Prieš savaitę Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA)-Krikščioniškų šeimų sąjungos savaitei nukelta planuota diskusija dėl moterų teisių antradienį pagaliau įvyko. Diskusiją inicijavusios Seimo narės Dovilės Šakalienės teigimu, ši diskusija istorinė – iki šiol plenariniuose posėdžiuose tam nebuvo skiriama dėmesio.
Diskusijos metu kalbėjo ir V. Vingrienė. Ji balandžio pradžioje sutuoktinį apkaltino smurtu artimoje aplinkoje, tačiau neseniai sulaukė žinios apie nutrauktą ikiteisminį tyrimą: teisėsaugai pritrūko įrodymų, kad parlamentarės sutuoktinis iš tikro smurtavo.
V. Vingrienė Seime sakė, kad nors už lango jau 21 amžius, tačiau Lietuvoje vis dar vyrauja „giliai įsišaknijęs“ patriarchalinis požiūris, grįstas lyčių nelygybės principu. Tai, jos teigimu, pasireiškia tuo, kad karjeroje ir politikoje dažniausiai pirmenybė skiriama vyriškoms nuomonėms, vyriškos lyties kandidatams ir vyriškai kompetencijai.
„Šiandien profesinėje veikloje moteris vis dar turi būti devyniomis galvomis aukštesnė už vyrą, kad pelnytų deramą savęs įvertinimą ir pripažinimą“, – dėstė V. Vingrienė. Jos teigimu, šiandien dar justi nebylus susitarimas, kad politika ir karjera yra išskirtinai vyriška veiklos sritis, į kurią įžengusias moteris reikėtų traktuoti kaip ne į savo elementą pataikiusias prašailaites ir toleruoti tik tiek, kiek reikalauja etika.
V. Vingrienės aiškinimu, tai plačiai propaguojama ne tik valdžios struktūrose, bet ir šeimose. Jos pastebėjimu, šeimos vyras prioritetą teiks asmeninių ambicijų vystymui ir sulauks tam didesnio aplinkos palaikymo, kone iš inercijos stumtelėdamas savo moterį į antrą planą. Čia moteriai tenka jei nepilno, tai bent dalinio namų šeimininkės etato vaidmuo.
„Toks požiūris dažnai tampa ne tik pagalių kaišiojimo į ratus moters siekiui, bet ir šeimų yrimo ir net įvairių formų smurto prieš moterį priežastimi. Smurto prieš moteris problema, jos priežastys ir sukeliamos pasekmės neabejotinai reikalauja didesnio mūsų dėmesio. Labai apmaudu, tačiau statistiškai kas trečia moteris Lietuvoje, nepriklausomai nuo jos užimamų pareigų, socialinės padėties, išsilavinimo, patiria fizinį smurtą šeimose. Deja, mūsų visuomenėje į tai žiūrima pro pirštus, laikant tai privačiu šeimos reikalu.
Net policijos pareigūnai, turintys ginti ir apsaugoti žmogų, leidžia sau moralizuoti nukentėjusiai moteriai, priekaištaudami dėl to, kad ji kreipėsi pagalbos. Dar blogiau – viešoje erdvėje jie dėsto savo subjektyvias interpretacijas, formuojančias neigiamą požiūrį į smurtą patyrusį asmenį“, – dėstė V. Vingrienė.
Greičiausiai ji omenyje turėjo save, nes iškart po pranešimo apie smurtą šeimoje pareigūnus kaltino abejingumu, sakė „pakraupusi mūsų policininkų požiūriu į smurtą artimoje aplinkoje prieš moterį“.
Pasak V. Vingrienės, fizinis skausmas yra skaudi, moterį žeminanti ir jos orumą palaužianti blogybė, tačiau daug baisesnis psichologinis murtas, kurio atvejų pasitaiko dar dažniau. Tuo metu įrodyti psichologinio smurto apraiškų praktiškai neįmanoma neturint milžiniškos krūvos neginčijamų įrodymų, kurie teismuose nepripažįstami. Ji taip pat kalbėjo apie seksualinę prievartą šeimose, kuri mūsų šalyje esą visai nėra laikoma problema.
Pasak V. Vingrienės, tokioje aplinkoje atsidūręs žmogus palūžta dvasiškai, tikėtinas jo puolimas į depresiją ir savižudybę.
Bendražygiai išsilakstė
V. Vingrienė Seimo narius ragino grįžti prie Lietuvos iki šiol neratifikuotos Stambulo konvencijos, taip pat kvietė stiprias moteris priešintis smurtui bei jo toleravimui.
Liberalų sąjūdžio pirmininkas Eugenijus Gentvilas pastebėjo, kad V. Vingrienei kalbant salėje neliko nė vieno LVŽS nario, tik posėdžiui pirmininkavusi R. Baškienė, „kuri negali pabėgti“. „Ji ir niekada nebūtų pabėgusi, nes jai ta ta tema taip pat svarbi“, – į pastabą reagavo R. Baškienė.
E. Gentvilas buvo teisus: valandą trukusios diskusijos pabaigoje salėje teliko 19 Seimo narių iš 140.
Priešingai nei V. Vingrienė, LVŽS vardu kalbėjęs „valstietis“ Mindaugas Puidokas pasisakė prieš Stambulo konvenciją, raginančią kovoti su smurtu prieš moteris.
LVŽS dar kovo pradžioje išplatino deklaraciją, kurioje aiškinama, kodėl Seimui pavasario sesijoje nebus teikiama ratifikuoti Stambulo konvencija dėl smurto prieš moteris. Išplatintoje deklaracijoje teigiama, kad Stambulo konvencija vertinama prieštaringai ir turėtų būti adresuota pirmiausia toms Europos Tarybos narėms, kurios dar neturi sukurto moters apsaugos nuo smurto teisinio indėlio.
D. Šakalienę nubaudė logikos profesorius
„Čia, šioje salėje, vyko diskusijos energetikos, nacionalinio saugumo ir kitais mūsų valstybei itin aktualiais klausimais. Ir man, kaip moteriai, kaip Lietuvos pilietei, kaip Lietuvos Respublikos Seimo narei buvo labai skaudu klausytis, kad nėra jokio reikalo kalbėti apie moterų klausimus tokiu formatu, kad galime tai daryti kur nors už šios salės ribų, kad yra svarbesnių klausimų, kad yra kita nuomonė,“ – Seimo posėdyje sakė diskusiją inicijavusi socialdemokratė D. Šakalienė.
Pasak Seimo narės, Lietuvoje turime smurto prieš moteris epidemiją. Per metus gaunama 68 000 pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje – 82 proc. aukų yra moterys. Kas trečia moteris ar mergaitė vyresnė nei 15 metų yra patyrusi kurios nors formos smurtą – fizinį, seksualinį, psichologinį, ekonominį. 35 proc. Lietuvos moterų patyrė seksualinį priekabiavimą.
D. Šakalienė kalbėjo, kad du trečdaliai Lietuvos visuomenės smerkia priekabiavimo aukas ir nelaiko priekabiavimo problema. Maža to, Lietuvos gyventojai, palyginus su kitų ES valstybių gyventojais, labiausiai linkę pateisinti seksualinį ir psichologinį smurtą prieš moteris. Lietuva per metus patiria socialinių ir ekonominių nuostolių dėl smurto artimoje aplinkoje už 650 mln eurų.
Seimo narė prisiminė prieš 20 metų universitete logikos egzamine nepadariusi klaidų, o gavusi 8 – visa tai esą dėl to, kad ši neatitiko lyties stereotipo. „Dėvėjau suplyšusį švarką ir suplėšytas kelnes, nes man tai atrodė gražu, o jis pasakė, kad „tikros moterys taip nesirengia“, o tai reiškia, kad ir mano mintys tikriausiai neatitinka standartų. Tas pats profesorius dar prieš 20 metų siųsdavo katedros sekretorę persirengti, jeigu ji išdrįsdavo ateiti dėvėdama kelnes“, – aiškino D. Šakalienė, mananti, kad atėjo laikas su tuo nesitaikstyti.