Birželio 23-osios vakarą laužų šviesa ir lauko gėlių vainikais sveikinama astronominė vasaros pradžia. Kernavėje ši šventė ypatinga.
Ne tik todėl, kad čia tradicinė Rasos šventė švenčiama nuo praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio. Ir nors Rasos šventės vardą mini istorikas Teodoras Narbutas, rašytojai ir tyrinėtojai Motiejus Valančius, Liudvikas A. Jucevičius, Jonas Basanavičius, Rasos vardas šventei prigijo ir paplito todėl, kad 1967 metais jį pasirinko etnokultūrinio judėjimo pradininkai, atkūrę šios šventės papročius Kernavėje.
Senovėje Rasos buvo ne tiek pramoga, kiek dvasinė, religinė šventė. Tačiau tai kernaviškiams ir miestelio svečiams netrukdo kasmet linksmintis.
Kaip ir kasmet, šiemet šventės dalyvių laukė tradicinės pramogos bei būrys atlikėjų: susirinkusius išjudinti pasirengė folkloro ansambliai „Medgrinda“, „Savingė“, „Vingiorykštė“, „Gojus“ (Širvintos), „Pajauta“ (Panevėžys), „Šakija“ (Šakiai), „Laukupa“ (Vilkaviškis), „Kūlgrinda“, „Vilnelė“, „Raskila“ (Vilnius) bei tradicinės kapelos „Sutaras“, „Bičiuliai“ (Vilnius) ir Širvintų krašto muzikantai.
Nuolatiniai Kernavės Rasos šventės dalyviai kone kasmet atvyksta pasipuošę tautiniais kostiumais. Šiemet šventė Kernavėje prasidėjo šeštadienio popietę, o miestelio centre įsikūrė amatininkų, tautodailininkų, kulinarinio paveldo puoselėtojų mugė.
Vakare susirinkusiųjų laukė rateliai ir apeigos Pilies kalno papėdėje, Burtai prie Didžiosios Kupolės. Likus pusantros valandos iki vidurnakčio suplanuotas aukuro, o kiek vėliau – ir didžiojo laužo bei stebulių uždegimai piliakalniuose.
Jau po vidurnakčio, po naktinių šokių laukė tradiciniai vainikų plukdymai, o neužmigusieji trumpiausią metų naktį pusę penkių ryto jau galėjo pasitikti tekančią saulę. Po Joninių naktys pradeda ilgėti, o dienos – trumpėti.