Istorijos detektyvai“ kartu su Virginijumi Savukynu nusprendė atidžiau panagrinėti A. Sniečkaus gyvenimą.

A. Sniečkus jau nuo jaunystės prisiekė būti bolševiku. Jo nepaveikė nei motinos, nei brolių ir seserų kalbos. Kai tik 1940 metais Lietuva buvo okupuota, jis iš karto ėmėsi ją sovietizuoti.

„Šiandien mūsų laukia nauji dideli uždaviniai toliau statant komunizmą. Mes esame tikri, kad šiuos uždavinius sėkmingai įvykdysime. Ateitis priklauso komunizmui“, - kalbėjo A. Sniečkus.

Parlamentaras Arvydas Anušauskas teigė, kad A. Sniečkus patologiškai nekentė Lietuvos, kuri buvo 1940 metų.

„Ne veltui Lietuva iš jo atėmė jo turėtą pilietybę. Bet sugrįžęs su okupantais, valdžios viršūnėje jis galiausiai susidorojo su Lietuva visiškai jam suprantamais ideologiniais motyvais – tai yra ir žemių konfiskavimai, ir kolūkiai, naikinimai, trėmimai“, - teigė A. Anušauskas.

Beje, 1940 metais pas jį dar kartą atvyko jo motina, kuri, apžiūrėjusi jo erdvų butą Kaune, pasakė: „Nenorėjai tu, Antanėli, būti ponu, o vis tik juo tapai“. Ji dar bandė atkalbėti nuo išdaviko kelio. O aplankiusi jį darbe ironiškai paklausė: „Ar jis sėdi kalėjime, kad jį saugo tiek daug policininkų?“ A. Sniečkus buvo ištikimas komunistams, bet ne savo motinai. Tai jo nė kiek nepaveikė. Daugiau jie nebesimatė.

1945 metais A. Sniečkus apginklavo per 2000 aktyvistų. Jie turėjo kovoti su partizanais. Šalia kariuomenės, MGB pulkų, stribų buvo ir šie civiliai aktyvistai, kurie turėjo ginklus. Būtent daugelis jų ir krito nuo partizanų rankos. O tada sovietinė propaganda aiškino, kad partizanai žudo civilius gyventojus. Tačiau jie nebuvo jokie civiliai, jie – ginklą paėmę sovietų parankiniai, kurių tikslas buvo žudyti partizanus.

Nors jis visais būdais stengdavosi įtikti Kremliaus šeimininkams, jam tai nelabai sekėsi. Lavrentijus Berija jo nekentė. Jį pakeitė Nikita Chruščiovas, kuris taip pat nejautė A. Sniečkui simpatijų. 1958 metais N. Chruščiovas sukritikavo Lietuvos kino studijos filmą „Kol ne vėlu“. Kodėl? Ogi todėl, kad šio filmo herojai dažnai geria degtinę ir taip propaguoja alkoholizmą.

Kad ir kaip kūrė komunizmą, laisva dvasia Lietuvoje nemirė. 1956 metais Vėlinės tapo taikiu antisovietiniu protestu. 1970 metais Simas Kudirka pabėgo į Jungtines Amerikos Valstijas, 1972 metais pradėjo eiti „Katalikų bažnyčios kronika“, kuri fiksavo sovietų valdžios nusikaltimus. Tais pačiais metais susidegino Romas Kalanta. Tai – tik ryškiausi antisovietiniai veiksmai.

Visa tai labai nepatiko A. Sniečkui. Jis visą gyvenimą į disidentus ir pogrindines organizacijas žiūrėjo kaip į klasinius priešus. Apie kiekvieną įvykį, kuris susijęs su politika, jam nedelsiant buvo pranešama. Ir jis visa širdimi troško, kad tokių įvykių nebūtų. Tik ne jo galioje tai buvo padaryti.

Iš tiesų tai buvo žmogus, kuris didelę savo gyvenimo dalį praleido drebėdamas, kad neišduotų jo bičiuliai, besibaimindamas represijų. Ir laimindamas kitų žmonių represijas ir kančias. Jis darė viską, kad sovietizuotų Lietuvą, kurią suprato kaip savo ūkį. Kad ir kaip jis bėgo nuo savo šeimos, tačiau valstietiško mąstymo taip ir neatsikratė. Toks buvo A. Sniečkus – pavargęs, mokantis užsidėti reikiamas kaukes ir sugebantis prisitaikyti viršininkams.

Žymaus komunistų partijos veikėjo Algirdo Ferenso našlė, žurnalistė ir vertėja Goda Ferensienė dalindamasi prisiminimais akcentavo A. Sniečkaus laidotuvių iškilmingumą.

„Buvo masiškos laidotuvės. Jos buvo fantastiškos. Žmonės vis ėjo ir ėjo – ir tie, kas nekentė A. Sniečkaus, ir tie, kas jį pakentė, visi ėjo. Reiškia, šeimininkas mirė“, - liudijo G. Ferensienė.

A. Sniečkus mirė 1974 metų sausio 22 dieną. Palaidotas Antakalnio kapinėse.

LRT laidos „Istorijos detektyvai“ autorius Virginijus Savukynas konstatavo, kad A. Sniečkus kai kam tėra tolima istorija, o kai kas dar prisimena jį gyvą.

„Tai sovietinių laikų veikėjas, kurį jo pavaldiniai pagarbiai vadino šeimininku. Kai kas jį laiko netgi savotišku Lietuvos bei lietuviškumo gelbėtoju. Tačiau daugeliui jis yra budelis, pasiuntęs gausybę žmonių myriop“, - apibendrino V. Savukynas.

Laidos autorius priminė, kad jis prieštaravo Maskvai, kai buvo liepiama apsodinti laukus kukurūzais, tačiau, pasak V. Savukyno, jis Maskvai prieštaravo ir tada, kai buvo nurodymas tikintiesiems grąžinti katedrą.

„O dažniausiai jis klusniai nusilenkdavo Kremliui ir klausydavo visų jo nurodymų“, - teigė V. Savukynas.

„Istorijos detektyvai“ kartu su V. Savukynu – antradienį, 22.20 val. per LRT TELEVIZIJĄ.