Nors kai kurie šaltiniai teigia, kad pasiruošimas istorinei birželio 3-iajai truko vos savaitę, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys A. Skučas teigia, jog tai nėra tikslu: „Žmonės, kūrę Sąjūdį, bendravo ne vieną mėnesį, gal net metus. Likus savaitei iki birželio 3-iosios, mes susirinkome ir sutarėme, kad reikia kurti judėjimą, svarstėme, koks jis turėtų būti. Bene svarbiausias susitikimas įvyko istorinės dienos išvakarėse. Tada buvo sugalvotas pavadinimas „Sąjūdis“. Vėliau buvo nuspręsta prie jo pridėti žodį „persitvarkymo“. Taip buvo stengiamasi įtikti tuometinei valdžiai, jos neerzinti ir neleisti suprasti, kokiu keliu norime eiti.“
Istorinės dienos išvakarėse taip pat buvo nuspręsta, kad reikia išrinkti iniciatyvinę grupę – populiarius, žinomus žmones. „Turėjome sąrašą, kuriame buvo 10 – 12 asmenų. Tai iškart buvo numatyta kaip priedanga visam judėjimui, kad KGB bei CK negalėtų jau pirmosiomis dienomis su mumis susidoroti“, – sako A. Skučas.
Kitas iniciatyvinės grupės narys G. Songaila priduria, kad tuo metu buvo kelios grupės, sudariusios tokius sąrašus. Įdomu tai, kad sąrašai sutapo.
Jis pasakoja, kad tų metų gegužės 26 d. trys žmonės buvo deleguoti kalbėtis su kūrybinių sąjungų atstovais: „Tai puikiai pavyko. Jei atidžiai pažvelgtumėte į iniciatyvinės grupės sąrašą, pamatytumėte, kad jame buvo kiekvienos kūrybinės sąjungos atstovų ir jie buvo gerai apmąstę, ką siūlys.“
Padėjo asmeniniai ryšiai
Sąjūdžio judėjimas buvo įkurtas 1988 m. birželio 3 d. Vilniuje, Mokslų akademijos salėje, įvykusio susirinkimo metu. Dabar atrodo keista, kaip tądien čia sutilpo maždaug penki šimtai žmonių, sako save Sąjūdžio eiline vaidinanti Angonita Rupšytė. Pasak jos, visos kėdės buvo užimtos, žmonės stovėjo tarpduriuose, buvo įsitaisę ant palangių.
Iniciatyvinės grupės narys A. Skučas pamena, kaip su uošviu, žinomu poetu Marcelijumi Martinaičiu, drauge vartė jo užrašų knygutes ir ieškojo kultūrininkų, kuriuos kvietė birželio 3-iąją susitikti Mokslų akademijoje: „Žinoma, tai buvo rašytojai, dailininkai, architektai, su kuriais M. Martinaitis artimai bendravo ir gerai žinojo jų požiūrį bei nuostatas. Kviečiau ir savo pažįstamus – architektus, inžinierius, konstruktorius. Tą patį darė ir kiti iniciatyvinės grupės nariai.“
Į Sąjūdžio susirinkimą buvo kviečiama ne tik pasinaudojus asmeninėmis pažintimis, sako G. Songaila. Istorinio susitikimo organizatoriai taip pat ėjo susitikti su įvairių organizacijų (Rašytojų sąjungos, Dailininkų sąjungos ir kt.) atstovais, kabino skelbimus mokslo institutuose ir kitur.
Būrė ir žinomus autoritetus, ir entuziastingą jaunimą
Visiems, atėjusiems į susirinkimą, buvo aišku, kuo jis pasibaigs: bus įkurtas Sąjūdis ir išrinkta Sąjūdžio iniciatyvinė grupė.
„Kai pasibaigė iš anksto sudarytas siūlomų kandidatų sąrašas, salėje buvę žmonės pradėjo spontaniškai siūlyti savo kandidatus. Savo palaikymą vienam ar kitam asmeniui salė išreiškė garsiais plojimais“, – prisimena A. Skučas.
Vienas iš spontaniškai pasiūlytų asmenų – profesorius Vytautas Landsbergis. „Jis gerai pakalbėjo iš tribūnos ir buvo pasiūlytas, nors nebuvo numatytas iš anksto, nes nelabai aktyviai dalyvavo Sąjūdžio organizavime. Įvairiuose neformaliuose judėjimuose kur kas aktyviau dalyvavo jo sūnus Vytautas V. Landsbergis“, – pasakoja G. Songaila
Tuo metu visoje Lietuvoje prie Sąjūdžio atsiradimo prisidėjo visuomeniškai aktyvūs žmonės – mokytojai, gydytojai ir kiti, sako A. Rupšytė. Jai antrina ir G. Songaila: „Visi, kurie aktyviai reiškėsi, turėjo tam tikrą autoritetą visuomenėje, buvo parodę charakterį, padorumą, atkaklumą ir kėlė kitiems pasitikėjimą. Buvo ir nemažai jaunų žmonių, kurie suprato autoritetų svarbą. Taigi galima sakyti, kad Sąjūdis atsirado garsių, Lietuvai daug nuveikusių ir turinčių nemenką gyvenimo patirtį žmonių ir tų, kurie buvo aktyvūs neformalių judėjimų organizatoriai, dėka.“
Sąjūdžio galėjo nebūti?
Pasak iniciatyvinės grupės narių, Sąjūdžio steigiamajam susirinkimui įpusėjus, buvo pasiūlyta baigti diskusijas ir skirstytis. „Kai kurių šaltinių teigimu, susirinkimui pirmininkaujantis akademikas Eduardas Vilkas buvo gavęs nurodymus sustabdyti šio judėjimo atsiradimą.
Atšaukti renginį jau buvo per vėlu, tad jis ragino susirinkimą baigti anksčiau. Tačiau galiausiai Zigmas Vaišvila pasiūlė įsteigti Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, kuri veiktų kaip sumanymo organizatorius“, – pasakoja G. Songaila.
Vėliau Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai kas savaitę rinkdavosi posėdžiuose.
„Baimės nejautėme. Buvo tik džiaugsmas ir pakili nuotaika, nes pasirinkome kelią, kuriuo norėjome eiti. Drąsinome žmones ir veikiausiai mums pavyko todėl, kad sugebėjome žmones išlaisvinti iš baimės jausmo“, – sako G. Songaila.
Jo teigimu, vargu ar tuo metu gyvenusios kartos patyrė ką nors nuostabesnio: „Laimė, kad teko ne tik išgyventi išsivadavimą, bet ir jame aktyviai dalyvauti. Kiekvienas kuris kažkaip prisidėjo prie Sąjūdžio veikė ne todėl, kad buvo gavęs kažkokius nurodymus, o vedamas sielos šauksmo. Visi prisidėję gali savimi didžiuotis.“