Gyvens aukso amžiuje

Vilniaus universiteto Socialinės politikos katedros profesorius Boguslavas Gruževskis paskaičiavo, kad dirbančiųjų ir pensijinio amžiaus žmonių santykis stabilizuosis 2050 metais.

„Šiandieniniams 13–17 metų jaunimui 2050 metais bus labai gerai. Žmonių, kuriems dabar yra 53–57 nebus šitoje žemėje, jie bus geresniame pasaulyje. Tokio amžiaus asmenų šiuo metu Lietuvoje daugiausia. Todėl „Sodra“ ateityje didelės naštos nejaus.

Jei šie jauni žmonės atsakingai gyvens, mokės įmokas, tai jiems dar neišėjus į pensiją, socialinio draudimo sistema bus pakankamai stabili“, – DELFI TV diskusijoje apie tai, kas vyksta darbo rinkoje ir kokie pokyčiai laukia ateityje, įžvalgomis dalinosi profesorius.

Boguslavas Gruževskis
Tik jis perspėja: reikia sėkmingai nugyventi iki 2050 metų. „Jei daugiau žmonių liks Lietuvoje, jie kaups pensiją valstybiniame kaupimo fonde ir privačiai, tai mūsų senatvė bus gera, o jų bus iš viso nuostabi“, – prognozuoja B. Gruževskis.

Kokia bus Lietuvos darbo rinka per ateinantį šimtmetį bus diskutuojama ir Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime liepos 6-8 d. „Harmony parke“.

Neaišku, ką veiks tiek architektų, ar kirpėjų

Tačiau jau šiandien dėl specialistų trūkumo darbdaviams su nekantrumu tenka žiūrėti į universitetus bei kolegijas ir laukti naujai iškeptų specialistų. „Jaunesnių specialistų skaičius mažėja. Matome tendenciją, kad kiekvienais metais 10 proc. mažiau žmonių stoja į aukštąsias mokyklas. Tai vyksta pastaruosius trejus metus. Konkurencija jaunesniam specialistui darbo rinkoje yra mažesnė“, – pastebi personalo paieškos bendrovės „Alliance for Recruitment“ partneris Andrius Francas.

Per pastaruosius metus, sako jis, specialistų poreikis nepakito: labiausiai trūksta informacinių technologijų specialistų, jų trūkumas pastebimas globaliai. „Reikėtų paminėti ir finansų, apskaitos specialistus, inžinierius, elektronikos specialistus, kurių poreikis Kaune išaugs dėl tokių investuotojų kaip „Hella“ ar „Continental“. Didžiulis poreikis yra ir Skandinavų kalbų specialistų. Per metus jų paruošiame 100, o rinka gali priimti 500–1000 jaunų specialistų“, – teigia A. Francas.

Jis nepamiršta ir žemesnės kvalifikacijos specialistų: anot jo, dėl automatizacijos ypač išaugo programuojamų staklių operatorių paklausa.

Andrius Francas
Tačiau spręsti, kokių specialistų nereikia, anot jo, nėra taip lengva. „Valstybiniame sektoriuje gali prognozuoti, kiek reikės mokytojų, policininkų, aplinkosaugininkų, tačiau tokio plano šiandien neturime. Pavyzdžiui, architektų latviai paruošia 20 per metus, estai 15, lietuviai – 200. Aš neklausiu, ką jie visi veiks. O kalbant apie žemesnę kvalifikaciją: negali būti visos moterys kirpėjomis, jų turime tikrai per daug“, – tvirtina specialistas.

Moksleiviai savo svajonėmis ne ką labiau džiugina darbdavius: anot Lietuvos moksleivių sąjungos prezidentės Ramintos Matulytės, apie 80 proc. vyresnių klasių moksleivių galvoja apie studijas ar darbą užsienyje. „Tai nereiškia, kad visi išvažiuoja. Iš visų, kurie pateikia paraiškas, išvažiuoja 60 proc., 40 proc. lieka Lietuvoje. Bet skaičiai yra dideli“, – neslepia ji.

Jaunus žmones, sako R. Matulytė, vilioja didesnis atlygis, karjeros galimybės. „Ne visų specialybių galime mokytis Lietuvoje. Archeologija ar kitos specialybės yra perspektyvesnės užsienio šalyse. Daug kas įvardija ir švietimo sistemos trūkumus kaip emigracijos priežastį“, – teigia pašnekovė. Anot jos, šių dienų moksleiviai yra labai individualūs ir pirmumą teikia specialybėms, kurios jiems įdomios, o ne toms, kurių reikia valstybei.

Raminta Matulytė
Emigracijos tendencijos keičiasi

Vidaus reikalų ministerijos duomenis, 2016 metais emigravo daugiau nei 50 tūkstančių žmonių, 2017 – beveik 48 tūkstančiai žmonių. Tačiau B. Gruževskis tikina, kad 2018 statistika nėra tokia niūri. „Per sausį–balandį išvyko apie 14 tūkstančių žmonių, kai praeitais metais išvyko 19 tūkstančių. Labai didelis skirtumas, duok Dieve, kad taip būtų ir toliau“, – sako profesorius. Kita teigiama tendencija, kurią jis pastebi, imigracija. Anot jo, vis daugiau žmonių mato Lietuvą kaip perspektyvią šalį.

Tačiau, anot jo, po dviejų–trejų metų Lietuvoje prasidės neigiamas procesas: progresyviai pradės augti pensijinio amžiaus žmonių skaičius. „Naujai ateinančių asmenų į darbo rinką skaičius mažės. Jų mažiausiai bus, kai į rinką ateis tie, kuriems dabar yra 13-17 metų. Vyresnio amžiaus žmonės mažai emigruoja, tačiau tendencija keičiasi, nes užsienyje įsitvirtina jų vaikai ir tėvai išvyksta prižiūrėti anūkų ar apskritai gyventi. Bet, aišku, 85–90 proc. vyresnio amžiaus žmonių lieka Lietuvoje. Iššūkis mums visiems yra išmokti gyventi su tokia struktūra“, – besikeičiančią darbo rinką komentuoja profesorius.

Vienas iš siūlymų išspręsti vis gilėjančią darbo rinkos demografinę duobę – vyresnių žmonių integracija. Pasak A. Franco, įmonės apie tai jau galvoja. „Galbūt tiems asmenims reikia pakeisti kvalifikaciją, nes jų specialybių jau nebėra. Didesnė problema yra regionuose. Žmogus iš Radviliškio nelabai kažkur kitur gali nuvažiuoti dirbti. Reikia sekti užsienio šalių pavyzdžiais, pavyzdžiui, Švedijos. Ten policijos klientų aptarnavimo centras yra 1200 km atstumu nuo Stokholmo, 17 tūkstančių gyventojų miestelyje. Ir ten yra teikiamos policijos klientų aptarnavimo paslaugos visai Švedijai. Vilniuje nebereikia turėti visų funkcijų, galima viską iškelti į mažesnius miestelius, sukurti įdomias darbo vietas. Nereikia mokyti vyresnio amžiaus žmonių anglų kalbos, o apmokyti tam tikrų klientų aptarnavimo dalykų ir jiems sukurti stabilias darbo vietas“, – tvirtai teigia A. Francas.

Tačiau imigracija ir reimigracija, pasak B. Gruževskio, gali visai pakeisti visas prognozes. Todėl tikina jis, pirmiausia, reikėtų kalbėti ne apie integraciją, o darbo Lietuvoje patrauklumą. „Blogai, kai žmogus savo Tėvynėje nesijaučia saugiai, nemato perspektyvos“, – teigia jis.

Jei nebus žmonių, nebus verslo

Tai, kad moksleiviai išvyksta mokytis ar dirbti į užsienį, anot R. Matulytės, nėra blogai. „Blogai, kad jiems nepatrauklu sugrįžti namo. Ne dėl to, kad ten įsitvirtina, o todėl, kad užsienyje yra kitokios socialinės garantijos, ten paprasčiau kurti verslą. 15–20 proc. žmonių gal ir grįžta, bet todėl, kad pasiilgsta namų, neįsitvirtina. Bet ne todėl, kad yra patrauklu grįžti. Reikia galvoti, kaip investuoti į jauną žmogų, kad jis išvyktų ir sugrįžtu. Kad ir kiek mes sakysime, kad esame lazerių valstybė, mums daug ko trūksta“, – teigia Lietuvos moksleivių sąjungos prezidentė.

Anot jos reikia išspręsti dvi problemas, kad jaunų žmonių emigracija būtų sustabdyta: padidinti Lietuvos švietimo sistemos ir sugrįžimo į Lietuvą patrauklumą. Didelis atlyginimas, teigia pašnekovė, ne taip stipriai gali motyvuoti moksleivius kaip karjeros galimybės.

Jei nebus žmonių, nebus ir verslo, teigia A. Francas. Todėl, anot jo, svarbu, kad visos įmonės pradėtų taikyti darbuotojų pritraukimo priemones, kurios dabar pasiekia tik 3–5 proc. specialistų. „Patrauklių specialybių specialistams mokėti 700 eurų atlygį yra ne problema. Personalo vadybininkams yra iššūkis, nes kartais jie jauniems specialistams moka daugiau nei darbuotojams, kurie yra pradirbę 10 metų. Bet tam įtakos turės algų augimas. Mes turime lygintis su Vakarų Europa, nes kitaip visi išvažiuos“, – perspėja jis.

Ekspertas tikina, kad jauniems darbuotojams svarbu ne kava ar vaisiai, o įmonės vertybės, skaidrus atlygio mokėjimo procesas, vadovo požiūris į žmogų, individualus darbuotojo vertinimas bei grįžtamasis ryšys. „Darbuotojas neturi laiko laukti metus, kol jam pasakys, kad jis visus metus dirbo blogai. Jis nori grįžtamąjį ryšį gauti šiandien, kad žinotų, kaip jis gali tobulėti“, – sako A. Francas ir pastebi, kad tos įmonės, kurios dabar nieko nedaro, po 5 metų neturės darbuotojų.