„Mes, vokiečiai, taip auklėti, kad visada galvojame esantys kalti. Jei ką, galite siųsti man laiškus, iš esmės, aš – pagrindinis kaltininkas. Nereikėjo iš karto eiti mokytis vairuoti, iš pradžių turėjau išmokti lietuviškai, tada paieškoti informacijos internete ir tada bėgti nuo šios mokyklos tolyn“, – dabar juokiasi jis.
Vis dėlto vairuotojo pažymėjimą F. Ackermannas galiausiai gavo, tik to kaina – išskirtinė patirtis, kuri iki šiol linksmina apie tai išgirdusius ir priverčia nauju žvilgsniu pažvelgti į mūsų šalį.
Kol kas tik vokiškai parašyta knyga, kurios pavadinimas lietuviškai skambėtų „Lietuviškas vairuotojo pažymėjimas“, buvo pristatyta Knygų mugėje.
Suprato tik žodį „širdis“, bet tai netrukdė išlaikyti testą
„Noriu pasidalinti viena ištrauka. Ši dalis pavadinta „Labai blogai“. Šiandienos Lietuvos mokymosi kultūroje savo esminę viršūnę aš pasiekiau per pirmosios pagalbos kursus. Šį dalyką kuravo sportiškos išvaizdos kadetas-sanitaras. Jis visus tujino ir vis vertė mus pačius reanimuoti. Kursai truko visą savaitgalį, išmokau naudingų dalykų“, – dėstė autorius.
Pasak jo, keista, nes turimas pirmosios pagalbos pažymėjimas nebuvo pripažintas.
„Ačiū, Lietuva, ir ačiū, Europos Sąjunga. Užtat aš galiu džiaugtis tiesioginiu kankinimu. Apkūni moteriškė apie pusantros valandos demonstravo maždaug 75 „Power point“ skaidres, nuolat pati atsakinėjo į pačios užduodamus klausimus ir varė lietuviškai taip, kad aš nieko nesupratau. Tačiau tai – ne problema. Pabaigoje duodamas simbolinis testas, visus atsakymus galiu ramiai nusirašyti nuo savo suolo kaimynės. Ir visai nesvarbu, kad, išskyrus žodį „širdis“, tame teste nieko nesuprantu, nieko nesimokiau. Juk tai – tik simbolinis veiksmas. Galiausiai sužinau, kad už 2 valandų kursą turiu sumokėti 15 eurų. Ši kaina man pasirodo patraukli, mielai sumoku. Apskritai, kiekvienas žingsnis vairuotojo pažymėjimo link man reiškia palengvėjimą“, – knygoje pripažino F. Ackermannas.
Jo teigimu, klausimų kelianti buvo ir medicininio patikrinimo procedūra.
„Kiek apsileidusios išvaizdos vyriškis žiūri man į akis ir klausia: „Ar kada nors rimtai sirgote?“, „A vi alergijami nežalujites“. Kelių užtikrintų „Niet“ pakanka sveikatos pažymai gauti. Kaina – 20 eurų“, – pasakojo knygos autorius.
Papasakojo apie praktinę vairavimo pamoką
F. Ackermannas viešai pasidalijo ir kitu epizodu – kaip jam sekėsi praktinėje vairavimo pamokoje. Vairavimo instruktorius, tikino jis, mokykloje buvo tik vienas, o ir jis dar dirbo antrą darbą – policininko, tad iš pradžių kilo problemų suderinant laiką. Vėliau bėdos esą tik gilėjo.
„Sėdėdamas automobilyje Arnoldas raukosi. Jis veikiai nustato, kad aš vis dar painioju, kaip lietuviškai – kairė, o kaip – dešinė. Labai sunku. Bloga pradžia praktinei vairavimo pamokai. Bet iš pradžių tik vykstame į specialią mokymo aikštelę. Greitai suvokiu, kad kliūčių ruožas yra reikalingas mokinio dvasiniam kankinimui.
Arnoldas ant manęs nuolat rėkia: „Seni, kur tu grybauji?. Nu, nemiegok, vėžly, bl..“. Jo intonacija ir žodžių parinkimas mane visuomet prajuokina. „Su Jumis aš mokausi ne tik vairuoti, bet ir lietuvių kalbos“, – pasakau. Laimė, į ironiją Arnoldas reaguoja ramiai. Kitu atveju mes būtume turėję čia pat viską mesti. Tačiau staugimas bet kokiu atveju yra jo pedagoginės programos branduolys.
Po kiekvienos menkiausios klaidelės jis griebia vairą ir komentuoja: „Nu, važiuok, sukis, čia ne grybaut susirinkom“. Niekas su manimi taip aiškiai ir tiesiai Lietuvoje daugiau nekalba. Viskas pateikiama netiesiogiai, ypač – kritika. Ir pedagogiškai man, besimokančiam lietuviškai, naudingiausia tai, kad Arnoldas kiekvieną vairavimo pamoką kartojasi. Pavyzdžiui, „Nuolat iš po žemių auga grybai, k**vos ir bl**ės“.
Kiekvieną kartą Arnoldas man staugia į ausį: „Nu, nemiegok vėžly“. Į tai aš visiškai ramiai kartą atsakiau: „Aš šiąnakt miegojau ramiai, ačiū. Ir šiaip – čia tik antra mūsų pamoka. Atėjau mokytis, todėl nesileisiu nuolat Jūsų ujamas, kaip viskas blogai“. Bet kaip tik tai ir yra Arnoldo ritualas – kartoti, kad „Viskas yra labai blogai“. Arnoldas demonstratyviai atsilošia, purto galvą, jam „nebelaiko nervai“: „Labai blogai“. Aš kas kartą atsakau: „Nelabai blogai“, – dėstė knygos autorius.
Mokykla jau nebeveikia
Prajuokina ir kitas jo pasakojimas – vairuodamas F. Ackermannas kartą užgęsta sankryžoje.
„Dar prieš mums išvažiuojant į miestą suvokiau, kad lietuviai vairuotojai yra tarsi kosmonautų kapsulėse – jie nekreipia dėmesio į tai, kas vyksta ne tiesiai prieš juos.
Priešais – didelė gatvė. Dar pirmą kartą užgęsta variklis. Ką daro Arnoldas? Jis staugia: „Labai blogai“ ir nesuvirškinamu rusų ir lietuvių kalbų miksu ima klausti: „Nu, kur tu važiuoji? Kodėl išjungei prakeiktą variklį. Įsijunk iš pirmos į antrą, sankabą, bl**. Stabdyk“. Aš bandau kažkaip išsaugoti vidinę rimtį ir susitelkti į kelią. Po kelių šimtų metrų kiek į jį pasisuku ir sakau kiek drebančiu balsu: „Yra labai neblogai“. Arnoldas atsako: „Yra labai blogai“, – skaitė knygą jos autorius, prajuokindamas visus, surinkusius į kūrinio pristatymą.
Beje, šiuo metu aptariama vairavimo mokykla – jau nebeveikia, o jos vadovė esą atsidūrė įkalinimo įstaigoje.
Savo ruožtu F. Ackermannas pats galiausiai nusprendė egzaminą laikyti Alytuje, nepavykus, Mažeikiuose, tačiau laimę atnešė tik Utena.
Papasakojo, kas Lietuvoje nustebino
„Gyvenau čia ne vienas, su savo šeima, mano vaikai lankė lietuviškus darželius, mokyklas, norėjau suprasti, kokia aplinka juos supa. Be to, dirbau Europos humanitariniame universitete dėstytoju, man tai buvo svarbu, tačiau kartu siekiau ir šiek tiek ištrūkti iš baltarusiško burbulo, suprasti, kur mes esame. Maža to, Vokietijoje nedaug žinoma apie Lietuvą. Aišku, žinoma, kad tokia šalis yra, bet kokia jos sostinė – ar Vilnius, ar Ryga, jau problema“, – kodėl nusprendė parašyti tokią knygą, aiškino jos autorius.
Pradėjęs į viską žvelgti atidesniu žvilgsniu, jis pripažino išvydęs daug stebinančių dalykų. Tiesa, juokėsi, Vilniuje vis tiek gyventi – daug maloniau nei Varšuvoje.
„Kalbant apie nepatinkančius dalykus, aš iki šios dienos tikrai nesupratau Lietuvos. Pavyzdžiui, dėl Lukiškių aikštės. Kur čia problema? Kodėl nesuspėjote pastatyti iki šimtmečio? Kad bus šimtmetis, juk buvo aišku ir prieš 10 metų, buvo galima pasiruošti. Atsidarau DELFI, ten labai daug publikacijų apie Lukiškių aikštę, jau galiu skaityti lietuviškai, bet nesuprantu. Na, gal kaltos mano lietuvių kalbos žinios“, – šyptelėjo jis.
Įžvelgė bendrybę su lenkais
Tiesa, pranešėjas įžvelgė ir vieną bendrybę tarp lietuvių ir lenkų – mums esą šeima yra atskira nuo tautos ir valstybės.
„Yra valstybė, tauta, miestas, mokyklos, universitetas, policija... Formaliai viskas yra, bet lietuvių realybėje egzistuoja tik šeima, mažas, bet draugiškas, stiprus ir svarbus pasaulis, ir yra tauta ar valstybė. Tarp šių dviejų dalių – subjektyvi tuštuma“, – suprasti to negalėjo knygos autorius.
F. Ackermannas taip pat aiškino įžvelgiantis paradoksą – nemėgstame sovietinės santvarkos, tačiau mūsų švietimo įstaigos esą dar sovietinės ne tik pastatais.
Be to, lietuviai esą sunkiai linksta į kontaktus. Pavyzdžiui, kaimynai tarpusavyje nebendrauja, žmonės vieni su kitais nesisveikina.
„Problema yra, kad mokymo kultūra Lietuvoje – dar labai sovietinė. Ir šiandien turime tos nelaisvės“, – aiškino jis.