DELFI TV laidai „Atėjo Mindaugas“ Z. Kelmickaitė papasakojo ne tik apie siūlymus eiti į politiką. Ji atskleidė, kodėl iki šiol yra vieniša ir pasidalijo mintimis apie senatvę.

Z. Kelmickaitė sukasi kaip voverė rate – veda laidas LRT, filmuoja ir montuoja reportažus, dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentams. Prieš kelias dienas ji grįžo iš Šanchajaus, kur su pučiamųjų orkestru „Trimitas“ dalyvavo tarptautiniame pučiamųjų instrumentų festivalyje.

„Šiandien, sakyčiau, didžiausia drama Lietuvoje, kad žmonės nemylimi. Jie įtarinėjami“, – kalbėjo Z. Kelmickaitė, šįmet apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi.

Jos manymu, šiandien reikia ne vieniems kitus įtarinėti, o galvoti, ką galime Lietuvai sukurti ir už tai pasakyti ačiū. Tačiau, stebisi ji, vietoje to labiau kalbame apie tai, kas su kuo miegojo.

Nedaug trūko, kad Z. Kelmickaitę dabar regėtume ne LRT eteryje, o Seimo posėdžių salėje. Prieš Seimo rinkimus ją kartu kandidatuoti viliojo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas R. Karbauskis.

„Žinot, mano liežuvis – mano priešas. Tai ačiū Dievui, kad kartais priimu gerus sprendimus – žinokit, nesutikau. Man užteko pusvalandžio pokalbio – visą pusvalandį gerbiamas Ramūnas kalbėjo apie tai, kaip jis su Mamontovu leido knygas. Kadangi aš žinau tas knygas... Galvojau, gal jis klaus manęs ko nors, nes mes visiškai nepažįstami. Tai aš jau tada pasakiau. Dabar galvoju – Dievuli, ačiū tau, kad š tikrųjų kažkaip išvengiau tokios kvailos situacijos“, – atviravo Z. Kelmickaitė.

„Tik neklauskit apie vyrus“, – juokėsi Z. Kelmickaitė. Tačiau tai yra klausimas, kurį Z. Kelmickaitei žurnalistai užduoda beveik kiekviename interviu.

Paklausus, kaip nutiko, kad kitoms moterims žeria pamokymus, kaip susirasti vyrą, o pačiai sutuoktinio niekas nepripiršo, radijo ir televizijos laidų vedėja ragino jai tinkamą vyrą surasti ir atvesti.

„Atveskit man. Atveskit – protingą, su kuriuo galima suremti ragus, kuris yra tau lygus. Atveskit. Pasą jums galiu duoti – surašykit. Gal jie visi bijojo? Gal esu per energinga? Kiekvienam žmogui yra skirtas tas kitas žmogus. Aišku, labai didelis dalykas, kai žmogus turi šalia savęs tą, kuris yra gal net ne antroji pusė, o tavo atspindys. Tai yra tai, kas neturi būti vienoda, nuobodu. Bet ir neturi būti labai skirtingi, negali būti feraris ir moskvičius“, – kalbėjo Z. Kelmickaitė.

Atsukusi laiką pašnekovė elgtųsi taip pat, bet, svarsto, gal kai kuriems draugams atsakė per kietai, gal jie nesuprato, kas norėta pasakyti. „Tačiau dėl nieko nesigailiu“, – užtikrino Z. Kelmickaitė.

Jai taip pat nesuprantama senatvės baimė.

„Kodėl mes taip bijome senatvės? Kodėl mes jos nenorime prisijaukinti? Tai, man atrodo, šiandien mūsų didžioji tragedija. (…) Aš bijau tik gūdžios senatvės, kai tu nesupranti, kas esi, ir, neduok Dieve, kad tu negalėtum mąstyti, arba negalėtum paeiti, kad tu būsi kažkam našta“, – dėstė pašnekovė.

Plačiau - DELFI TV reportaže.