Tačiau tam, kad pakiltų, jai teko pasiekti dugną, kuomet atrodė, kad kelio toliau jau nebėra. Dabar Aušrai (vardas pakeistas) – trisdešimt septyneri. Ji dirba, sportuoja, turi daug veiklų, džiaugiasi gyvenimu. Nors jos sveikimo kelias buvo ilgas ir sudėtingas.
Moteris pasakojo nuo pat paauglystės vartojusi alkoholį ir bandžiusi kitas medžiagas.
„Draugai išgerdavo, išgerdavau ir aš. Ir man visada tai patiko. Be to, norėjau pritapti, man patiko apsvaigti. Aš pamačiau, kad cheminės medžiagos man padeda tapti kitokia – drąsesne, kažkam labiau patikti, ir pasaulis tada atrodo kitoks“, – pasakojo Aušra.
Jos aplinkoje daug kas vartojo kažkiek alkoholio. „Aš vartojau daugiau. Ir alkoholizmu susirgau labai greitai. Aš supratau, kad, kai aš atsikeliu ryte, ir pirmas dalykas, ką padarau, tai išgeriu 50 gramų nevalgius net – tai nėra normalu Man tuomet buvo dvidešimt keli metai“, – pasakojo Aušra.
Ji suprato, kad draugai taip nedaro, kad kažkas negerai, bet manė, kad viską kontroliuoja. „Kas čia tokio? Aš – ne prie konteinerio, mokausi, kažką veikiu gyvenime, turiu tikslų“, – mąstė mergina.
Išsigando savo reakcijų
Moteris sakė, kad nuo mažumės buvo jautri. Dažnai jautė nerimą, kėlė sau didelius reikalavimus. Besiruošiant pereiti iš mokyklos į universitetą prasidėjo panikos priepuoliai.
„Širdis muša, žemė iš po kojų slysta, akys sprogsta, atrodo, kad man tuoj infarktas, aš tuoj numirsiu, uždusiu. Dabar girdžiu iš žmonių, kad tai nėra taip jau reta. Bet tada nežinojau, ką su tuo daryti, buvo labai baisu“, – pasakojo Aušra.
Tuo metu mergina sužinojo, kad yra raminamųjų vaistų, kurių pavartojus panikos priepuolis gali praeiti. „Man tuo metu neįstrigo, bet, turbūt, į pasąmonę įkrito. Aš nieko su savimi toliau nedariau, nėjau pas psichologus, kažkaip nesprendžiau savo problemų. Jos kaupėsi. O vėliau pradėjau problemas „gydyti“ įvairiais medikamentais“, – pasakojo Aušra.
23 metų ji pateko pas psichiatrą. „Buvo negerai“, – trumpai situaciją konstatavo Aušra.
Gydytojas pasiūlė jai antidepresantų. Aušrai tai pasirodė tinkama išeitis. „Aš laukiau, kad jie palengvins kažkaip mano gyvenimą“, – sakė Aušra.
Moteris prisiminė, kad tada gydytojas jai liepė su tais vaistais negerti alkoholio. Bet Aušra neklausė, ir nieko nekeitė savo gyvenime. „Tas pusmetis maišant antidepresantus su alkoholiu buvo juodas. Man teko pripažinti, kad priklausomybė yra akivaizdi“, – pasakojo Aušra.
Mergina metė gerti alkoholį, bet „tuo metu jį pakeitė raminamieji vaistai“. „Nes buvo nerimas, bloga. Aš gatvę bijojau pereiti“, – pasakojo Aušra.
Pasak jos, viskas prasidėjo nuo pusės tabletės. Per metus dozės išaugo iki 20 tablečių per parą. „Reikėdavo vis daugiau, įprasta dozė nebeveikė. Po metų supratau, kad esu įklimpusi. Nes ir tų vaistų reikdavo susiveikti, jų kažkur gauti tokiomis dozėmis – ir gydytojams meluodavau, ir vogdavau, ir ko aš tik nedariau“, – pasakojo Aušra.
Moteris sakė vaistus vartojusi šešerius-septynerius metus. „Iš to išeiti nebemačiau vilties. Aš bandžiau visaip keitinėti tuos vaistus – pakeisti raminamuosius migdomaisiais, migdomuosius neuroleptikais, jų reikėjo vis daugiau – ir antidepresantų krūva, svoris didžiulis, įgūdžiai dingo, viskas dingo, aš nieko nebegalėjau daryti. Taip pamažu praradau ir darbą, ir santykius, ir pinigus, ir džiaugsmą, ir galėjimą bet ką daryti“, – sakė Aušra.
Gyvenimas ritosi žemyn
Moteris pasakojo vaikščiojusi pas psichiatrus, psichologus, devynis kartus gulėjusi psichiatrinėse ligoninėse, išbandžiusi Minesotos programą.
„Niekur neišbūdavau, vis tiek nutrūkdavau ir vartodavau. Priėjau visišką bejėgiškumą, kai aš nieko nenorėjau. Trisdešimtmečio išvakarėse aš ėjau žudytis, aš nebegalėjau tos kančios pakelti. Man atrodė geriau numirti, nes nieko čia nebebus“, – pasakojo Aušra.
Ji buvo girdėjusi apie 12-os žingsnių programą ir apie reabilitacijos programas priklausomiems žmonėms. „Kad visi greičiau nuo manęs atsikabintų, susikroviau lagaminą ir visa drebanti paprašiau, kad mane ten išvežtų. Aišku, ir ten nusivežiau slapta vaistų, iki paskutinės sekundės spardžiausi“, – pasakojo Aušra.
Moteris pasakojo, kad per reabilitaciją buvo labai sunku. „Abstinencija nuo vaistų yra labai žiauri ir ilga. Pusę metų kiekvieną rytą aš tik beldžiau į darbuotojų duris ir sakiau: duokite man vaistų“, – pasakojo Aušra.
Tačiau moteris konstatavo, kad galiausiai būnant toli nuo miesto, tokių pačių žmonių kaip ir ji rate, pradėjo gerėti. Ji ten buvo pusantrų metų. Septynis mėnesius dar vartojo vaistų. Du kartus atkrito.
„Bet kažkaip po vieną minutę viskas lipdėsi. Ten yra bendruomenė, programa, užimtumas, susipažinau su priklausomybe. Baigiau reabilitaciją, praleidus nepilnus metus visiškai blaiviai, reikėjo pradėti gyvenimą iš naujo“, – pasakojo Aušra.
Gyvenimo kelias prasidėjo iš naujo
Moteris pasakojo, kad buvo labai baisu grįžti į tą pačią aplinką, kurioje anksčiau vartojo. „Reabilitacijoje sužinojau, kad jeigu noriu išlikti blaiva, turiu laikytis 12-os žingsnių programos principų, kurie mane išgelbėjo. Suvokiau, kad jeigu noriu negrįžti prie alkoholio ir tablečių, turiu visiškai jų išsižadėti. Man reikėjo tolimesnės pagalbos. Ėjau į anoniminių alkoholikų (AA) grupes, neilgai trukus po reabilitacijos pradėjau lankyti psichoterapinę palaikomąją grupę, aš iki šiol ją lankau“, – pasakojo Aušra.
Moteris neslėpė, kad šitas kelias yra sunkus. „Kažkada norėjau: duokite man tabletę, ir išspręskite visas mano problemas, o pamačiau, kaip aš ilgą laiką kenkiau sau ir priklausomybė ėmė viršų. Labai atsargiai ir šiandien save žiūriu, stengiuosi dirbti su savimi“, – sakė Aušra.
Moteris sakė labai tikinti vieno priklausomo asmens pagalbos kitam asmeniui principu. Todėl paskatinta kelių žmonių subūrė Lietuvoje priklausomų nuo vaistų asmenų ratą.
„Daugiau negu metus renkasi ta grupelė, kad ir labai mažytė, vieną kartą per savaitę, atsiranda naujų žmonių. Šiandien aš negeriu alkoholio, nevartoju vaistų, bet aš esu ir visada būsiu priklausoma. Aš visada būsiu alkoholikė, priklausoma nuo vaistų. Stengiuosi save saugoti“, – sakė Aušra.
Slėpė savo problemas
Paklausta apie galimas problemų priežastis moteris patikino neturėjusi sunkios vaikystės. „Tų rizikos faktorių nebuvo, aš neaugau gatvėje, nepatyriau smurto“, – sakė Aušra.
Paskui lyg nedrąsiai prisipažino, kad ji buvo labai jautri. Šeimoje apie jausmus nebuvo kalbama. „Mažai pas mus to yra, ir pas mus to nebuvo. Buvo reikalavimų, spaudimų, bet aš nieko nekaltinu. Šiandien jau suprantu, kiek svarbu bendrauti, kalbėtis, save suvokti. Kiek mažai to yra, ir kaip sunku tą daryti. Aš to mokausi“, – sakė Aušra.
Paklausta, kodėl pradžioje rinkosi tabletę, o ne psichoterapiją, moteris sakė, kad jai tai atrodė labai baisu.
„Nebūsiu aš kažkokia ligonė. Su vaistais tai niekas nežinos, niekas nematys“, – savo tuometinį mąstymą atpasakojo Aušra.
Ilgą laiką jai pavyko slėpti, kad vartojo vaistus. Jų, priešingai nei alkoholio, neužuosi. Tik po kelių metų artimieji pastebėjo, kad kažkas ne taip.
„Slėpdavau, išmokau manipuliuoti. Tas tabletes susiberiu į kitą indelį, ir sakau, kad vitaminus geriu. Buvau susikūrusi melavimo ir manipuliavimo sistemą “, – pasakojo Aušra.
Norėjosi pabėgti nuo jausmų
Moteris atviravo, kad jai problema atrodė jos nemiga arba nerimas, o ne tai, kas už jų slepiasi.
„Šiandien bandau suprasti, o ką man sako mano nerimas? Gal aš kažkur nesąžininga su savimi, o gal su kitais, gal kažką nuslepiu, gal pamelavau, gal kažkaip ne taip pasielgiau, o gal jau per daug atsakomybės prisikroviau už visą pasaulį. Yra daugybė dalykų, kurių aš net nebandydavau suprasti, šiandien aš noriu juos suprasti“, – sakė Aušra.
Moteris pasakojo, kad tabletė buvo patraukli tuo, kad ji panaikindavo tuos jausmus, kurių ji nenorėjo jausti – nerimą, paniką, įtampą. „Bet su laiku nyksta ir visi kiti. Galiausiai, man svarbiausia būdavo tik nieko nejausti. O, kai gėriau po 20-30 tablečių per parą, tai iš viso negalėjau niekojausti“, – sakė Aušra.
Moteris nepiešė savo dabartinio gyvenimo rožinėmis spalvomis.
„Ir dabar aš susiduriu su įvairiausiomis situacijomis – ir stresu, ir įtampa, ir nusivylimu. Iki šiol jaučiu tam tikras pasekmes – dirglumą, jautrumą, nemigą. Negalėjo be pėdsakų praeiti alkoholio vartojimas nuo jaunumės ir metai su vaistais“, – sakė Aušra.
Mato sisteminių bėdų
Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos profesorius Dainius Pūras, paklaustas apie vaistų skyrimo problematiką, atsiduso.
„Nenoriu supaprastinti situacijos. Jau ne kartą esu sakęs, kad pas mus vaistai, ir ypač psichotropiniai, liejasi laisvai. Jie išrašomi ir tiems pacientams, kuriems reikia, ir tiems, kuriems nereikia, tai yra didžiausia problema. Nenoriu pasakyti, kad jų nereikia. Ne nuo visų išsivysto priklausomybė, jie yra labai skirtingi“, – sakė D. Pūras.
Pasak specialisto, vaistai kartais yra reikalingi, bet jie dažnai yra skiriami per ilgai.
„Buvo tradicija Lietuvos medicinoje, kad gydytojai buvo skatinami išrašinėti kuo daugiau vaistų, pacientai gaudavo žinią, kad kuo daugiau gersi vaistų, tuo sveikesnis būsi. Tai yra nesąmonė. Vaistų reikia vartoti kuo mažiau, o ne kuo daugiau“, – sakė D. Pūras.
Be to, pasak jo, psichiatrijoje susiduriama su problema, kad iki šiol tinkamai neapmokami nemedicininiai būdai.
„Psichiatrijoje dažniausiai, pirmiausia, reikia ne vaistų, o psichoterapija tinkamai nefinansuojama. Tai, kas turi pinigų, gali susirasti gerą psichoterapeutą, o tiems, kas neturi, tiems išrašinėja vaistus“, – konstatavo D Pūras.
Jo įsitikinimu, tai yra bendra visų atsakomybė. „Mes aiškinamės, kad trūksta pinigų sistemoje – medikų algos mažos, o tuo pačiu lengva ranka buvo paskatintas labai stiprus vaistų naudojimas, tame tarpe kompensavimas, bet ir iš savo pinigų žmonės juos perka“, – sakė D. Pūras.
Ne visais atvejais vaistų reikia
Psichiatras pažymėjo, kad ne visais atvejais reikia vaistų. Jis pateikė pavyzdį, kad dauguma nesunkių depresijų neturi būti gydoma vaistų.
„Ne aš taip sugalvojau. Čia yra pasaulinė rekomendacija, bet pas mus labai dažnai žmonėms tokiais atvejais skiriami antidepresantai. Taip pat ir vaikams, ir paaugliams. Taip neturėtų būti“, – sakė D. Pūras.
Pasak specialisto, Lietuvoje visa sistema – ir medikai, ir pacientai, ir valdžia yra priklausomi nuo vaistų.
„Priklausomi – turiu mintyje ne cheminiu būdu, o kultūriniu, kad visi galvoja, kokių čia dar vaistų paskirti. Šitie nepadėjo, tai skirkime kitus vaistus, jeigu žmogus turi kažkokį emocinį sutrikimą. O gal čia iš viso ne vaistuose esmė. To mąstymo, deja, mūsų medicinoje nėra, ir tai turi gana sunkias pasekmes“, – sakė D. Pūras.
Jis teigė girdįs tam tikrų kolegų pastabas, kad ne nuo visų vaistų išsivysto cheminė priklausomybė.
„Žinau, bet ar tai reiškia, kad dėl to mes juos galime irgi visą gyvenimą skirti. Dabar pasaulyje diskutuojama, kaip net esant tokiai pakankamai sunkiai psichikos ligai, kaip šizofrenija, vieniems žmonėms reikia vaistų ir dažnai, o kitiems, galbūt, nereikia. O pas mus viskas – su diagnoze visą gyvenimą gersi vaistus, nesvarbu, ar jie tau padeda“, – sakė D. Pūras.
Pasak jo, tą reikia keisti, tačiau neaišku net nuo ko čia pradėti.
„Pirmiausia, manau, kad medicinos studijų metu jau turi būti kitos žinios pasiųstos, o ne taip, kaip dabar iki šiol. Jie žino, kad nustatai diagnozę ir paskiri vaistą. Medicina yra visai ne apie tai“, – sakė D. Pūras.
Skiria vaistus lengva ranka
Psichiatras atviravo, kad gydytojai žino, kad jų pacientams reikėtų psichoterapijos, bet ji finansuojama nepakankamai.
„Vieniems gydymo metodams pramušami pinigai stebuklingu būdu, brangiausi vaistai kompensuojami, tai kainuoja mokesčių mokėtojams milijonus, o kiti metodai nepramušami. Sako, nėra pinigų psichoterapijai. Virš psichoterapijos nestovi buldozeris, kuris pramuštų finansavimą“, – sakė D. Pūras.
Psichiatras pasakojo apie Lietuvoje sustojusį laiką jo srityje.
„Anksčiau mano mokytojai sakydavo, dabar jau mano mokiniai tą sako: „Ką jūs čia įsisvajojote? Kokia čia psichoterapija? Mes žinome, kad visur į Šiaurės Vakarus nuo mūsų būtų skiriama psichoterapija ir ligonių kasos apmokėtų, bet gi čia Lietuva, tai ką man daryti? Tai aš skirsiu vaistus“, – pasakojo D. Pūras.
Jis piktinosi: „Palauk, kodėl tu skirsi vaistus, jeigu nereikia tų vaistų žmogui? Ar tai nėra žmogaus teisių pažeidimas, jeigu mes skiriame stiprų psichotropinį preparatą vaikui, paaugliui, suaugusiam, kai jo nereikia? Kas čia vyksta?“.
„Sako: „žinai, žmonės nori, tai paskyriau“. Tai čia ir yra sisteminė priklausomybė“, – sakė D. Pūras.
Nėra nusistatęs prieš vaistus
Jis patikino nesąs nusistatęs prieš vaistus. „Čia ir yra iškraipoma, kai bandai pasaulines tendencijas pranešti, ir sakai, kad nereikia piktnaudžiauti, nereikia skirti vaistų, kada nereikia, o esant tam tikroms būklėms jie yra būtini, sako: kodėl jūs esate prieš vaistus? Aš nesu prieš vaistus. Aš esu prieš vaistų kompromitavimą“, – sakė D. Pūras.
Pasak jo, kai vaistai skiriami tada, kai jų nereikia, tai jie kompromituojami.
„Jeigu yra sunki depresija, tai ją reikia gydyti antidepresantais. Tokiu atvejus viskas aišku, bet dažniausiai būna nesunki, o lengva depresija. Tokios nereikia gydyti antidepresantais, o reikia gydyti kitaip.
Tai yra didžiulė spraga, sovietinis palikimas. Buvo galvojama, kad problemos tik smegenyse, o nėra jokių psichologinių problemų, taip per trisdešimt metų tos spragos ir neužpildėme. Tai pradėkime užpildyti. O vaistai visada bus reikalingi, bet šiuo metu Lietuvoje jie naudojami pertekliniu būdu“, – konstatavo D. Pūras.