Šiuo metu vyksta derybos dėl Europos Sąjungos biudžeto po 2020 metų. Nors derybos dar nesibaigė, užkulisiuose jau galima girdėti pasvarstymų, kad kaip mes ir besiderėsime, rezultatas bus toks, kad į Europos Sąjungos biudžetą einamosiomis kainomis mokėsime 200 mln. eurų daugiau, iš jo gausime mažiau. Norėdami tuos pinigus pasiimti, turėsime mažiausiai du kartus didinti nacionalinį kofinansavimą.
Pagal negalutinius siūlymus svarstoma 24 proc. mažinti finansavimą sanglaudai. Dalį europinės paramos projektams vertės turi kofinansuoti valstybė. Dabar ši dalis yra 15 proc., ateinančioje daugiametėje perspektyvoje ši dalis išaugs iki 30-45 proc.
Tai reiškia, kad nuo 2024 metų, kai jau pilna apimti pradės veikti nauja schema, reikės daugiau pinigų iš biudžeto, kad būtų galima finansuoti iš ES lėšų finansuojamas programas.
Reikės aiškiau susidėlioti prioritetus
„Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas situacijos nedramatizuoja ir netgi mano, kad tai, kad didės valstybės indėlis į projektus, netgi išeis į naudą.
„Bus didesnis kofinansavimo procentas, todėl bus daroma mažiau projektų, kurie yra ne visai protingi, neracionalūs ekonomine prasme. Bet kuriuo atveju reikia tam ruoštis, ir tai suprasti yra teigiamas dalykas, nes Europos Sąjungos parama, ypač struktūrinė, toliau mažės Lietuvai“, – sakė Ž. Mauricas.
Ekonomistas nemato didelio entuziazmo ES valstybių narių tarpe didinti struktūrinių fondų finansavimo.
„Bendra sienos apsauga, krašto apsauga – po septynerių metų bus kitų iniciatyvų, susijusių su bendresniais dalykais“, – sakė Ž. Mauricas.
Pasak jo, po truputį išeina iš mados idėja finansuoti regionus, kurie yra labiau atsilikę, kad jie labiau pasivytų, nes tai didžiąja dalimi nepasiteisino.
„Tie regionai, kurie gavo daugiausiai paramos – Italija, pietų Ispanija, Portugalija, Graikija – jie yra netgi dar labiau atitolę nuo Vokietijos, negu buvo prieš gaunant tą paramą“, – sakė Ž. Mauricas.
Pasak ekonomisto, naujoji finansinė perspektyva bus tarsi tarpinis variantas, kuris turėtų leisti susivokti, kad kažkada ateityje didžioji dalis projektų turės būti finansuojama tik iš biudžeto lėšų.
Jo teigimu, šiuo metu ES parama sudaro 4 proc. Bendro vidaus produkto (BVP), iš jų maždaug 2 proc. BVP sudaro struktūrinė parama.
„Tai nėra labai mažai, bet tai nėra labai daug. Prieš kelerius metus buvo netgi didesnė suma perlaidų emigrantų iš užsienio siunčiama į Lietuvą negu paramos suma“, – sakė Ž. Mauricas.
Tačiau, pasak ekonomisto, žvelgiant į biudžeto pajamas, čia šios paramos dalis yra didesnė – apie 12 proc., o investicijų programoje ji siekia iki 40 procentų, ir turi nemažos reikšmės.
„Investiciniai projektai yra daromi valstybės valdomų institucijų. Tai yra energetikos sektorius, geležinkeliai, universitetai arba viešieji pirkimai, kuriuos vykdo įmonės regionuose. Tie sektoriai labiausiai turėtų nerimauti ir ieškoti alternatyvių finansavimo šaltinių projektams, nes ES kofinansavimas ir bendra ES lėšų suma mažės“, – sakė Ž. Mauricas.
Pasak ekonomisto, šie sektoriai jau dabar turėtų planuoti, kaip jie gyvens po dešimties metų. Taip pat – ir regionai.
„Nes jų beveik vienintelis ekonominis šaltinis buvo ES lėšomis aikštės trinkelėmis išdėtos arba koks nors vandenvalos projektas“, – sakė Ž. Mauricas.
Siūlo keisti mentalitetą
Pasak ekonomisto, matant ateities perspektyvas reikėtų pereiti prie mastymo apie tvarius dalykus. To esą dar labai trūksta Lietuvoje.
„Kažkas vyksta biochemijos sektoriuje, medicina neblogai važiuoja, bet kas liečia socialinius mokslus, ten yra labai trumpalaikis požiūris: laivas skęsta ir reikia kuo daugiau lėšų įsisavinti dabar, nes vėliau neaišku, kaip bus“, – sakė Ž. Mauricas.
Pasak ekonomisto, toks požiūris nėra labai sveikas, nes nėra kuriama kažkas tvaraus, Europos Sąjungos parama nėra nukreipta į ilgalaikius tikslus, pavyzdžiui, pritraukti aukščiausio lygio tyrėjus, auginti vietos jaunąją kartą, jiems užtikrinant pakankamas finansines sąlygas, išsigryninti sritis, kur norima eiti.
„Šiuo metu, deja, labiau vaikomasi ES paramos. Tyrimai irgi yra daromi, kaip paramą gauti. Tai nėra vienareikšmiškai blogai, bet dažniausiai to tvarumo trūksta. Projektas vyksta tik tol, kol yra parama. Parama baigiasi, projektas baigiasi. Tai gali skatinti ir emigraciją iš tokių sektorių“, – sakė Ž. Mauricas.
Ekonomisto vertinimu, problemas lemia pats paramos skirstymo modelis.
„Nes parama, ypač anksčiau, dabar tas šiek tiek keičiasi, buvo skiriama, kad pinigai būtų įsisavinti. Tada ir turime pavyzdžių, pavyzdžiui, pietų Ispanijoje, kur visi kurortai prisistatė begales viešbučių iš ES paramos, faktiškai sunaikino gamtą, visiškai užstatė, užtankino. Gerai, kai kurie miestai yra prasisukę, ten yra turistų, bet kiti – pustuščiai stovi, nes neracionaliai investuota buvo“, – pasakojo Ž. Mauricas.
Ekonomistas turi tokių pavyzdžių ir iš Lietuvos.
„Ar žinote, kada daugiausiai ES paramos Lietuva įsisavino? 2009-2010 m. – 7 proc. BVP. Ar galite įvardinti, kas buvo padaryta tais metais – ar stadionas pastatytas, ar renovacija buvo pajudėjusi? Nieko nebuvo. Buvo mentalitetas – krizė, laivas skęsta, išsidaliname kol galime, po mūsų nors ir tvanas“, – sakė Ž. Mauricas.
Pasak ekonomisto, yra vilties, kad naujojoje finansinėje perspektyvoje didesnis akcentas bus investavimui į fondus, valdymo gerinimui, o ne trumpalaikiam įsisavinimui.