Be to, rašoma publikacijoje, Maskvą pykdo ir tai, kad Lietuva nuolat primena Sovietų Sąjungos padarytus nusikaltimus ir jų mastus.
Tekste taip pat pasakojamas 25 metų žurnalistės Gintarės Bakūnaitės istorija, kuri, rašoma portale, daug energijos ir laiko atidavė tam, kad liepos mėnesį dviem savaitėms išvyktų į atokiausius Rusijos kampelius. Dalyvaudama atrankose, ji nukeliavo daugiau kaip 70 kilometrų, rinko informaciją apie Sovietų Sąjungos vykdytus trėmimus ir lankė iš tremties grįžusius tėvynainius.
Vis dėlto, praėjusios savaitės pabaigoje organizacija „Jauniems“ sužinojo, kad šiais metais Rusija neišduos vizų ekspedicijos dalyviams. Rusijos ambasada tokį sprendimą grindė naujomis Lietuvos taisyklėmis, reguliuojančiomis sovietų karių kapų priežiūrą.
Kaip rašo mdr.de, konfliktai tarp Lietuvos ir Rusijos kyla gana dažnai. Rusija, pavyzdžiui, vis randa priežasčių „baudžiamiesiems veiksmams“: už Lietuvos paramą Ukrainai, NATO karių buvimą Lietuvoje, turinčioje pasienį su Rusija, ar už nuolat pabrėžiamą sovietų nusikaltimų pasmerkimą mažoje šalyje, kurią Antrojo pasaulinio karo metais Sovietų Sąjunga okupavo ir įtraukė į savo sudėtį.
Lietuvoje Sovietų Sąjungos nusikaltimai prilyginami nacionalsocialistų nusikaltimams ir tai kelia Maskvos pyktį, pastebima straipsnyje.
„Apmaudu, kad pilietinei iniciatyvai užkertamas kelias dėl tokių politinių priežasčių“, – teigė G. Bakūnaitė. Tačiau šis Rusijos žingsnis žurnalistės esą labai nenustebino.
Portalas taip pat primena, kad „atkakliai siekdami savo tikslo, 24 ekspedicijos dalyviai turėjo praeiti specialią atranką. Jie per kelių etapų procesą buvo atrinkti iš beveik tūkstančio žmonių. Du kartus jiems teko leistis į bandomuosius žygius ir įrodyti, kad yra tinkami ekspedicijai: jie turėjo įveikti 20 ir 52 kilometrus“.
Per šiuos žygius dalyviai ne tik turėjo progą išbandyti savo jėgas, bet ir mokėsi dirbti komandoje. Kaip G. Bakūnaitė sakė portalui mdr.de, jau bandomojo žygio metu buvo akimirkų, kai komanda padėjo perlipti per save, praplėsti galimybių ribas.
„Buvau visiškai išsekusi ir jau ketinau pasiduoti, tačiau tuomet kiti dalyviai panešė dalį mano daiktų, taigi supratau, kad turiu rasti savyje jėgų, nes priešingu atveju kiti būtų pasiaukoję veltui. Kartais tiesiog neturi teisės pasiduoti“, – teigė G. Bakūnaitė.
DELFI primena, kad birželio pabaigoje sužinoję, kad šiais metais vizos į Rusiją nebus išduotos, projekto „Misija Sibiras“ organizatoriai pakeitė planą ir liepos 9 d. paskelbė, kad dvi ekspedicijos komandos išvyks į politinių kalinių laidojimo vietas Kazachstane.
„Sibiras yra kur kas platesnė nei vien geografinė sąvoka, o tremties vietos egzistuoja ir už Rusijos Federacijos ribų. Tremtį ir kalinimus mūsų tautiečiai patyrė ir dabartinėse Kazachstano, Tadžikistano, Gruzijos teritorijose. Šiemet buvo nuspręsta vykti į Kazachstaną, kur dalis mūsų tautiečių kalėjo lageriuose ir priverstinai dirbo darbo stovyklose“, – anksčiau DELFI sake projekto vadovė Raminta Kėželytė.
Kazachstano teritorija yra antra pagal lietuvių kilmės asmenų tremties, įkalinimo ir palaidojimo mastą – ją lenkia tik Rusijos Federacija. Skaičiuojama, jog į šias vietas buvo perkelta beveik 50 000 lietuvių. „Misija Sibiras’18“ dviejų ekspedicijos komandų darbai čia planuojami Karagandos, Džezkazgano ir Balchašo apylinkėse.