„Savanaudiška įtaka, matyt, egzistuoja ir egzistavo ir dabar paviešinti atvejai yra didelių, savanaudiškų ir Lietuvai labai žalingų veiksmų. Bet tik kai kurie, kurie neliečia dabartinių valdytojų“, – kalbėjo prof. V. Landsbergis.
Tyrimo medžiagą V. Landsbergis vertino griežtai: „Pabalsuoja taip, kaip reikia didžiajam dvarininkui.“
„Reikia žiūrėti, kur yra ta parlamentinė demokratija, ar jinai dar egzistuoja? Ar tiesiog yra daugumos diktatūra, kur žmonės, pajutę, kad turi kelių balsų persvarą, daro, ką nori. Ir vsio zakonno (liet. „viskas teisėta“). Pabalsuoja taip, kaip reikia didžiajam dvarininkui ar kokiam kitam vadui, visi paklusniai“, – kalbėjo V. Landsbergis.
Anot profesoriaus, toks paklusimo modelis atkeliavo iš senų laikų. „Tai yra labai seniai egzistavusi sistema, kuri mažai ką turi bendro su demokratija. Kyla noras jai priešintis ir nebūti šokdinamomis marionetėmis, kur tavo dalyvavimas yra tik įteisinimas tos seimokratūros, daugumos diktatūros“, – teigė Rido Jasulionio laidos pašnekovas.
Profesorius V. Landsbergis prisiminė tuos laikus, kuriuose buvo įsigalėjęs paklusimo modelis: „Taip jau buvo, tai buvo Stalino laikai, buvo kiti, vadinamo komunizmo laikai, kai tos parlamentinės procedūros buvo grynas formalumas. Ką politbiuras nutarė, kad pasakyta pakelti rankas, pabalsuoti, ir viskas važiuoja. Kažkas ilgisi, matyt, tos valstybinės kolūkio tvarkos. Kolūkiečiai niekad nebalsuodavo prieš kolūkio pirmininką, tai jie neturėjo net minčių, kad gali būti kitaip, jeigu pirmininkas liepė.“
R. Jasulionis pokalbio metu aptarė ir JAV sprendimą taikyti importo tarifus iš Europos Sąjungos, Kanados ir Meksikos importuojamam plienui ir aliuminiui. Taip pat ir žinią apie Lietuvoje 2009 m. veikusį CŽA kalėjimą.
„Jungtinė Karalystė atsiprašė dviejų iš Libijos kilusių asmenų, kuriuos CŽV, kaip teigiama, buvo pagrobusi su britų pagalba. Galbūt Lietuvos vyriausybei taip pat reiktų nesibylinėti toliau?“ – prof. V. Landsbergio klausė R. Jasulionis pridurdamas, kad galbūt geriausias sprendimas būtų tiesiog atsiprašyti.„Pirmiausiai reiktų žinoti, ar tikrai įvyko. Ar tikrai su juo įvyko. Mes patys irgi esame tyrę Lietuvoje daug kartų ir neradę tikrų įrodymų apie tikrus žmones. Yra prielaidų, kad vienas galėjo būti atskraidintas ir skriaudžiamas. Galėjo būti. Bet dėl to daryti sprendimą – perteklinis dalykas“, – teigė V. Landsbergis.
Profesorius įvardijo, kad dauguma žmonių per greitai pamiršta istorinius įvykius. „Mes be reikalo per greitai pamirštame. Aišku, ateina žmonės, kurie tada negyveno, bet juos reikia šviesti, reikia priminti. Lietuvos valstybė per mažai rūpinasi savo piliečių švietimu. Šiuo švietimu taip pat. Kas yra ir ką mes turime dabar, kai mūsų neengia kariniai komisariatai iš Maskvos“, – kalbėjo V. Landsbergis.