Šios bažnyčios bausmės turėjo atgrasyti nuo minčių apie baisų pasirinkimą

Pirma pasaulietinis, o tada – bažnyčios teismas, po kurio skiriama 5-40 dienų atgaila – meldimasis klūpant arba gulint kryžiaus poza ant grindų, duonos ir vandens pasninkas. Taip 19-20 amžiuje Lietuvos teritorijoje buvo kovojama su bandymais nusižudyti.

Apie tai knygoje „Vyriškumo raiška? Bandymai nusižudyti Telšių (Žemaičių) vyskupijoje XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje“ pasakoja istorikas, Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) doktorantas Vilius Šadauskas. Praėjusį sekmadienį ši knyga pristatyta Vilniaus knygų mugėje.

Bažnytinė atgaila turėjo sukelti diskomforto jausmą

Tuometis Rusijos imperijos baudžiamųjų tvarkomųjų įstatymų kodeksas numatė bausmę už savižudybę. Pasaulietinė ir bažnytinė teisė buvo persipynusios, taigi funkcija būdavo perduodama vyskupijos konsistorijai. Už bandymą nusižudyti buvo skiriama bažnytinė atgaila.

„Procesas buvo didžiulis. Imkime tipinę situaciją: gatvėje moteris, išgėrusi nuodų, acto esencijos, bando atimti sau gyvybę. Patruliuojantis pareigūnas ją randa, nugabena pas vietos gydytoją, jis identifikuoja substancijos panaudojimą ir bandymo nusižudyti aktą, tada perduodama pasaulietiniam teismui.

Pasaulietinis teismas, įrodęs, kad yra viešosios tvarkos ir Dievo tvarkos pažeidimas, perduoda bylą tos vyskupijos katalikų bažnyčios konsistorijai, ši dar kartą analizuoja situaciją, nusižudyti bandęs žmogus tardomas, analizuojama situacija, apklausiami liudininkai, tuo pagrindu parašomas bausmės nuosprendis – paskiriama bažnytinė atgaila, kuri trukdavo 5-40 dienų, priklausomai nuo aplinkybių“, – DELFI pasakojo V. Šadauskas.

Šalia bažnyčios veikdavo špitolės – prieglaudos, jose gyvendavo ir dvasininkai. Nusikaltęs žmogus būdavo čia atgabenamas, tipinė bausmė būdavo meldimasis klūpant arba gulint kryžiaus poza ant grindų, pasininkas pirmadieniais, trečiadieniais, penktadieniais valgant tik duoną ir vandenį. Visą tą laiką reikėdavo klausyti kunigo pamokymų ir moralizavimų dėl bandymo žudytis, apie savižudybės bausmės baisumą ir amžiną prakeiksmą.

„Po visko asmuo turėdavo atlikti viso gyvenimo atgailą ir tik kunigui pasirašius, nusiuntus konsistorijai, kad viskas atlikta, galėdavo grįžti į funkcionalų gyvenimą visuomenėje“, – sakė istorikas.

Naudojo skirtingas žudymosi technikas

Būdai, kaip moterys ir vyrai žudydavosi, skyrėsi. Moterų atveju nors ir pasitaikydavo peilis, skustuvas, pagrindinis būdas buvo nuodai – acto esencija – stiprios koncentracijos rūgštis. Tarp vyrų dažniausias būdas buvo pasikorimas, aštrieji ginklai – skustuvas, peilis, kirvis. Tačiau sėkmingiausiu įrankiu laikytas pasikorimas, mat peiliai ir durtuvai neužbaigdavo veiksmo, o tada grėsdavo bylos. Taip pat naudoti šautuvai, retais atvejais – nuodai.

Pasak V. Šadausko, pagal to laikmečio interpretacijas būdavo suvokiama, kad žmogus, darydamas bet kokį nusikalstamą veiksmą, patiria tam tikrą malonumą – dvasinį, psichologinį, fizinį. Už tai turėjo būti taikoma bausmė, jos būdu turėjo būti sukeliamas diskomforto jausmas, kuris panaikintų prieš tai buvusio malonumo patirtis.

Pasak LEU doktoranto, pagrindiniai savižudybių veiksniai buvo įvairūs. Iš šaltinių atrodo, kad tarp vyrų bandymų nusižudyti priežasčių girtumo būsena nebuvo svarbus veiksnys.

„Tačiau jei mes įdėmiai žiūrėsime į pačias bylas, įsiskaitysime į situacijos kontekstą, matysime, kad pagrindiniai veiksniai gali būti įvairūs, bet greta to esantis veiksnys, stimuliatorius, žmogaus veiksmus lemiantis aspektas buvo girtumo būsena. Girtumas, alkoholio vartojimas taip pat susijęs su to meto socialine kultūra. Motiejaus Valančiaus blaivybės akcija buvo ne tik vertybine, bet ir praktine prasme, nes alkoholio vartojimas buvo normali visuomenės praktika. Tai nebuvo problema, buvo karčemų kultūra, tai buvo vienas socialinio gyvenimo aspektų“, – kad alkoholis Rusijos imperijoje buvo paplitęs, aiškino V. Šadauskas.

Suskaičiuoti paukščius lengviau nei savižudybes?

V. Šadausko aiškinimu, iki 95 proc. bandymų nusižudyti arba savižudybės priežasčių likdavo nežinomos. Konsistorijos fonduose saugomi bandžiusių nusižudyti asmenų bylų aprašymai. Tai istorikui padėjo rekonstruoti bandymo nusižudyti veiksmą nuo jo pradžios iki įvykio ir jo pasekmių.

V. Šadausko knygoje kalbama ir apie įvykdytas savižudybes, ir bandymus nusižudyti. Nustatyti, kiek bandymai žudytis buvo paplitę, keblu – tai yra stigmatizuojantis veiksmas, jei jis įvyksta šeimos rate, kai nemato daktaras, policininkas, tą galima nuslėpti.

Vis dėlto, istoriko duomenimis, 19 a. Lietuvos teritorijoje savižudybių statistika buvo 13,7 karto mažesnė nei 2014 m. Bandymų nusižudyti statistiką doktorantas traktuoja kaip kokybinius duomenis, užfiksuotus ir Katalikų bažnyčios konsistorijoje nagrinėtus atvejus. Tai – patvirtinti bandymų nusižudyti atvejai.

„Iš kur toks skirtumas? Bandžiau įvertinti, ar tokia gali būti didelė žinių užfiksavimo problema. Rusijos imperijos administracija yra gana preciziškai veikianti sistema, kuri gali suskaičiuoti netgi naminių paukščių skaičių ir pateikti jų statistiką, taigi ar tikrai savižudybių skaičius gali taip laviruoti ir sunkiai būti apibrėžiamas“, – svarstė istorikas.

Tuo metu knygos pristatymą moderavęs LEU mokslo ir plėtros prorektorius profesorius Aivas Ragauskas replikavo, kad suskaičiuoti paukščius nėra problemos: tiesiog savižudybė yra stigmatizuota ir tai ne tas pats kaip skaičiuoti paukščius.

V. Šadauskas kėlė mintį, kad 19 a. iro luominė visuomenė, bajorai nebebuvo tikrieji bajorai, valstiečiai nebebuvo įbaudžiavinti sėslūs gyventojai, keitėsi visuomenės struktūra. „Čia tik prielaida, bet galbūt tada atsiranda psichologinės prielaidos žmogui svarstyti savo būtį? Nes luominė visuomenė ir katalikybės esmė skatina žmogų pasitenkinti tuo, kur jis ir kaip jis yra, nes tai Dievo nulemta, o jei gyvenimas labai sunkus, remiantis religiniais tekstais, taip turi būti, nes Dievas tave myli ir turi nešti šitą naštą dėl išganymo“, – kodėl galėjo išaugti savižudybių ir bandymų žudytis skaičiai, svarstė knygos autorius.

A. Ragauskas pastebėjo, kad ši lietuvių kalba pasirodžiusi knyga – pirmasis istorinis monografinio tipo tyrimas apie sudėtingą savižudybių fenomeną. Jo teigimu, tai inovatyvus istorinis tyrimas, skirtas šiai socialinei, kultūrinei, teisinei, religinei ir psichologinei problematikai.

Merginos dažniausiai žudėsi dėl meilės

Vilniaus universiteto dėstytojas psichologas Paulius Skruibis sakė besikankinantis, kada išgirsta pasakymą, kad lietuviai nuo seno buvo savižudžių tauta. Jo teigimu, iš principo neturime jokių duomenų, kurie tą rodytų.

„Tai, ką matome iš pirmosios turimos statistikos, 1920-1930 m., kad tai viena mažiausiai savižudybių turinti šalių Europoje. Ta, ką mes matome iš Viliaus surinktų duomenų, kad savižudybių paplitimas irgi nėra didelis, o legendos apie Margirį ir Pilėnus – pasakykit man tautą, kuri neturi panašios legendos. Taigi tai mūsų pačių sukurtas mitas“, – dėstė P. Skruibis.

Pasak P. Skruibio, paralelių išvedimą tarp dabarties ir to laikotarpio riboja tai, kad tuomet savižudybės buvo žymiai retesnis reiškinys. Tai reiškia, kad kažkas visuomenės socialinėje plotmėje ženkliai pasikeitę.

„Man buvo labai įdomu bylų aprašymai. Jos padeda suprasti, kiek savižudybė kaip reiškinys stigmatizuota. Šioje knygoje galime pamatyti stigmatizacijos ištakas. (…) Ką žmonės daro, kai juos už kažką baudžia? Jie stengiasi nuslėpti, taigi labai įdomu skaityti, kaip žmonės pateikia paaiškinimus, kad visai nemėgino nusižudyti, balandžio mėnesį įkrito į ežerą, jo viduryje atsidūrė su rūbais“, – tai, kad teisiami žmonės neigdavo bandę žudytis, aiškino P. Skruibis.

Psichologo teigimu, apie savižudybę sunku kalbėti iki šių dienų – tai reiškinys, per amžius stigmatizavęsis, taigi baimės yra iki šiol.

P. Skruibis taip pat kėlė klausimą, kodėl 19 a. žudėsi 15-20 metų amžiaus merginos. „Veronikos paveikslas čia ne veltui iškyla: daugeliu atvejų tai sukasi aplink tai, kad pažadėjo vesti, bet nevedė, arba gyveno su ponu, o jis susirado kitą, arba staiga jauna 17 metų mergina pas kokį poną tarnauja, kažkodėl mėgina nusižudyti, jos klausia, kokios priežastys, o ji nieko negali pasakyti. Kodėl ji nieko negali pasakyti apie priežastis? Dabartiniai įvykiai dėl seksualinio išnaudojimo, priekabiavimo atvejų, kai jaunos merginos papuola į vyresnių vyrų įtakos spąstus ir ne visada sugeba, gali pasipriešinti. Manau, tokių istorijų irgi gana daug“, – sąsajų su nūdienos #MeToo skandalu įžvelgia P. Skruibis.