Kaip atskleidė pastarieji Žmogaus studijų centro psichologinio klimato ir žmonių jausenos tyrimai, valstybės atkūrimo šimtmetį Lietuva sutiko pagerėjusiomis nuotaikomis.
Laimingi arba gana laimingi jaučiasi beveik 70 proc. šalies gyventojų, o besididžiuojančių, kad yra Lietuvos piliečiai, skaičius per metus išaugo nuo 69 proc. iki 82 proc.
„Akivaizdus dalykas: klausiami, ar didžiuojasi būdami lietuviais, ar didžiuojasi Lietuva, absoliuti dauguma atsako teigiamai. Žmonėms svarbu gimtoji šalis, protėvių žemė, istorija, kalba. Bet klausimai apie savo šalies valdžią, valdininkus, politikus – jau kita istorija. Susidaro įspūdis, kad Lietuva yra tarsi kažkoks indas, kurio turinys geras, bet valdžia nepatinka. Šie poliai labai atsiskiria“, – DELFI sakė Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ vadovas sociologas Vladas Gaidys.
Jo teigimu, šiuo požiūriu Lietuvos visuomenė skiriasi nuo kitų Baltijos šalių gyventojų.
„Tarkime, Estijoje, protestantiškoje erdvėje, labiau laikomasi pozicijos, kad jei matau blogį, turiu apie jį pranešti ir prieš jį kovoti, kažkur kreiptis, rašyti peticijas. Jei nerašau – kam apie tai kalbėti. Yra didesnis pilietiškumo momentas, paremtas aktyvia pastanga“, – kalbėjo jis.
Pasiguosti – gero tono ženklas
Klausiamas, kodėl kaimynai tiek į savo, tiek į savo šalies ateitį žvelgia pozityviau nei lietuviai, V. Gaidys svarstė, kad tai lemia ir kultūriniai skirtumai.
„Tarkime, Estijoje nepasitikėjimas savimi, neigiamas savo šalies vertinimas labai sunkiai įmanomas, nes protestantų kultūros areale būti nevykėliu yra netinkamas dalykas. Katalikiškoje Lietuvoje pasiguosti yra gal net gero tono požymis“, – kalbėjo sociologas.
Jis prisiminė prieš 20 metų Lietuvoje viešėjusio kolegos iš Švedijos nuostabą.
„Jam didžiulį įspūdį paliko pas mus buvęs fenomenas – badavimo namelis, toks furgonėlis ant ratų. Jame, protestuojant prieš kažkokią problemą, būdavo badaujama. Švedas sakė, kad pas juos, iškilus problemai, žmonės rašo laiškus savo deputatui, aiškina esmę. Bet kad badauti eitų švedas – sunkiai suvokiama. Ten vargiai būtų imamasi tokio pasyvaus veikimo“, – pasakojo V. Gaidys.
Kalbėdamas apie tarpukario Lietuvos patriotizmą, jis išskyrė pasišventusį tikėjimą Lietuva, Tėvyne, simbolika. Sociologo manymu, patriotizmą palaikė ir išorinės įtampos – konfliktas su Lenkija, šūkiai „Mes be Vilniaus nenurimsim“, kitos aplinkybės. Įtakos turėjo ir pasididžiavimas labai sėkmingu jaunos valstybės kūrimu, kai rezultatai buvo aiškiai matomi.
„Iš įvairių šaltinių matome, kad tarpukario Lietuvos gyventojai labai vertino jų sukurtą nepriklausomą valstybę, pasididžiavimo jausmą skatino ir vos per 20 metų nuveikti darbai, atlikti išsiskleidus didžiuliam entuziazmui – literatūroje, architektūroje, pramonėje. Iki šiol sunku patikėti, kad per tokį trumpą laiką nuveikta tiek daug. Juk nuo 1918 iki 1938 metų Lietuva pasikeitė neatpažįstamai, tapo europine šalimi“, – kalbėjo V. Gaidys.
Pasak jo, šiuo metu piliečiams pateikus tiesmuką klausimą, kuo Lietuvoje galima didžiuotis, minimi istorijos faktai, sporto pasiekimai.
„Tačiau iš įvairių tyrimų matau, kad didėja pasididžiavimas globalesniais dalykais, aukštosiomis technologijomis. Jau beveik stereotipiškai sakoma, kad Lietuva – tai „lazerių šalis“, atsiranda Lietuvos, kaip informacinių technologijų vystytojos, matymas, kalbama apie greičiausią internetą ir panašiai. Vadinasi, Lietuvos gyventojams šalies simbolis jau yra ne tik cepelinai, bet ypač jaunesniajai kartai tampa svarbūs kiti rodikliai“, – pažymėjo sociologas.
Ar įvyko Kovo 11-osios Lietuva
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius politologas Algis Krupavičius, kalbėdamas apie Lietuvos požiūrį į patriotizmą ir valstybės raidą, išskiria du kertinius aspektus.
„Pirmiausia reikia pasakyti, kad Lietuvos visuomenėje, švenčiant valstybės atkūrimo šimtmetį, atsirado daugiau optimizmo. Tai atspindėjo, regis, banalus faktas, kad artėjant šventei net pritrūko valstybės vėliavų. Tačiau po Vasario 16-osios, mano subjektyviu įspūdžiu, optimizmo banga gerokai nuslūgo. Labai sunku spręsti, ar tas optimizmas, kuris atsirado šimtmečio išvakarėse, išsilaikys“, – svarstė jis.
Pasak A. Krupavičiaus, atslūgus entuziazmo bangai, viešojoje erdvėje vėl pradėjo dominuoti sensacijos, skandalai, ir po Vasario 16-osios Lietuva tarsi vėl pateko į komunikacinę neigiamų nuotaikų pelkę.
„Tai liečia ne tik politiką: jei prieš šimtmečio minėjimą vyravo optimistinės gaidos, dabar jos nyksta. Kartais gali susidaryti įspūdis, kad Kovo 11-osios Lietuva neįvyko, kad tai – vis dar neįgyvendintas projektas“, – pažymėjo politologas.
Jo manymu, tokias nuotaikas galima būtų aiškinti skirtingomis laiko distancijomis.
„Jei žiūrėtumėme į šimtmečio perspektyvą, nepaisant okupacijų, karų, didelių socialinių, ekonominių ir kitų sukrėtimų, Lietuva išgyveno. Vėl turime valstybę, ji geopolitine prasme yra ganėtinai saugi. Visa tai suteikia nemažo pagrindo optimizmui. O kai žvelgiame į trumpąjį laikotarpį, pastaruosius 28 metus, paveikslas yra gerokai niūresnis.
Juk Lietuva į demokratiją, Nepriklausomybę išėjo kaip viena stipriausių buvusių Sovietų sąjungos respublikų, diktavo politines madas ne tik sovietinei erdvei, bet visai Rytų – Vidurio Europai. Jei nebūtų Lietuvos Sąjūdžio, mūsų demokratizacijos ir nepriklausomybės judėjimo, tiesą sakant, ar komunizmo griūtis būtų tokia greita Vidurio ir Rytų Europoje?“, – klausė A. Krupavičius.
Jo manymu, prabėgus 28 metams, per kuriuos Lietuva nuėjo nemenką pasiekimų kelią, pirmiausia geopolitinio saugumo požiūriu, valstybėje toliau akivaizdžiai matomos labai rimtos problemos, pirmiausia visuomenės lygmenyje.
„Mūsų socialinė nelygybė yra viena didžiausių Europos Sąjungoje, turime demografinę krizę, kuri reiškiasi menku gimstamumu, dideliu mirtingumu ir emigracija. Politiniame lygmenyje akivaizdu, jog esame demokratija su trūkumais, visuomenė yra pasyvi, politikai nesugeba suformuluoti vizijų, kurios telktų visuomenę.
Kai kalbame apie šimtmečio Lietuvą, randame daugiau optimizmo, vilties ir perspektyvos. Tačiau žvelgiant į Kovo 11-osios Lietuvą, pastaruosius 28 metus, paveikslas yra kitas. Lauktos pažangos dar nepasiekėme, o problemų ir kliuvinių sąrašas – vis dar ilgas“, – vardijo A. Krupavičius.
Į ateitį žvelgia optimistiškai
V. Gaidžio manymu, per nepriklausomybės metus įvyko ir daug pozityvių pokyčių. Jis vardijo, kad Lietuvoje augo pasitikėjimas valstybei svarbiomis institucijomis: pasitikėjimas kariuomene padidėjo du kartus, policija – tris kartus, teismais – beveik dvigubai.
Pakankamai aukštai vertinami ir pirmieji Lietuvos asmenys. Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra be konkurencijos, aukštai minimi ir premjeras Saulius Skvernelis, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis.
„Taigi, pasitinkame Kovo 11-ąją daugumai valstybės institucijų turint teigiamą vertinimą, išskyrus Seimą, Vyriausybę, partijas. Bet tai nėra išskirtinis Lietuvos bruožas“, – aiškino jis.
Pasak V. Gaidžio, vertinant visuomenės nuotaikas, tokiuose tyrimuose kaip „Eurobarometras“ pirmiausia pateikiamas klausimas, ar šalies žmonės yra patenkinti savo gyvenimu.
Šio vasario pabaigoje pristatytas naujausias Eurobarometro tyrimas, atliktas 2017 metų lapkritį visose 28 ES valstybėse narėse, atskleidė, kad savo gyvenimu patenkinti 70 proc. Lietuvos piliečių. Deja, šiuo rodikliu Lietuva vis dar atsilieka nuo beveik visų artimiausių kaimynų: Lenkijoje yra 85 proc. patenkintų gyvenimu piliečių, Estijoje – 81 proc., tik Latvijoje šiek tiek mažiau nei Lietuvoje – 69 proc.
„Tačiau aš atsimenu laikus prieš 20 metų, kai patenkintų buvo tik apie 40 proc. Lietuvos gyventojų. Vadinasi, nuotaikų gerėjimo augimo tendencija yra nuosekli“, – pažymėjo V. Gaidys.
Kiek kitokia situacija vertinant šalies ekonominę padėtį. Eurobarometro tyrimas rodo, kad, vertinant Lietuvos ekonominės padėties perspektyvas bei šeimos finansinę padėtį per artimiausius 12 mėnesių, matomas teigiamų nuostatų sumažėjimą nuo 25 proc. iki 21 proc. Visoje Europoje vidutiniškai šie rodikliai yra keliais procentiniais punktais aukštesni, o jų tendencija per pastaruosius metus yra, nors ir nežymiai, tačiau didėjanti.
Kaip didžiausias Lietuvos išgyvenamą problemą 65 proc. Lietuvos respondentų nurodė didėjančias kainas, infliaciją, pragyvenimo kainą. Antra didžiausia problema Lietuvoje, lietuvių manymu, yra nedarbas (23 proc.), trečia – mokesčiai (20 proc.).
Tačiau, V. Gaidžio teigimu, nors Lietuvos ekonominių rodiklių vertinimai, piliečių akimis, yra daugiau neigiami, nei teigiami, klausiami apie šeimos finansinę, materialinę padėtį, dauguma Lietuvos gyventojų ją vertina teigiamai.
„Naujausiais Statistikos departamento duomenimis, žvelgdami į ateitį, Lietuvos žmonės tikisi, kad jų šeimos gyvenimus bus dar geresnis. Optimistinių nuotaikų yra vertinant ir šalies augimą“, – pažymėjo sociologas.
