Prof. Vytautas Landsbergis, kalbėdamas apie galimą Lietuvos ateitį, sakė, jog šiuo metu gyvename šalia kaimynystėje esančio vulkano.

Foto: DELFI / Jorigis Jasiūnas

„Su jumis kalbėdamas aš noriu tikėti, kad jums Lietuva rūpi, kad jums Lietuva yra svarbi. Aš kartais net naudoju tokį išsireiškimą arba paaiškinimą, atskleidimą turinio, kas yra lietuvis. Lietuvis yra tas, kuriam svarbi Lietuva ir tai yra esminis dalykas, gyvesnis negu klausimas, ar turi kas nors pilietybę, ar ieško kilmės dokumentų. Čia yra kilmės dokumentas. Jeigu tu jauti, jeigu tau svarbu, kas Lietuvoje vyksta, kokia jos dabartis ar kokia ateitis.

Ateitis nebūtinai labai džiaugsminga. Turime visokių savo pačių problemų. Ir kaimynystė mūsų tokia, kad gyvename šalia vulkano ir nežinome, kada ta beprotybė ims viršų“, – kalbėjo V. Landsbergis.

Kreipdamasis daugiausiai į jaunus žmones, iš viso pasaulio suvažiavusius į renginį Prienų rajone, profesorius vylėsi, kad ši karta pareikš norą gyventi teisingai.

Foto: DELFI / Jorigis Jasiūnas

„Juk jūs žinote, kad jūsų amžiaus žmonės ėjo prieš tankus be ginklų, stovėjo grandinėje susikibę rankomis, giedojo ir šaukė „Lietuva“, „Lietuva“. Bet ne taip sau, kaip sporto varžybose, o kai prieš tave stovi stiklinėmis akimis žudikai su automatais ir nori, kad tu bėgtum, o nebėga. Va tokie, kaip jūs, nebėga. Jie ir žuvo, jų vardai iškalti yra, atminimas šventas, bet bendras jausmas buvo, kad mes norime gyventi garbingai. Mes nenorime šliaužioti, prašyti malonės, klausti, ar galima ką nors daryti, nuvažiuoti į Maskvą su dovanėlėmis, kad gauti kokį nors leidimą, galbūt neuždraus tau daryti to, ką tu nori daryti.

Tai mes iš to išėjome. Išėjome dėl tokio žmonių nusiteikimo ir dėl pakankamai stipraus broliško ryšio, o paskui jis atmenko, gerokai atmenko. Bet prieš trisdešimt metų tai buvo tas noras gyventi kitaip. Aš vis svajojau, kad jis atgimtų, kad jis vėl pagautų tą bangą. Tokią, žinote, kaip Dainų šventėje banguoja visa didžiulė auditorija. Kad ji banguotų ir sakytų „mes norime gyventi kitaip.“

V. Landsbergio kalboje buvo daug kritikos parlamentarams, jų slaptiems susitarimams ir savanaudiškumui, tačiau kalbėta ir apie lietuvių ydas, kurios, pasak jo, yra gajos ir mus labai žlugdo.

„Va čia yra mūsų priešas – besaikis godumas, deja, jis reiškiasi. Arba — abejingumas kitam, žiaurumas kitam, net vaikų tarpe pastebimi keisti reiškiniai – žiaurumas savo artimui, savo suolo draugui ar panašiai. Žinome, kodėl – todėl, kad stoka meilės, kartais net nuo vaikystės stoka meilės ir tada tas vaikas, augdamas su didele skriauda savaime keršija savo elgesiu, savo būdu, nusiteikęs nepalankiai savo aplinkai.“

Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime dalyvauja daug tautiečių, gyvenančių svetur. Žodžiai profesoriaus kalboje dažnai buvo adresuojami būtent išvykusiems gyventi svetur.

Foto: DELFI / Jorigis Jasiūnas

„Jauskime tai, kad ir Lietuvoje kai kas yra papuvę, ką reikia taisyti, kam negalima nuolaidžiauti. Labiausiai to tikimasi iš jaunų žmonių, kad jie nėra įpratinti, jie turbūt turi idealizmo ir nori, kad būtų kitaip. Tai ir neturite bėgti iš tos sužeistos Lietuvos, turite už ją kovoti, kaip kadaise partizanai kovojo. Mieli broliai ir seserys, pakovokite už geresnę Lietuvą“, – sakė V. Landsbergis.

Galiausiai, savo kalbą profesorius baigė klausimu, kurį paskatino užduoti sau.

„Ar aš stoviu toje pusėje, kur žmogiškumas, o ne žvėriškumas? Nes trečio nėra“, – šiuos žodžius palydėjo klausytojų ovacijos.