Draučių tragedija 1998-aisiais sulaukė atsako pačiu aukščiausiu lygiu. Tragedija įvyko vasario 15 dieną – prieš pat Lietuvos gimtadienį, žudikas buvo lenkų tautybės. Bijota, kad įniršę lietuviai pradės rengti linčo teismus lenkams ir užpuls tuo metu šalyje viešėjusį Lenkijos prezidentą.
Dėl to visuomenė apie įvykį išgirdo vėliau, kai prezidentas jau buvo grįžęs tėvynėn. Tačiau diskusijos ir spėlionės netilo dar ilgai. Kas iš tiesų nutiko tą sekmadienį?
Ėjo per sodybas ir visus žudė
Vasario 15-osios tragedija tęsėsi beveik pusvalandį. Leonardas Zavistonovičius su legaliai turėtais ginklais ėjo per kaimo sodybas ir nužudė 8 tuo metu kaime buvusius žmones, 2 sužeidė. Nelietė tik savo mamos.
Tą pavakarę namuose buvo visi kaimo gyventojai, išskyrus keturis – jie buvo išėję į mišką.
Visų pirma psichopatas pasuko į atokiausią kaimo sodybą, kur gyveno Jonas Bareika ir jo draugė Marytė Rutkauskienė. Prieš kelerius metus į Draučius jie buvo persikėlę iš kito miestelio.
L. Zavistonovičius įsiveržė į jų sodybą. Vyrą nušovė tiesiog gulintį lovoje, o moteris tuo metu rišo šluotą – nušovė ir ją.
Tada maniakas nušovė ir vienišą ūkininką Leoną Garbutavičių. Jo dukra televizijos laidai „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ pasakojo, kad tėtis tuo metu buvo lauke, rakino spyną. Jį rado gulintį prie sodybos durų.
Į maniako taikinį pakliuvo ir Vytautas Vrubliauskas, sužeidė į svečius atvažiavusią jo dukterį Zofiją ir mamą Jadvygą Vrubliauskienę. Abi sužeistos moterys po kiek laiko mirė ligoninėje.
Garbaus amžiaus Jadvyga, kaip vėliau pasakojo jos dukra, peršauta, tikriausiai, dar bandė ieškoti vaistų.
„Neklauskit apie tai. Tie prabėgę metai nieko nepakeitė. Matau krauju aptaškytas sienas. Matau kaip visi vaistai išmėtyti ant grindų.
Gal peršauta mamytė ieškojo kokių vaistų... Matau kaimynų kieme gulinčią seserį. Ji bėgo pagalbos... Aš tada Draučiuose netekau mylimiausios sesers, brolio, mamytės. Trijų žmonių“, – žurnalistui Egidijui Knispeliui sakė Jadvygos dukra.
Pasukęs į dar vieną sodybą, nušovė dar dvi ten dirbusias moteris. Daug detalių apie tai, kaip vyras žudė beginklius žmones, jų išgyvenimus nėra – kaimas nedidelis, visi tuo metu namuose buvę jo gyventojai buvo nužudyti.
Visi, išskyrus L. Zavistonovičiaus mamą, tačiau pastaroji dievagojosi nieko negirdėjusi – buvo sena, galbūt turėjo bėdų su klausa.
„Jis pasakė tik vieną žodį – tėte...“
Baigęs kruviną darbą, maniakas pasislėpė šalia vieno nužudytųjų namų. Buvo dar žiema, žemė šlapia, todėl iš namų atsitempė čiužinį, kad šilčiau būtų.
Pasislėpęs L. Zavistonovičius laukė keturių vyrų, kurie buvo išėję į mišką. Pastarieji vėliau pasakojo girdėję šūvius, tačiau pagalvoję, kad ginklais eilinįkart svaičiojasi brakonieriai. Visgi, jie sugalvojo patikrinti ir pasuko namų link, mat garsas sklido iš kaimo – buvo neramu.
Tačiau prie pat kaimo ramiai ėję vyrai buvo apšaudyti už akmenų pasislėpusio skerdiko. Jį atpažino – tai juk tame pačiame kaime gyvenęs vyriškis.
Mindaugas Kalibatas, vienas iš tąkart ėjusių iš miško vyrų, pradėjo rėkti „Ką čia darai?“, tačiau kulkos toliau šaižiai skrodė orą. Viena kulka kliudė ir jį patį, tačiau kažkokiu stebuklingu būdu nepataikė ten, kur turėjo – į širdį. Netikslus šūvis išplėšė M. Kalibatui dalį krūtinės.
Vyrai slėpėsi už medžių, o žudikas toliau šaudė į juos iš už akmenų. M. Kalibatas, gavęs kulką į krūtinę, krito ant žemės, o prie jo prišliaužė kartu buvęs sūnus.
„Aš surikau. Sūnus išgirdo, atsigręžė ir atbėgo. Tada jį... Prišliaužiau prie jo... Ir akis užmerkiau. Jis pasakė tik vieną žodį. Tėte“, – pasakojo tėvas. Sūnus mirė vietoje.
Kaime nerado nė vieno žmogaus
Žudikas tada išlindo iš už akmenų ir lėtu žingsniu, nešdamasis du šautuvus, artėjo prie M. Kalibato.
„Atsirado jėgų. Pašokau. Ant jo. Pašaukiau antrąjį sūnų. Jis atbėgo. Atėmėm šautuvus. Tada aš iš vienos pusės su buože. Sūnus iš kitos... Kaip vožė, tai net buožė nulūžo. Tas nugriuvo. Rėkia: „Už ką mane mušat?“, – E. Knispeliui pasakojo vyras.
M. Kalibatas pasakojo jau nieko budeliui nebesakęs, tik mušęs ginklų buožėmis. Jo uošvis užgriuvo visu kūnu ir prispaudė žudiką. Kitas Mindaugo sūnus nubėgo kviesti pagalbos.
Nubėgęs į kaimą, jis papasakojo, kad nebėra gyvų žmonių, net ir gyvūnų. Telefono taip pat niekur nerado – 1998-aisiais ne tik, kad mobilieji telefonai buvo tikra retenybė, bet ir laidinio nebuvo nė vienoje Draučių sodyboje.
M. Kalibatas, būdamas pats sužeistas, sėdo į automobilį, be gyvybės ženklų sūnų paguldė ant galinės sėdynės ir nuvažiavo ligoninės link. Ligoninės darbuotojai apie žudynes Draučiuose pranešė policijai.
Kaip į frontą
Pirmieji policijos ekipažai kaime buvo netrukus, o prokuroras Ramutis Jancevičius ten atvyko praėjus keturioms valandoms po kruvinų įvykių.
„Mano karta apie karą ir žudynes žino tik iš tėvų pasakojimų ir kino filmų. Tai, ką aš tada pamačiau, viršijo, ką buvau girdėjęs ir matęs. Manau, karas atrodo taip, ką aš tada mačiau Draučiuose. Visur kraujas. Visur lavonai. Tie, kurie gyvi, verkia. Ir panika“, – „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ sakė R. Jancevičius.
Greitosios pagalbos ekipažai taip pat jau netrukus buvo kaime. Į ligoninę jie nuvežė dar gyvus draučiškius, tarp jų ir patį L. Zavistonovičių. Tačiau labai stipriai sumuštas maniakas mirė ligoninės priimamajame.
Gydytojai nespėjo jam suteikti pagalbos, nes pirmiausiai rūpinosi ne pačiu budeliu, o jo aukomis.
„Buvo kraupu. Kraujas bėga. Žiūrėti sunku. Pranešė, kad vėl veža. Giminės susirinko. Visi rėkia, verkia. Visą naktį dirbom. Kraują tiesiog lauke pylėm kibirais“, – pasakojo Širvintų ligoninės priėmimo kambario sanitarė Ona Garnienė.
Kitos dienos rytą į kaimą atvyko žurnalistai. Vienas jų – dabar DELFI dirbantis Ainis Gurevičius.
„Važiuodamas į tą kaimą visą mašinos dugną sulaužiau. Vadovas sakė, kad pridės prie algos, bet taip ir nepridėjo“, – faktą, kad kaimas tada buvo labai nuošalioje vietoje, patvirtino A. Gurevičius.
Kadangi žurnalistas į kaimą atvyko tik kitą dieną, žmonių kūnai jau buvo išvežti.
„Labai paprastas kaimas, gal iki 10-ies trobų, visos skurdžiai atrodo. Visų namų durys atidarytos, kaip kokiame siaubo filme, kai kur matosi kraujas“, – pasakojo žurnalistas.
Anot A. Gurevičiaus, savo troboje tuo metu buvo ir žudiko L. Zavistinovičiaus mama. Nors ir kitą rytą, ji vis dar nesuprato, kas įvyko.
„Bandžiau su ja kalbėti, bet nesusikalbėjau. Klausiau, ar žinot, kur jūsų vaikas. „Va, čia, kažkur nuėjęs.“ Atrodo, kad ji galvojo, jog jis tuoj grįš, į daržinę nuėjo ko nors atsinešti“, – pokalbį su skerdiko mama atsiminė A. Gurevičius.
DELFI 2010-aisiais publikavo ir „Ūkininko patarėjo“ tekstą, kuriame atsiminimais apie tragediją dalijosi gretimame kaime gyvenanti Honorata. Ji pasakojo girdėjusi šūvius, kurių vienas pakirto jos geriausią draugę.
„Tądien buvo užsukęs kaimynas Česlovas Karužis. Pašnekėjome, aš išlydėjau jį į kiemą. Abu suklusome – Draučių pusėje šaudo. Gal medžioja, abu pratarėme. Paskui jis man paskambino ir pasakė, kad Zavistinovičius kaimą iššaudė. Nustėrau išgirdusi.
Pažinojau ir Lionių – Leonardą Zavistinovičių. Man jis labai geras ir paslaugus buvo. Visada siūlėsi pavežti, ką reikia padėti. Nežinau, kas jam pasidarė, kodėl jis taip pasielgė. Iki šiol galvoje netelpa. (...)
Per karą tiek laidoti vienu metu neteko, kaip tada“, – žurnalistams pasakojo Honorata.
Nutylėjo
Apie tokią nelaimę šiandien žiniasklaida rašytų praėjus daugiausiai valandai po jos. Tačiau tada buvo kitaip. 1998-aisiais Lietuva turėjo švęsti valstybės 80-metį, o išpuolis įvykdytas vasario 15-tą – dieną prieš Nepriklausomybės paskelbimo šventę. Negana to, asmuo, išžudęs visą lietuvių kaimą, buvo kitatautis.
Per daug sutapimų. Juk žmonės pradės kalbėti, kad tai – teroro aktas, kurį pakurstė tautinė neapykanta lietuvių atžvilgiu.
Taip manė ir šalies galvos. Bijota, kad lietuviai pradės rengti linčo teismus šalyje gyvenantiems lenkams, Lietuvoje tuo metu viešėjęs Lenkijos prezidentas taip pat gali sulaukti įpykusių gyventojų.
Būtent dėl šios priežasties tuomečio prezidento Algirdo Mykolo Brazausko atstovas kreipėsi į LRT ir paprašė kol kas neviešinti Draučių skerdynių. Vasario 16 dieną Lenkijos prezidentas sveikino lietuvius su gimtadieniu, o apie protu nesuvokiamus įvykius Lietuvos kaime per radiją pranešta tik dieną po jos, pasakoja E. Knispelis.
Terorizmą įtarė ne tik prezidentūra, bet ir vyriausybė. Pats premjeras Gediminas Vagnorius įsakė sudaryti komisija, kuri ir turėjo ištirti, ar tai teroro aktas.
„Mano žiniomis, tai yra vienintelė vyriausybinio lygio komisija, kuri buvo kada nors sudaryta. Jos užduotis – vienas klausimas. Ar tai kriminalinio pobūdžio nusikaltimas ar įvykis, švelniai tariant, turintis politinio atspalvio. Nes nusikaltimo įvykdymo data daugeliui kėlė visokių abejonių“, – „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ pasakojo komisijoje buvęs prokuroras R. Jancevičius.
Pradėjo tirti
Praskleidus paslapties šydą, apie tai rašė ir kalbėjo visi. Visi laikraščiai, visos televizijos žinių programos. Žuvusiųjų laidotuves apmokėjo valstybė, jose dalyvavo šalies galvos, žadėjo, kuo greičiau ištirti įvykį ir nustatyti skerdynių priežastis. Buvo paskelbtas gedulas.
Tiesa, tą pačią dieną buvo laidojamas ir pats žudikas L. Zavistonovičius, bet jo laidotuvėse dalyvavo tik dukra ir brolis. Galima tik įsivaizduoti, kas tuo metu sukosi jų galvose.
Ne paslaptis, žuvusiųjų laidotuvėse nuolat skambėjo mintys, esą tai padaryta iš tautinės neapykantos. Tačiau lenkų, kiek žinoma, niekas nepuolė – visi laukė, ką pasakys teisėsauga.
Teisėsauga pasisakė netrukus. Tai visuomenei nepatiko.
Prokuratūrai pareiškus, kad nusikaltimas padarytas ne dėl tautinės neapykantos, o psichinės ligos, žiniasklaida pratrūko.
L. Zavistonovičius buvo pakankamai gerbiamas kaime. Yra liudijimų, esą jis buvo protingas, niekada neatsisakydavo padėti, vežė į už 15-kos kilometrų esančią ligoninę pasiligojusius ir kitaip gelbėjo kaimiečius.
„Man ir šiandien tuo sunku patikėti. Kadangi tas visas išdėstymas, kaip jisai šaudė... Tu dabar liepk psichikos ligoniui, jis nesusiorientuos. Aš nežinau kaip pasakyti. Taip padaryti galėjo tik protaujantis žmogus“, – 2011-aisiais sakė vieno nužudytųjų dukra.
Milžiniškas pasipriešinimas
Draučiuose ir kaimo apylinkėse tuo metu tiesiog zujo žurnalistai. Jie kalbino visus, galėjusius pažinoti žudiką. Nužudytųjų artimiesiems nepatiko prokurorų į viešumą iškelta versija, esą L. Zavistonovičius yra psichinis ligonis.
Versiją neigė ir ja netiki net ir specialistai. Pavyzdžiui, Širvintų rajono poliklinikos psichiatrė Konstancija Urbonienė, pas kurią žudikas buvo atėjęs ginklo licencijos.
„Buvo toks žmogus atėjęs. Su skrybėle. Mandagus. Kalbėjom rusiškai. Ramus, švelnus žmogus pasirodė. Kaimynams toks pat jis atrodė“. (...)
Jokio įtarimo nekilo. Jokio. Mano pažymoje parašyta, kad psichikos kabineto įskaitoje neįrašytas. Tada to užtekdavo“, – sakė gydytoja.
Jau iškart po nužudymo žurnalistams ji sakė, kad L. Zavistonovičius bus padarytas psichiniu ligoniu, nes taip tiesiog lengviau. Neva nekils minčių apie jo tautinius motyvus nužudymui.
„Draučių kaimo gyventojus, L. Zavistonovičių paskatino tautinė neapykanta. Paklauskit, ką visos Širvintos kalba“, – tada citavo laikraščiai gydytoją.
Ji tuo tiki ir dabar: „Aš manau, kad dėl ramybės. Kad nebūtų dar daugiau eskaluojama nesantaika tarp vietinių lenkų ir lietuvių. Aš nekalbu apie Lenkiją. (...)
Daug kas taip mano. Ir aš taip manau. Juk dar nieko nėra gero mūsų santykiuose. Vietinių lenkų ir lietuvių.“
L. Zavistonovičių išnarstė po kaulelį
Apie maniaką nutarta išsiaiškinti viską, kas jo gyvenime vyko nuo pat gimimo iki žudynių dienos.
„Tikrinama buvo viskas. Nuo kriminalinio pobūdžio priežasčių iki politinio pobūdžio pasekmių. Tada to asmens biografinius duomenis žinojau geriau nei savo paties“, – „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ kalbėjo A. Jancevičius.
Išsiaiškintos net menkiausios detalės apie Draučių skerdiką – kur dirbo, ką veikė, kokiose ligoninėse ar poliklinikose lankėsi. Teisėsaugai buvo įdomiausia, kaip, įtariama, psichinis ligonis galėjo gauti pažymą ginklui. Juk norint gauti šautuvą, reikia eiti pas psichiatrus, tirti savo psichinę būklę.
Ir išsiaiškino. Dar 1985-aisiais L. Zavistonovičius buvo tirtas Vilniaus psichiatrijos ligoninėje.
Grįžęs namo ir eidamas pas rajono gydytoją dėl ginklo leidimo pratęsimo, jis tiesiog nesinešdavo pažymos apie vizitą Vilniuje. O tais laikais juk nebuvo jokios bendros sistemos, kurioje matytųsi visi įrašai apie pacientus.
Jeigu pacientas keltų abejonių, buvo galima prašyti pažymų iš kolegų psichiatrų kituose miestuose, tačiau žudikas, kaip sakė teismo psichiatras, mokėjo nuslėpti savo ligą ir kontroliuoti save. Todėl abejonių gydytojams Širvintose ir nesukėlė.
Išsiaiškinta, kad L. Zavistonovičius buvo labai pavydus – dėl šios priežasties nuo jo pabėgo pirmoji žmona, kuri buvo liguistai kontroliuojama.
„Išsiaiškinome, kad savo pirmąją žmoną jis tiesiog užkankino liguistu pavydu. Jai neleisdavo niekur eiti toliau iš namų. Kai ji išeidavo į parduotuvę, per langą stebėdavo, į kurią pusę ji nuėjo. Grįžusią apuostydavo. Jam vaidenosi, kad nuo žmonos sklinda pelėsių kvapas.
Tai jam buvo priežastis galvoti, kad ji kažkur rūsyje mylėjosi su kitais vyrais. Su antra žmona gyveno trumpai. Patologinis pavydas gadino santykius. Trečiajai savo žmonai net neleisdavo eiti į polikliniką, kai ji buvo lūžusi ranką“, – E. Knispeliui sakė Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos direktorius Konstantinas Daškevičius.
Anot jo, L. Zavistonovičius nuolat kliedėdavo ir būdavo susikūręs savų priešų – tai gestapas jį persekioja, tai komunistai, tai jo karvėms kažkas daro abortus...
Šūvius girdi ir dabar
Po žudynių Draučiai ištuštėjo. Kaime gyventi liko tik keli žmonės. Nužudytųjų giminaičiai nenorėjo patys gyventi krauju suteptose sodybose, todėl skubiai bandė parduoti tėvų, senelių namus. Tačiau kas juk norės pirkti pastatus ką tik plačiai nuskambėjusiuose Draučiuose?
2011-aisiais Draučiuose gyveno vos 9 žmonės – vos vienu daugiau nei 2001-aisiais. Nors į nuošalų kaimą po tragedijos buvo nutiesti geresni keliai, žudynių vietos sutvarkytos, pastatytas paminklas, keltis čia panoro mažai kas.
Gyventojai žiniasklaidoje pasakojo, kad po tragedijos į kaimą plūsdavo smalsuoliai, norintys pamatyti, kaip atrodo legendiniai Draučiai. Plūdo ir žurnalistai. Praėjus ir 10-čiai, ir 15-kai metų, čia buvo filmuojami įvairūs televizijos projektai, laidos, kuriose „bandoma įminti kaimo paslaptis.“
„Televizija čia kažkokių vaiduoklių ieškojo. Paskui mus rodo kaip kokius kvailius. Gyvename, dirbame, vaikus auginame, kaip ir visi. Laikas užmiršti nelaimes ir tragedijas. Svarbu, kas dabar vyksta.
Žiūrėkite, kokie rūmai šalia kyla. Menininkas iš Vilniaus nusipirko sodybą. Manau, kad padėsiu statyti. Viską moku ir žinau“, – vieną kaimo naujakurių citavo „Ūkininko patarėjas“.
Žmonės žurnalistams pasakojo, esą kaime ir dabar tebegirdi ginklų šūvius. Ne, tai ne šmėklos, o medžiotojai, mat, kaip ir tada, aplink kaimą driekiasi medžioklės plotai.
