V. Uspaskichas interviu LRT.lt atskleidė, kad į savivaldos, Seimo ir kitų rinkimų sąrašus prasibraus tik tie „darbiečiai“, kurie nepabūgs dėl pažadų laikymosi rizikuoti aukoti savo pinigus, būstą ar kitą turtą.
Netikėtai ne Europos Parlamento, o Vilniaus mero rinkimus pasirinkęs DP vedlys neslepia turintis ir kitą planą, jei merų rinkimuose jam nepasisektų. Anot V. Uspaskicho, kad ir kaip susiklostytų savivaldos rinkimų scenarijus, jis ketina vesti „darbiečius“ į Seimo rinkimus ir siekti vyriausybės vadovo posto.
– Maždaug prieš mėnesį jus išrinkus DP pirmininku, ūgtelėjo partijos reitingai. Ar tai pateisina politologų vertinimus, kad DP yra vieno žmogaus partija?
– Politinė organizacija savaime neegzistuoja, ji egzistuoja dėl jos žmonių ir lyderio. Jeigu bus tik lyderis ir nebus žmonių, tai nieko nebus. Aš galvoju, kad yra elektoratas, kuris palaiko Darbo partiją su lyderiu, aiškiai suprantama programa, o mūsų programa yra gan ryški, nes mūsų tikslas yra eiti į politiką ir numatyti personalinę politikų atsakomybę. Mes su teisininkais galvojame, kaip tai padaryti, einant į savivaldos, merų, Seimo rinkimus. Aš nenoriu partijos sąraše matyti žmonių, kurie nenorės prisiimti personalinės atsakomybės.
Kodėl sumažėjo mūsų partijos gerbėjų? Todėl, kad mes nevykdėme programos. Tie žmonės, kurie atėjo su šita programa, pabėgo, nusimuilino, o pabėgę į kitas frakcijas, trukdė. Mes nuo 2012 metų matėme, kad su jais reikia kaip su vaikais elgtis. Seimo nario kadencija yra ketveri metai, tai išbūk partijoje, o paskui išeik.
Todėl šį kartą aš pasistengsiu, kad partijos kandidatų sąraše kiekvienas prisiimtų personalinę atsakomybę už savo veiksmus: tarkime, jei neturi pinigų, užstatai namą ar butą. Kokia forma tai įgyvendinti, mes dabar galvojame, bet bus aiškiai apibrėžta, kad, jei Darbo partija bus valdančiojoje daugumoje, mažų mažiausiai turi įregistruoti partijos programos tikslus atitinkančius įstatymo projektus, pateikti juos ir agituoti.
Aišku, aukščiau bambos neiššoksi, jei už tuos projektus nebalsuos, bet tai galima padaryti. Jei per rinkimus pasiektume absoliučią daugumą, tai mes privalome įstatymo projektus įregistruoti, balsuoti už juos ir įgyvendinti. Jei Seimo narys taip nedaro, jis turi netekti to daikto, kuris bus užstatytas, arba pinigų.
Mūsų partijos programa sukels nemažai diskusijų, nes mes analizuojame aplinkinių šalių investicinį patrauklumą ir norime, kad Lietuva atsidurtų penketuke patraukliausių valstybių pasaulyje pagal investicinę aplinką.
– Akcentuojate komandinį darbą, bet DP paliko daug žinomų veidų, tarp kurių – Loreta Graužinienė, Vydas Gedvilas, Živilė Pinskuvienė, Jonas Pinskus, Virginija Baltraitienė, Valentinas Mazuronis. Gal partijai reikalingi nauji žmonės? Vien jūsų indėlio, siekiant atsigavimo, galbūt nepakaks?
– Iš to, ką jūs įvardinote, tik viena V. Baltraitienė gavo žmonių pasitikėjimą vienmandatėje apygardoje. Nė vienas iš likusių nesugebėjo įtikinti žmonių, kad yra vertas būti Seimo nariu. Nauji žmonės jungiasi prie partijos. Yra Ukmergės meras Rolandas Janickas, Darbo partijos Šiaulių skyriaus pirmininkas Aidas Gedvilas, Seimo narys Valentinas Bukauskas, buvęs žemės ūkio ministras Vigilijus Jukna, buvęs kultūros ministras Šarūnas Birutis. Mes turime žmonių pakankamai – 14 tūkst., o išėjo tik 1,7 proc. žmonių.
– Kalbant apie partijos atnaujinimą, pastaruoju metu vis garsiau pasigirsta diskusijos apie DP ir partijos „Tvarka ir teisingumas“ susijungimą. Jūs tokią galimybę matote? Kartą jau buvo bandyta sujungti šias politines jėgas.
– Aš girdėjau Remigijaus Žemaitaičio pareiškimą, kad jokių jungimųsi nebus, jis neleis to. Taip jis kalbėjo, kai Darbo partijos reitingas buvo mažiau negu 2 proc. Dabar gal kitaip kalbės, aš nežinau. Kai aš tapau partijos pirmininku, pas mus tokios diskusijos iš viso nebuvo, niekas tokių klausimų neuždavinėjo.
Partijų susijungimas sinergijos neduoda. Galbūt susijungimas su „tvarkiečiais“ kažkiek naudos duotų, bet, kai susijungėme su Naująja sąjunga, sinergijos nebuvo, kai susijungėme su Gedimino Vagnoriaus partija, naudos nebuvo. Tąkart gavosi priešprieša: tie, kurie nemėgsta G. Vagnoriaus, nebalsavo už mus iš viso, o tie, kurie balsavo už G. Vagnorių, nenorėjo balsuoti ir už Darbo partiją.
Mažų mažiausiai turi būti ne susijungimas, o prisijungimas – „jei nori, tai tu ateik į mūsų gretas“. Susijungimai nieko neduoda. Partijos „Tvarka ir teisingumas“ negalima nuvertinti, nes jie turi savo elektoratą, kuris yra panašus į Darbo partijos elektoratą, tai šitoje vietoje naudos gali būti. Bet niekas nesiūlo, neinicijuoja.
– Dalis jūsų ilgamečių bendražygių patraukė į šiemet įsikūrusią Lietuvos socialdemokratų darbo partiją. Kiek „darbiečių“, jūsų žiniomis, išėjo į LSDDP?
– Nesidomėjau, galbūt 100–200. Bet jie partijos suvažiavime nedalyvavo, kai kurie ir dabar sako, kad „mus apgavo, pakišo“, neva sakė, kad „jungiasi Darbo partija ir LSDDP“.
– O kas juos apgavo?
– Tie, kurie ten (į LSDDP – LRT.lt) nuėjo. Buvo paskleista žinia, kad Darbo partija jungiasi su Gediminu Kirkilu. Žmonės buvo dezinformuoti, ir šita dezinformacija suveikė. G. Kirkilas šiaip yra klastingas žmogus, gabus šioje vietoje. Tie, kurie dabar grįžta į Darbo partiją, sako, kad juos apgavo. Dabar situacija partijoje stabilizavosi – kai aš tapau partijos pirmininku, nė vienas narys dar neišėjo.
– Kaip tada paaiškinti Teisingumo ministerijos skaičius? Ministerija nurodo, kad 2016 m. DP turėjo 20,7 tūkst. narių, o 2018 m. – 14,5 tūkst. narių.
– Beveik 8 ar 9 tūkst. atėjo su G. Vagnoriumi, bet mes partijoje jų niekada nematėme. Užregistravome Teisingumo ministerijoje, bet, kai pradėjome jų ieškoti, pasirodė, kad jų nėra. Buvo deklaruota, kad su Naująja Sąjunga 3 ar 4 tūkstančiai žmonių atėjo, bet galėjo ateiti tik apie tūkstantį. Šituos dalykus pradėjome filtruoti, išsigryninome.
Ir tai dar ne pabaiga. Mes sukūrėme anketą, ir visi skyriai turės įtraukti visus partiečius, nurodyti, kokius postus jie gali užimti valstybėje ir partijoje pagal sugebėjimus, kompetenciją, išsilavinimą. Aiškinsimės, kas gali tapti partijos pirmininku, pirmininko pavaduotoju, prezidiumo, tarybos nariu, skyriaus pirmininku, kas gali tapti prezidentu, premjeru, Seimo pirmininku, Seimo pirmininko pavaduotoju, Seimo nariu, ministru, viceministru, departamento vadovu, meru, vicemeru, tarybos nariu, administracijos direktoriumi. Užsuksime tokią žmonių identifikaciją ir mes, visuomenė tiksliai žinos, ką mes turime.
– Jūs esate pareiškęs, kad Pinskai darė gėdą DP, neseniai paraginote į LSDDP pasukusį P. Čimbarą pasiimti savo žmoną iš DP. Panašu, kad jokių sentimentų buvusiems bendražygiams nejaučiate.
– Negali būti sentimentų. Aš nesu piktas žmogus, kaip žinote, gyvenu kitoje filosofijoje. Čia buvo atsakymai į klausimus. Jeigu pati prezidentė dėl Pinskų kreipėsi į Konstitucinį Teismą, kai jie buvo išrinkti į Seimą ir buvo anuliuotas Seimo nario mandatas, tai dėl Pinskų gėda. Visa partija nuo jų purtėsi, o aš juos gyniau nuo partijos narių. Jeigu ne aš, jie būtų išmesti iš partijos seniai.
P. Čimabaras išėjo pas G. Kirkilą. Viskas tvarkoje. Mano pareiškimas buvo visiškai aiškus, jame nebuvo nieko įžeidžiančio. Aš jam mėginau skambinti, bet jis neatsakinėjo. Jo žmona dirba Darbo partijos Molėtų skyriaus administratore. Galėtų išeiti kartu iš partijos. Kam čia maivytis? Galų gale, jai mokama tik 50 eurų alga, o kai mes paskelbėme visuotinį susirinkimą, ji nesugebėjo sukviesti žmonių, ji nedirba. Kai P. Čimbaras neatsakinėja, tai kreipiausi viešai. Ačiū Dievui, jo žmona išėjo iš partijos iš karto po mano pareiškimo.
– LRT laidoje „Dėmesio centre“ teigėte, jog sieksite, kad DP iki Naujų metų atsirastų populiariausių partijų trejetuke. Kaip ruošiatės padaryti tokį šuolį?
– Reikia dalyvauti politikos arenoje nacionaliniu lygiu ir mes dabar pradedame tą daryti. Pusantrų metų, kai partijos pirmininke buvo Ž. Pinskuvienė, partija dalyvavo politikoje tik Širvintų lygmenyje.
– Bet kaip DP dalyvaus politikoje nacionaliniu lygiu, kai Seime šiuo metu turite tik vieną partijos atstovą – Valentiną Bukauską?
– Galima nė vieno Seimo nario neturėti, bet dalyvauti diskusijose, reikšti savo nuomonę dėl priimamų įstatymų, nutarimų. Kai priimami svarbūs sprendimai, politinė organizacija turi pareikšti savo nuomonę, o buvę partijos vadovai to nedarė, nors aš kelis kartus raginau juos tai daryti.
– Po dešimtmetį trukusių vadinamosios juodosios buhalterijos bylos teisminių procesų DP vėl atsidūrė teisėsaugos akiratyje – „MG Baltic“ politinės korupcijos byloje partija kaltinama kyšininkavimu ir prekyba poveikiu. Ar tai nenugesins jūsų entuziazmo ir planų atgaivinti partiją?
– Viešojoje erdvėje teigiama, kad Vytautas Gapšys, būdamas partijos centrinio štabo vadovu, derėjosi su žiniasklaida dėl nuolaidų, tai traktuojama kaip poveikis. Partija gavo nuolaidą reklamai, o ne pinigus grynaisiais, kaip Eligijus Masiulis. V. Gapšys gavo nuolaidą partijos reklamai. Kas tai turi daryti? Kai jūs einate į turgų, tai nejau prašote kaimyno pasiderėti dėl maisto? Ne, pats tą darote. Derėtis dėl nuolaidų buvo partijos štabo vadovo pareiga.
Tą patį darė konservatoriai, jie ten „šniūrais“ vaikščiojo, ir ne tik Gabrielius Landsbergis. Politikai gaudavo patikinimą pas verslininkus, kad juos rems, bet jų nėra byloje, nors epizodai vienodi. DP yra pareikšta selektyvi pretenzija. Jeigu partijai bus pareikštos ir kokios finansinės pretenzijos, mūsų tai neišgąsdins.
– Jūs manote, kad V. Gapšys tiesiog dirbo savo darbą, ir jo veiksmuose neįžvelgiate jokių nusikaltimų?
– Jokių nusikaltimų neįžvelgiu.
– O jūs pats bendraudavote su šiuo metu Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymose minimais „MG Baltic“ atstovais Raimondu Kurlianskiu, koncerno vadovu Dariumi Mockumi?
– Su R. Kurlianskiu aš nebendravau, aš bendravau aukščiausiu lygiu su D. Mockumi savo laikais, ir viskas.
– Nesibaiminate, kad dabar, kai vyksta parlamentinis tyrimas, skelbiamos VSD pažymos, atsiras ir jūsų pavardė, galbūt bus paviešintas jūsų pokalbis su D. Mockumi?
– Neturėjau jokių „postalinių“ derybų su juo. Mes bendravome, kai buvau (ūkio – LRT.lt) ministru, jis buvo pas mane kabinete dėl sporto komplekso. Neatsimenu visų dalykų, bet palaikyčiau, kad sporto kompleksas turėtų būti, jis nėra pelningas objektas, jis labiau visuomenei skirtas. Mes tą projektą vyriausybėje svarstydavome.
– Pakalbėkime apie jūsų asmeninius politinius siekius. Kodėl nusprendėte kandidatuoti į Vilniaus merus?
– Vidinis nusiteikimas mano buvo, bet partija pati pasiūlė, žmonės prabalsavo. Aš pats anksčiau apie tokį norą nesakiau jiems. Politinės organizacijos lyderis turi eiti į pačią sunkiausią ir aukščiausią vietą, o savivaldos rinkimuose pati aukščiausia vieta yra Vilniaus mero postas.
– Pranešdamas apie kandidatavimą į Vilniaus merus teigėte, kad už pažadų nevykdymą atsakysite savo turtu. Kaip veiktų šis mechanizmas šiuo atveju?
– Jeigu būsiu Vilniaus meru, galvoju, kad mano užstatas bus vienas milijonas eurų. Bus užrašyta, kad, užimdamas konkretų postą, vykdau konkrečius pažadus. Jeigu tų pažadų neįvykdau, iš kiekvienos seniūnijos parinkti žmonės nuspręs, kur tuos pinigus panaudoti, pavyzdžiui, vaikų namams, mokykloms, senelių namams, organizacijoms. Tokią nuostatą sieksiu taikyti ir kitiems Darbo partijos nariams.
– Skamba rizikingai. Ar visi partijos nariai su tuo sutinka?
– Palaiko. Atrodo, kad niekas neprieštaravo. O kas nepalaiko, tegul neina į sąrašą. Kodėl rizikingai skamba? Reikia tiesiog dirbti, o ne lakstyti iš frakcijos į frakciją.
– Kadangi kandidatuojate į Vilniaus merus, tai kaip vertinate dabartinio sostinės mero Remigijaus Šimašiaus veiklą?
– Negaliu nieko pasakyti. Silpnokas įspūdis susidaro, bet aš tikrai nesiruošiu jo kritikuoti, nes mane gyvenimas išmokė, kad kritikuoti nėra produktyvus dalykas. Mano tikslas yra eiti į priekį, kurti idėjas. Manęs nedomins, ką mano konkurentai siūlys, neįdomu, jei mane kritikuos. Kitaip sakant, jei nepatinka jums žentas, tvarkykite dukrą patys.
– Bet ar pritariate tokiems neretai viešojoje erdvėje pasirodantiems samprotavimams, kad Kaunui, kalbant apie merus, pasisekė labiau nei Vilniui?
– Labiau pasisekė. Į Kauno merus atėjo žmogus iš verslo sąžiningas, ir jau padidėjo investicijos Kaune, miesto patrauklumas. Kai valdė konservatoriai, Kaunui nesisekė.
– Ar jūs turite planą B, jei nepasisektų sostinės mero rinkimuose?
– Partija bet kokiu atveju dalyvaus visuose rinkimuose. Tikrai aš vesiu partiją į Seimą, tik nežinau, kokiuose vaidmenyse būsiu. Bet vis tiek vesiu partiją į rinkimus, aš sieksiu premjero posto. Mano pažadai bus aiškūs – partija turi turėti ministro pirmininko postą. Jei partija neturi ministro pirmininko, tai ji neprisiima didžiulės atsakomybės, o šio posto reikia siekti.
– Artėja ir prezidento rinkimai. Ar DP turės savo kandidatą į prezidentus?
– Turime du, bet aš negalvoju, kad jie yra labai stiprūs.
– Kas tie kandidatai?
– Kol partija nepatvirtins, aš nekalbėsiu. Jeigu jie nepraeis pro mūsų tarybą, mes paremsime kažkurį iš kitų kandidatų. Sukursime trumpą programą iš kelių nuostatų, tarp kurių turi būti ir kandidato į prezidentus programa. Jei ta programa bus priimtina kandidatui, nesvarbu, kokiai partijai jis priklausys, mes palaikysime jį.
– Ar jau dabar matote iš oficialiai pasiskelbusių kandidatų tokius, kuriuos galėtumėte remti?
– Iš oficialiai pasiskelbusių kandidatų man tinkamiausias kol kas atrodo Vygaudas Ušackas. Jis yra plačių pažiūrų, gerai besiorientuojantis užsienio politikoje, pasaulyje, krašto apsaugoje, turi labai daug diplomatinių įgūdžių, jo mąstymas nėra kampuotas. Su juo Lietuva galėtų užmegzti geresnius, pragmatiškesnius, naudingesnius santykius ekonomikoje, kultūroje su visomis valstybėmis pasaulyje, nei turi dabar.
– Pastaruoju metu Lietuvos politikos areną vienas po kito drebina skandalai, kai, paviešinus VSD pažymas, atskleidžiami įvairūs politikų ir verslininkų ryšiai. Kas, jūsų manymu, vyksta? Vieni tikina, kad pažymomis bandoma susidoroti su tam tikrais verslininkais, politikais, kiti kalba, jog tiesiog priėjome išsivalymo laikotarpį.
– Vyksta tai, kas ir turėjo įvykti, todėl, kad šiame pasaulyje niekas be pėdsako nelieka. Konservatoriai, liberalsąjūdiečiai ir dalis socdemų kaltino kitus, o dabar jie patys yra pažymose.
Jie kūrė klaną su palaiminimu ir dalyvaujant prezidentei. Tai akivaizdžiai matyti. Tai yra didžiulė bėda ne tik politinei sistemai, bet ir visai Lietuva, nes Lietuva buvo skaldoma sąmoningai – aukščiausių vadovų rankomis. Pasekmė – iš šalies emigravo daug žmonių, kurie nenori čia būti ir dirbti, nenori į šituos politikus, į šitą prezidentę žiūrėti.
Aš džiaugiuosi, kad teisėsaugos institucijose yra sąžiningų žmonių, mylinčių savo valstybę, kurie sugebėjo visa tai pateikti, neišsigandę nei prezidentės, nei premjero. Aš žinau, kad minėto klano kūrime dalyvavo ir kai kurie prokurorai, VSD darbuotojai, vadovai, teisėjai. Šitas klanas kūrė buferinę zoną tarp Rusijos ir Amerikos. Neduok, Dieve, koks konfliktas kiltų, ta zona būtų nutrinta nuo žemės paviršiaus.
Mes esame unikalioje geografinėje padėtyje – tarp dviejų sistemų, ir tarp dviejų šių sistemų reikia stengtis tapti taikos zona, kurioje reikia organizuoti taikos susitarimus, kviesti prie derybų stalo, o ne pačiam erzinti ir kurti militaristinę nuotaiką, kurstyti tautinę nesantaiką.