iš esmės šis klausimas kyla, nes JAV nebenori nešti naštos, mokėdamos už europiečių saugumą, kai, pavyzdžiui, energetikoje tam tikrose srityse regime suartėjimą su Rusija“, – aiškina politologas.
Išlaidas turėtų didinti, pūsdamos valstybės skolą
Tačiau tolimos Rusijos ir saugumo jausmas nėra vienintelė priežastis, kodėl gynybos biudžetai Europoje auga vangiai.
„ES taip pat yra nustačiusi griežtas nacionalinės skolos ribas, o tai reiškia, kad šalys, kurių ekonomika yra silpnesnė, paprasčiausiai neturi pakankamai pinigų, kad galėtų padidinti gynybos išlaidas, nepadidindamos valstybės skolos.
Kitos šalys susiduria su priešinga problema – jų ekonomikos auga taip greitai, kad 2 proc. tikslas yra judantis taikinys, kurį sunku pavyti. Pavyzdžiui, Norvegija yra antroji pagal išlaidų gynybai dydį vienam gyventojui, tačiau BVP išraiška tai yra tik 1,6 proc.“ – dėsto M. Nordenmanas.
Savo ruožtu M. Maldeikis sako, kad diskusija dėl 2 proc. slepia savyje metodologijos problemą – kaip skaičiuoti tuos 2 proc.
„Kiekviena šalis skaičiuoja savaip. Pavyzdžiui, Estijoje, kuri viršija 2 proc., jis skaičiuojamas kitaip nei Lietuvoje. Estijoje karo atveju policija dalyvautų gynybos veiksmuose, todėl jos finansavimas yra įtrauktas išlaidas gynybai.
Kartais į gynybos biudžetus yra įtraukiamos pensijos kariams. 2016-aisiais net 33 proc. Belgijos kariuomenės išlaidų sudarė karių pensijos, 24 proc. gynybos išlaidų jos sudarė Prancūzijoje, 17 proc. Vokietijoje. Visa tai lemia skirtumus“, – kalba jis.
Jaučiasi saugios, tačiau JAV saugumo garantijų vis tiek nori
Paklaustas, kodėl 2 proc. gynybai neskiriančios šalys, kurios jaučiasi saugios, nes nutolusios nuo Rusijos, nori, kad JAV laikytų saugumo skėtį virš jų galvos, M. Nordenmanas pažymi, kad NATO yra matomas kaip ilgalaikis susitarimas.
„Niekada negali žinoti, kaip pasaulis pasikeis ateityje, o tavo šaliai iškils didesnė tiesioginė grėsmė. Pietų Europos šalys yra labiau sunerimusios dėl terorizmo ir migracijos. Tai – realūs iššūkiai, tačiau išlaidos tradicinėms gynybos priemonėms šių grėsmių suvaldymui įtakos turi nedaug“, – kalba M. Nordenmanas.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto prof. Tomas Janeliūnas situaciją lygina su draudimo polisu, už kurį sumoka kiti.
„Viena vertus, tai, manau, yra tiesiog inercija ir įprotis. Po Antrojo pasaulinio karo europiečiai buvo įpratę, kad pagrindinį saugumo skėtį virš visų laiko JAV, tad keisti šį įprotį yra sunku, esama ir baimės, kad dėl didesnio dėmesio gynybai nukentės socialiniai įsipareigojimai. Vidinė politinė baimė, kaip pagrįsti rinkėjams didesnes išlaidas gynybai, verčia kai kurias Europos šalis spausti JAV, kad šios ir toliau remtų Europos saugumą.
Kita vertus, nors Rusija toli, niekas netiki karo su ja tikimybe, toms šalims norisi saugumo garantijų atvejui „o kas, jeigu“. Ko joms nesinori – tai pačioms už tai mokėti. Tai tarsi draudimo polisas, kurį apmoka kiti“, – sako T. Janeliūnas.