Tačiau jis sako esąs įsitikinęs, kad Vidaus reikalų ministerijos (VRM) orkestras reikalingas, o jo paties kuruoti ministerijos poilsio namai „Pušelė“ iki šiol gyvuoja, nes yra svarbūs pareigūnų reabilitacijai.

Metus Vyriausybės kanceliarijai vadovavusią Mildą Dargužaitę pakeitęs A. Stončaitis vengia vertinti pirmtakės inicijuotas reformas ir sako radęs įtampų kolektyve. Tačiau jis kartu tikina, kad Vyriausybės kanceliarija šiuo metu tapusi patrauklia ir konkurencinga darbo vieta.

Ilgą laiką neigęs kalbas, kad yra kalbinamas vadovauti Vyriausybės kanceliarijai ilgametis premjero Sauliaus Skvernelio bendražygis interviu BNS pripažino sutikęs vadovauti kanceliarijai „po primygtinio premjero siūlymo“. Buvęs kriminalistas, anksčiau ėjęs aukštas pareigas įvairiose statutinėse tarnybose, pastaraisiais metais vadovavęs VRM kanceliarijai, A. Stončaitis savęs nelaiko politiku ir tikina neturįs planų siekti politiko karjeros.

– Kodėl apsisprendėte imtis šių pareigų? Anksčiau klausiamas ne kartą gan kategoriškai tikinot, kad nesvarstot, niekas nesiūlė šių pareigų, o paskui vis tik buvote paskirtas.

– Buvo keletą kartų kalbėta su premjeru. Keletą kartų buvo premjero siūlymas užimti pareigas, kadangi iš pradžių, kol buvo kanclerė (M. Dargužaitė - BNS), nebuvo nė kalbos apie kažkokius konkrečius susitarimus. Po to, kai ši vieta tapo laisva ir premjeras primygtinai pasiūlė, kad jau reikia eit tiesiog imtis atsakomybės ir visgi įskaitant tai, kad yra darbuotasi su premjeru nemažai laiko skirtingose pareigybėse, atsakomybėse, kur mano kompetencija jam buvo žinoma, ir įskaitant, kad tai yra asmeninio politinio pasirinkimo variantas, tai tiesiog vedamas ir moralinių paskatų, įsipareigojimų sutikau užimti šias pareigas.

Žmogiškąja prasme tai yra man asmeniškai praradimai. Aš Vidaus reikalų ministerijoje buvau aukščiausios kategorijos valstybės tarnautojas su visom valstybės tarnybos garantijom. Tai šito čia neliko. Jei kiltų kam klausimai dėl materialinių dalykų, atlyginimas čia mažesnis ir, deja, čia to atlyginimo, kurį ten gavau, matyt, nepasieksiu. Bet ne tai svarbiausi apsisprendimų dalykai. Svarbiausia – premjero įvertinimas ir moraliniai dalykai, buvo dirbta ir buvo prašoma pagalbos.

– Kaip per tuos metus išsivystė jūsų ir premjero santykiai? Ar esate draugai?

– Draugai – per stipru būtų taip sakyt. Mūsų santykiai yra pakankamai supratingi, darbiniai.

– Kokius projektus, darbus, Jūs, jau kiek apšilęs kojas, formuluojate savo komandai?

– Pirmas dalykas – tai mokesčių sistemos struktūros tobulinimas ekonomikos augimo linkme, mokesčių bazės optimizavimas. Tai toli gražu ne vien Finansų ministerijos darbas. Kryptingas regionų vystymas lyg butų Vidaus reikalų ministerijos kompetencija, bet suprantame, kad europinės paramos lėšas administruoja daugelis ministerijų ir kiekvienas savaip mato tą regionių išvystymą. Kanceliarijos paskirtis suakumuliuoti tas idėjas ir lėšas į visumą ir užtikrinti visus interesus.

Labai matome tokius projektus, ko dar nėra tikslinio darbo – talentų pritraukimo ir išlaikymo Lietuvoje struktūros, sistemos sukūrimo. Ne tik gerą algą reikia mokėt, darbo, organizacinės kultūros, paramos ir paslaugos užtikrinimo jaunai šeimai, inovacijų kūrimo galimybių sistemos sukūrimas.

(...) Starteginis planavimas ir rezultatų valdymas – prigimtinė kanceliarijos pareiga šį procesą valdyt. Nežinau kodėl, bet bent šiandien tokia padėtis, kad kanceliarijoj šituo niekas neužsiima, tiesiog buvo deleguotos funkcijos įvairioms ministerijoms. Manau, visiška klaida, bandome grįžti ir vėl tapti konsoliduojamąja veiklos standartų nusistatymo organizacija.

Šiandieną dar sunku įvertinti Vyriausybės kanceliarijos darytą reformą, gal kai kur reikės kiek pataisymų, tačiau niekas negali net ginčytis su mumis, kad šiandien tai tapo inovatyvi, pritraukusi naujus protus, bekonkuruojanti net su privačiu verslu organizacija. Pas mus pradėjo eiti jauni, užsieniuose mokslus baigę žmonės iš privataus verslo.

– Čia būtent po M. Dargužaitės atliktos pertvarkos?

– Nebūtinai dėl M. Dargužaitės atliktos reorganizacijos, o pačios filosofijos pakeitimo. Mes šiandien pradėjome samdyti tokius žmones ir aš praėjusią savaitę pasirašiau keturias sutartis su tokiais žmonėmis.

– O kaip Jūs juos priviliojate? Kokiais atlyginimais, priedais?

– Yra tikslas šiandieną konsoliduojant pačius procesus - su mažesniu kiekiu, bet su labai aukštos kvalifikacijos darbuotojų ir su žymiai didesniu atlyginimu galima nuveikti kokybiškus darbus. Tuo keliu ir eina kanceliarija, dėl to keturias ar penkias sutartis pasirašiau, kur žmonėms iš tikrųjų atlyginimo vidurkis su visais priedais – apie 1,6 tūkst. eurų „į rankas“.

– Jūs pats priimtas į šias pareigas iškart Jums skiriant priedą prie atlyginimo. Kada bus išspręsta ši problema, kai bus aišku, kas yra sutartas atlyginimas, o kas yra kitos priemokos?

– Mes kartais sukeliame dirbtinas sensacijas ar peną rašymams, kad štai paskiriamas žmogus, dar nieko nenuveikė, o jam skiriamas priedas. Tai mes turime šiandien visiškai kvailą sistemą...

– Tai jūsų rankose dabar ta sistema.

– Be abejo, mūsų rankose. Mes labai viliamės, kad naujasis Valstybės tarnybos įstatymas bus priimtas. Tikrai atsiranda aiški nedviprasmiška tvarka. Nusibraukia įvairiausi priedai priedėliai, bus suprantama alga. Kitas dalykas, kad daugeliui bus numatyta, kad atlyginimas galėtų judėt pagal žmogaus darbo įvertinimą, nereikėtų kažkokių procedūrų, komisijų, apaugusių biurokratizmu.

Mano konkrečiu atveju, kad nereikėtų jokių priedų, būtų paprasčiausiai fiksuota kanclerio alga ir būtų visiems suprantama ir skaidru. Didelė ar maža mano alga? Galiu pasakyt, kad šiandien mano gaunama alga yra Policijos departamento valdybos viršininko alga. Tai yra apie 2 tūkst. eurų į rankas.

Labai tikimės, kad jau šiemet valstybės tarnybos pertvarka bus.

– Esat kalbėjęs ir apie valstybės institucijų konsolidavimą. Kaip, kada ir kiek jų gali būti jungiama, naikinama?

– Nesu šalininkas sakyt, kad vieną ar kitą instituciją reikia naikint. Pirmiausia turime aiškiai pasiskaičiuot ir įsirašyt procesus ir funkcijas, už kurias atsakomybę yra prisiėmusi valstybė.

– Bet jau yra skaičiuota, Saulėlydžio komisijos veikė...

– Toli gražu. Kas gali pasakyt, kad visus procesus ir funkcijas valstybė šiandien žino. Reikėtų įsivertint, ar tikrai visi procesai ir funkcijos, kurias valstybė prisiėmė, ar jos dar šiandien būdingos valstybei. Pavyzdžiui, yra pribrendęs verslas, rinka galėtų daug funkcijų vykdyt. Kaip kažkada buvo sunku tai pačiai policijai atsisakyti apsaugos funkcijos. Visi galvojo, panaikinsim apsaugos policiją – žlugs, išvogs, gyventojai gyvens siaube ir nieko neįvyko, nes rinka jau buvo tam pasiruošusi. (...)

Kažkodėl labai skausmingai priimama. (...) Viršininkas sako, koks aš būsiu viršininkas, jei ne aš priimsiu žmogų į darbą, o kažkas kitas centralizuotai atrinks. Va kur mūsų klodai yra. Tikimės centralizuoti atrankas. Tai galbūt bus skausminga vadovams, gal mechanizmas kažkiek iš pradžių girgždės, bet tikrai neturėsime tiek protekcionizmo, kuris Lietuvoje yra.

– O gal priešingai – tas protekcionizmas susitelks vienose rankose?

– Patikėkite, sukontroliuot vieną įstaigą, žymiai paprasčiau procesą valdyt, negu jo nevaldyt tūkstančiuose skirtingų organzicijų. Dabar labai svarstom, kas yra Valstybės tarnybos departamentas (VTD), kokia jo misija, koks santykis tarp VRM ir VTD. Bet kaip tarpinė priemonė galėtų būti atrankų centralizavimas per šį departamentą, bet paskui ta funkcija, kaip ir viešieji pirkimai ir kitos funkcijos galėtų pereiti į Nacionalinį paslaugų centrą.

– Kalbant apie viešuosius pirkimus – dabar jau yra Centrinė perkančioji organizacija.

– Apie tai yra atskiras pokalbis, kadangi šiai organizacijai dar augt ir augt. Dabar negaliu pasakyt, lyg ir pasikeitusi vadovybė, norai geri yra, tačiau jiems dar reikia augti toli toli.

– Viešieji pirkimai taip pat būtų sutelkti į Nacionalinį paslaugų centrą?

– Taigi čia irgi paslauga yra. O kas čia tokio? Suomijoje taip yra. Kitas dalykas, pagalvokime, kiek mes perkame šiandien valstybėje? Nežinau, ar kas padarė analizę. Dabar paprašiau, kad padarytų apžvalgą. Paprasčiausios kanceliarinės prekės – turime dešimtis tūkstančių pirkimų per metus. O jei turėtume centralizuotą pirkimą, tai kainą turbūt dvigubai mažesnę turėtume.

Kitas dalykas – nekilnojamas turtas, tai mūsų milžiniška problema. 724 įvairios valstybinės institucijos valdo 28 tūkst. objektų. Tai sudaro daugiau nei 10 mln. kvadratinių metrų. Likutinė vertė virš 3 mlrd. eurų. Koks šito turto efektyvumas? Daugiau turto yra pernuomoto įvairiausiu būdu, o įstaigos dar nuomojasi turtą savo reikmėms iš privatininkų.

Labai paprastas receptas yra, kuris šiandien svarstomas – kriterijai pagal kuriuos bus suskirstytos įstaigos, sakykim, pagal reprezentaciją, funkcinį poreikį, žmonių skaičių ir bus paskaičiuota, kiek kokiai įstaigai iš biudžeto bus remiamas turto išlaikymas. Jei įstaigos turės daugiau to turto, kuris joms bus viršplaninis, jie paprasčiausiai negaus išlaikymo jam.

Dabar turime atvirkštinę situaciją, kai visiems sakome, atiduokite turtą, jis jums nereikalingas. Aš manau, kad tai kategoriškai persikreips į kitą pusę. Mes tikimės būti užversti jų prašymais, kad mūsų Turto bankas perimtų tą turtą.

– Bet Jums būnant VRM kancleriu kuravote tokius dalykus kaip poilsio centras „Pušynas“, arba pučiamųjų orkestras ministerijos žinioje. Ar tai neprieštarauja tam, ką sakote?

– Žinot, čia reikėtų tokio sisteminio požiūrio. Dėl orkestro – jis neseniai atšventė 70 metų jubiliejų, statutinė organizacija, šis orkestras vienintelis visoje VRM sistemoje su giliom didelėm tradicijom, daugiau nėra jokių, buvo kitų – jie panaikinti.

Policija, pasieniečiai, priešgaisrinė, visos kitos – visur rikiuotės, policijos dienos, visuomenės pasieniečių šventės. Orkestras yra tikrai panaudojamas ir apkrautas. Šituo atveju panaikint galima. Būtų sutaupyta apie 400 tūkst. eurų. Bet pagalvokim, kokią pridėtinę vertę tai sukuria.

Dabar „Pušynas“. Štai kur didžioji problema – policijos pareigūnų ir visų kitų statutinių pareigūnų yra žiauri profesinė deformacija, kuri visuomenei mažai pristatoma ir per mažai kalbama apie ją. Daugelyje šalių yra psichologinė reabilitacija išplėtota iki begalybės. Arba prie atlyginimo gauna reabilitacinį priedą ir perkama paslauga. Mes šito neturime. Atlyginimų sistema, pagal kurią policininkas ar kitas pareigūnas galėtų tokias paslaugas pirktis – mažai tikėtina.

– O nebijot, kad prieš jus kada nors sėdės tais pačiais argumentais apsiginklavę kitų institucijų vadovai, nes visi dažniausiai turi pilnas kišenes labai svarių argumentų toms įstaigoms prie įstaigų ar turtui išsaugoti?

– (...) Tikrai esu šalininkas, kad neturėtų būti įvairiausių poilsio namų. Rinka šiandien gali tą patenkint. Tačiau su viena sąlyga – mokėkime žmonėms algas ir sudarykime sąlygas psichologinei pagalbai.

– Na, bet policijos pareigūnams jau sakoma gerokai pakeltos algos.

– (...) Kartu su valstybės tarnybos įstatymu bus keičiamas ir Statutas. Tai daug procesų, tame tarpe ir darbo apmokėjimo, susireguliuos ir turėsime tikrai grįžti prie tokių „Pušynų“ ir galbūt prie orkestrų. Esu šalininkas, kad bent šiuo atveju orkestras turėtų išlikti.

– Jums ilgai dirbusiam policijos sistemoje teko priimti piniginę padėką, kyšį?

– Ne.

– Dirbote tais laikais, kai korupcija šioje sistemoje vešėjo.

– Mes vienu momentu dirbdami su dabartiniu premjeru (Vidaus reikalų ministerijoje – BNS), kai partijos kai kurios atėjo į valdžią, galvojome, kaip bus su viešaisiais pirkimais. Patikėkite, net užuominos mums nebuvo. Kodėl? Ką aš žinau. Matyt, kad yra pozicija tokia. Kitas dalykas – viešieji pirkimai labai rizikinga sritis ir daug žmonių nenori dirbti pirkimų komisijose, nes kažkas bus nepatenkintas, bus skundai. Vienintelis vaistas nuo to – išskirstyti sprendimų kompetenciją viešajame pirkime, kad priklausytų nuo trijų grandžių. Lietuva – pažįstamų kraštas, bet kuris šiandien rizikuos su trim grandim tartis?

– Bet gal užtenka susitart su vadovu, o tada visos likusios grandys savaime?

– Niekada nebuvau prie viešųjų pirkimų. Galit paklausti policijos, Vidaus reikalų ministerijos žmonių, kurie patvirtintų mano žodžius – buvo visi sukviesti ir buvau pasakęs, pirmiausia teisininkams, kad jei prašysiu kokio neteisėto sprendimo, jie jo neturi vykdyti. Tiesiog neprivalo, turi man sakyt, kad neteisėtą nurodymą duodu. Ir pirkimų komisijų nariams buvau pasakęs, kad jei gyvenime duosiu kokią nors bent užuominą apie kokį konkretų asmenį ar pirkimą, tai jie turi keliaut į kitus kabinetus pranešt. Nesu gyvenime to daręs ir niekada nedarysiu.

– Koks Jūsų santykis su politikais, partijomis?

– Ačiū Dievui, negaliu pasakyti, kad nepažįstu žmonių, bet kad aš turėčiau artimus santykius su politikais – aš jų neturiu.

– Pats dabar jaučiatės esąs politikas?

– Ne.

– Neisit į politiką?

– Ne.

– Grįšit į Vidaus reikalų ministeriją?

– Visur galima grįžti. Tik neaišku, kada ir kaip. Ir ar bus tų vietų. Bet šiandieną planų, kad grįžt negrįžt...Bet vienareikšmiškai galiu atsakyt, kad į politiką – ne. Nes savo laiku, prieš praeitus Seimo rinkimus, jei būčiau norėjęs, būtų atsiradusi galimybė kandidatuot kažkur. Tai tikrai neturiu tokių planų gyvenime.

– Ar tarp jūsų sąlygų einant į šias pareigas, nebuvo tokios, kad būtų išsaugota vieta jūsų grįžimui į VRM?

– Ne.

– Jei premjeras eitų į prezidentus, ar lydėtumėt jį, eitumėt į jo politinę komandą?

– Čia klausimas toks įdomus, premjerui dažnai užduodamas. Kaip sakiau, į politiką neisiu, o kas būtų, jei būtų, tada ir žiūrėsim, jei įvyks.

– Ar esate medžiotojas?

– Taip. Esu tai deklaravęs ir ten parašyta, kad aš nepriklausau jokiam būreliui. Daug tokių medžiotojų yra. Jei kur sudalyvauju medžioklėse, tai nekelia jokio interesų konflikto. Jei matyčiau, kad būtų, tikrai nusišalinčiau nuo sprendimų. Aš 10–15 metų nesu dalyvavęs nė vienoje kolektyvinėje varovinėje medžioklėje. Kadangi tuomet nežinau, su kuo galėčiau susidurt. Tai mano sąmoningas veiksmas.

– Prisimename tokias medžiokles, kuomet kartu dalyvauja ir ministrai, ir kontroliuojančių įstaigų vadovai ir kontroliuojamų verslo įmonių savininkai, ten galbūt sprendžiasi kažkokius reikalus.

– Na, žinot, čia jau matyt yra kokie aukšto pilotažo kur nors tie būreliai ir tie asmenys...O ką tokio, kad ir VRM kancleris, galėtum išspręsti medžioklės metu? Žinau, kad buvo istorijos, kad į konkursus žmones priiminėjo. Bet tai reikia būti nemąstančiu, kad šitos rizikos neįvertintum. Dirbtinai šalintis žmonių nereikia, tada kaip kaltas jautiesi. Bet jei nenori interesų konflikto, tai daugeliu atvejų išvengsi.