Kelių istorinių knygų autorius Gediminas Kulikauskas tikina iš pradžių tenorėjęs trumpai keliuose straipsniuose aprašyti tipišką lietuvio vasarą prieš šimtmetį.
„Ir iškart susidūriau su tomis pat dejonėmis ir žemdirbių nusiskundimais blogu oru: kruša, sausra, gaisrais, vabzdžiais ir t.t., kokius girdime beveik kiekvieną šių laikų vasarą.
Besigilinant, netrukus pasipylė kiti panašumai su šių dienų laikmečiu, kurie tiesiog badė akis. Lietuvių pardavėjų elgesys, požiūris į verslą, darbą, laimę, higieną, amatus, kontrabandą, emigraciją, net degtinę“, – tikino naują savo knygą „Lietuvio kodas“ Knygų mugėje pristatantis G. Kulikauskas. Knygoje sutalpinęs ir lietuvių ryšį su kontrabanda, svaigalais, požiūrį į kalbininkus ar kovą su Žaliojo tilto balvonais primenančią Kauno Soboro išsaugojimo istoriją, autorius atkreipė dėmesį, kad šiais laikais lietuvių savimonę gaubia nemažai mitų.
Jo teigimu, iki šiol įprasta manyti, kad kai kurios lietuviams prikaišiojamos ydos ar kitiems keistai atrodantys įpročiai įskiepyti sovietmečiu. Tačiau tyrinėjant XIX. vid. – XX. a. pr. spaudą ir kitą literatūrą paaiškėjo, kad labai daug lietuvių įpročių, papročių, o ir pačios gyvenimo būdo šaknys slypi kur kas giliau ir siekia net ne senelių, o prosenelių laikus.
„Ilgą laiką maniau, kad šių dienų lietuvis su jo trūkumais ir privalumais, tai yra toks sovietmečio radiacija pašvitintas ir sugadintas, nespėjęs sutvirtėti ir subręsti Smetonos laikų lietuvis.
Pavyzdžiui, požiūris į verslą, verslininkus, prekybininkus. Mes žinome, koks buvo sovietinės valdžios požiūris į to meto verslininkus „spekuliantus“, atrodytų, kad tokį požiūrį dalis visuomenės atsinešė iš ten. Pasirodo – ne. Požiūris, kad verslas, prekyba „visur paremta ant apgavimų“, taigi verslininkai – prekybininkai niekada nebus patys doriausi žmonės būdinga dar XIX a. pabaigos lietuviui. Ir tik labai pamažu ėmė blėsti tarpukariu. Šių dienų visuomenės apklausos rodo, kad į verslininkus žmonės žiūri panašiai“, – sakė G. Kulikauskas.
„Sako – kad mes keičiamės lėtai, nenoriai ir tik didžiausios būtinybės, kataklizmų prispirti. Esame nepaprastai kantrūs, užsispyrę žmonės, kietasprandžiai, kaip lietuvius apšaukė dar kryžiuočiai“, – pabrėžė G. Kulikauskas. Tad net didieji praėjusio šimtmečio sukrėtimai – du pasauliniai karai, nacių, sovietinė okupacijos, anot pašnekovo, net ir palikę savų ryškių žymių, nesugebėjo iš lietuvio kodo ištrinti prieš šimtmetį užkoduotų savybių.
Lietuvis mieste – retas svečias
Pavyzdžiui, daugiau, nei prieš 100 metų, dar carinės Rusijos valdomos Lietuvos vaizdas, bent jau iš pirmo žvilgsnio moderniam jaunuoliui atrodytų svetimas ir neatpažįstamas. Miestuose sutikti lietuviškai drąsiai kalbančius lietuvius tuomet būtų buvusi nelengva užduotis, mat, pavyzdžiui, 1909 m. net 90 proc. lietuvių gyveno kaime.
Kaip teigiama G. Kulikausko knygoje, 1897 surašymo duomenimis ne tik Vilniuje, bet ir Kaune lietuviai tesudarė menką gyventojų saujelę – atitinkamai 2 ir 6,6 proc.
„Ryga pretendavo į gausiausią lietuvių skaičiumi miestą – 1897 m. joje gyveno 6,4 tūkst. Lietuvių, o 1913 m. – jau beveik 35 tūkst. Pats lietuviškiausias miestas etnografinės Lietuvos ribose buvo Šiauliai, čia lietuviai sudarė net 27,7 proc. gyventojų“, – teigiama knygoje.
Dar daugiau, kaip pastebi autorius, tuometinėje spaudoje netrūko raginimų „žūtbūt nuo miestų apsaugoti jaunuomenę“, mat tvirtinta, kad mieste gyventi nesveika, neva įsikėlęs į miestą lietuvis arba mirs iš nuobodulio, arba nuo ligų, o miesto gyventojo darbas esą dar ir sekina psichiškai. Kai kurie to meto apžvalgininkai netgi baugino, kad „miestuose tauta pražus“.
„Net tarpukariu dar manyta, kad lietuvis iš principo negali gyventi dangoraižyje – daugiabutyje, jam būtinai reikia atskiro namelio su nedideliu sklypeliu daržui. Kad būtų galima rankas sunerti į žemelę. Prognozuota ir kad kokiais 1980-aisiais dauguma Lietuvos vis dar tebegyvens kaime“, – pabrėžė G. Kulikauskas, aiškindamas ir šiuolaikinių lietuvių potraukius, pavyzdžiui, turėti nuosavą, o ne nuomojamą būstą, jei tik įmanomą – darželį ar bent sodybą.
Niūrūs žemės ir miško mylėtojai
Tokie užsispyrėlių, keistis ne itin linkusių žmonių bruožai prieš šimtmetį buvo dar tvirtesni. XIX a. pab. Lietuvos gyventojus aprašęs rusų kraštotyrininkas Konstantinas Gukovskis pabrėžė, kad čia žmonės yra „niūrūs, įtarūs, uždarūs ir mėgsta bylinėtis“. Be to lietuviai buvo užkietėję individualistai, įsikibę į nuosavą žemę, kuri jiems tapo išgyvenimo garantu.
„Tokių išraiškų daug – nuo „daržo ant palangių“ ar „sodo balkone“ iki siekio trūks plyš bent savaitgalį išsiveržti iš miesto į gamtą. O idealiausia – turėti užmiesčio sodybą prie ežero, kur savaitgalį būtų galima šauniai padirbėti pjaunant žolę, tvarkant krūmynus, prižiūrint daržiuką-šiltnamiuką“, – sakė knygos autorius, pripažinęs, kad tokia mada pamažu ima blėsti.
Be žemės kitas meilės šaltinis buvo medžiai, dėl kurių kirtimo ir šiais laikais, regis neapsieinama be audringų skandalų.
„Plyni laukai, kad ir geros žemės, nevilioja žemaičio, nėra jam miško, nemato jis ir tokios branginamos praeities“, – romantišką, lietuvių literatūros klasikų kūryboje neretai sutinkamą vietinių prisirišimą prie miško 1906 m. aprašė etnografas Ignas Končius.
„Medžiai, miškeliai, miškas lietuviui buvo ne tik atgaiva, būdas pakeisti aplinka, prisidurti tai pavagiant vieną kitą rąstgalį (čia, beje, jau tuomet prasimušė požiūris, kad valdiško vogimas – ne vogimas, tikras vogimas, kai vagiama ir privataus asmens)., tai grybaujant uogaujant. Jei turėta nuosavo miško – tai buvo ir kaip indėlis banke, labai konkretus turtas, kurį gali panaudoti juodą valandą ar šiaip prisireikus.
Turi daug miško – tave visi gerbs, kunigas ateis paprašyti rąstų bažnyčios statybai ar remontui. Pats gaisrui ištikus jau neliksi plynam lauke. Reikia nepamiršti, kad didžioji to meto dalis Lietuvos buvo medinė, medis buvo ir kuras, ir statybinė medžiaga – neatsitiktinai daugumoje to meto nuotraukų visos apylinkės it nuplikę.
Todėl ta meilė miškui iš dalies buvo medžiaginė ir grynai materiali – nes baudžiavos laikotarpio liudijimai rodo, kad tuomet, kai valstietis dar negalėjo miško turėti, kai jis buvo pono arba niekieno – į girią žiūrėta gana abejingai.
Bet kone absoliučiai visi etnografai pastebi ypatingą mistišką lietuvių, ypač žemaičių, prieraišumą miškui ir žemei. Tai išliko ir miestuose, kai mūrų stojama (ir teisingai daroma) už kiekvieną parko medį“, – pabrėžė G. Kulikauskas.
Tiesa, jis pridūrė, kad dar XVIII-XIX a., baudžiavos laikais lietuviai miškui buvo itin abejingi. Per dar nepadalintą LDK 1793 m. keliavusio vokiečių mokytojo Frydricho Šulco teigimu, nuosavybės neturintys valstiečiai „nejaučia poreikio nei taupyti, nei krauti atsargų“.
Lietuvis baudžiauninkas esą „geriau sutinka būti mušamas, nei dirbti daugiau, nes žino po sunkaus darbo gausiantis dar sunkesnį“. Būtent baudžiava ir vėlyvas jos panaikinimas, anot G. Kulikausko, yra vienas svarbiausių tiek Lietuvos atsilikimo, tiek nacionalinį charakterį formavusių veiksnių. Pavyzdžiui, iki šiol išlikęs įsivaizdavimas, kad „jei ne sovietų okupacija, tai gyventume kaip skandinavai ar bent jau kaip suomiai“ turi mažiausiai vieną „bet“.
„Skandinavai „kaip skandinavai“ gyvena ne šiaip – jų jau ir starto padėtis buvo kita. Pavyzdžiui, suomių, lyg ir panašiausių į mus (irgi buvusių Rusijos imperijoje).
Juk jie dar būdami carų valdžioje taip ir nepažino baudžiavos, tvarkėsi savarankiškai, turėjo savo autonomiją, pinigus, ūkį, švietimą. Tad nors irgi neišvengė karo audrų, jas pasitiko kur kas tvirčiau“, – teigė G. Kulikauskas, priminęs, kad netgi kaimynams latviams buvo sudarytos geresnės galimybės, mat jie anksčiau atleisti nuo baudžiavos.
„Lietuvis žemę palikdavo vienam iš vaikų, kiti eidavo bernauti, norėdami prasimušti dažniausiai emigruodavo į Ameriką, o ten jau kas kaip – kiti ir nebegrįždavo.
Juos mokė „gyvenimo mokykla“. Latviai savo atžalas nuo mažumės varė prie mokslų ir amatų. Lietuviškoje spaudoje dejuota, kad latviukai eina į mokyklą, o vietoj jų galvijus gano samdyti lietuvių piemenukai“, – sakė knygos autorius, pabrėžęs, kad, pavyzdžiui, žydai, kurie Lietuvos miestuose ir miesteliuose neretai sudarydavo daugumą, dar labiau buvo linkę mokytis, ypač amatų.
„Yra geras žydų posūkis, kad neišmokinti savo vaiko jokio amato, tas pat kaip išmokinti šį vogti“, – sakė G. Kulikauskas, pabrėžęs, kad lietuvių požiūris į amatus ir ypač verslą prieš gerą šimtmetį buvo kardinaliai priešingas.
Nekentė amatų ir verslo
„Prieš 120 metų garbingu darbu lietuviškam kaime telaikytas „gaminamasis“ – t. y. darbas prie žemės ir miško. Amatas jau buvo per arti pinigų, kurie gadina žmogų.
Miestelių ir miestų amatininkais, net malūninkais daugiausia buvo kitataučiai: žydai, lenkai, rusai, vokiečiai, kas nori, tik ne lietuvis, o jei tokių atsirasdavo (dažniausiai siuvėjai ar batsiuviai) – jie laikyti gėda giminei.
Nes amatininkauti kaime galėjai, žinoma, bet tik tarp kitko, laisvalaikiu – sau pasiremontuoti ką kalvėje, kaimynams padėti. Ir atsiimti už tai grūdais ar kitais daiktais, paslaugomis. O jeigu tai tapdavo tavo nuolatiniu darbu, už kurį pradedi imti piniginį atlygį – viskas, jau susitepei pinigais.
Beje, juk pinigai iki šiol Lietuvoje yra savotiška tabu – įsidarbinant varžomasi paklausti tikslaus ir aiškaus algos dydžio, derėtis dėl jos, tai laikoma blogu tonu, akiplėšiškumu“, – prieš šimtmetį gyvenusių ir šiuolaikinių lietuvių panašumus vardijo autorius. Jo teigimu, dar didesnė nuodėmė, nei amatas, buvo prekyba, kitas verslas.
„Lietuviai kasžin iš kokios priežasties užsiimti prekyste skaitė didžia nuodėme“, – 1912 m. rašė knygnešys Kostas Stiklius. Esą prekyba nedera doriems katalikams, o prekeiviai buvo apgavikai. 1897 surašymo duomenimis Lietuvoje iš viso prekiavo 4,6 tūkst. asmenų, iš kurių lietuvių tebuvo 14. Dar apie 3 tūkst. dirbo samdiniais ir buvo paniekinamai vadinami „žydberniais“.
Anot G. Kulikausko, net ir vėliau, kai nenorėdami skursti, jaunieji lietuviai ėmėsi amatų ir verslauti, pradžia dažnai būdavo tragikomiškai nesėkminga. Nemokėdami vykdyti buhalterinės apskaitos arba paskaičiuoti kaštų, lietuviai dažnai prekiavo nuostolingai. Pavyzdžiui, 1900-ųjų vasarą užderėjus gausiam sodų derliui, „Rygos link nusidriekė vežimų vilkstinės“. Tačiau net ir kainoms kritus, lietuvių valstiečiai toliau atkakliai vežė tonas nesurūšiuotų obuolių.
Veltui vežėjams aiškinta, kad obuolių be tokio padalijimo į vasarinius, rudeninius ir žieminius negalima laikyti vienoje vietoje. Lietuvių valstiečiai, anot G. Kulikausko, net ir nusivylę nuostoliais, mąstė paprastai ir „negalėjo suprasti tokių terlionių, juk obuolys yra obuolys“.
O krautuvėse dirbę lietuvių prekeiviai garsėjo, kaip rūstūs, neturintys valios ir kantrybės, nesišypsantys, derėtis ar juo labiau skolinti nelinkę paniurėliai, kurie nemokėjo net reklamuotis.
Praktika, ypač nepriklausomoje Lietuvoje, dalį šių įpročių panaikino, bet ne visus.
Šiandien sklandančios legendos apie „godžius verslininkus“, kurie tik ir kelia kainas iki beprotybės, labai panašios į tą vaizdą prieš šimtą metų, kai vos įkūrę parduotuvę naujieji lietuvių verslininkai „siekė greit kuo daugiausiai uždirbti“, netaikydami jokių nuolaidų brangesnėms, kai pas, pavyzdžiui, žydų prekeivius, prekėms.
Hobitai, kurie pasirinko emigraciją
Tokie prasti verslumo įgūdžiai gali būti aiškinami ir XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių valstiečių skeptišku nusistatymu prieš keliones, todėl tautiečius G. Kulikauskas palygino su Johno R. R. Tolkieno personažais – hobitais. Tokie pat konservatyvūs namisėdos, labiau už viską mėgstantys kapstytis savo daržuose, o keliauja retas, ir tik iškilus būtinybei.
Vis dėlto, jei mažiesiems hobitams tokia būtinybe tapo nuotykiai, pareigos jausmas, tai lietuviams priežastys buvo žemiškesnės: skurdas ir, paradoksaliai, minėta panieka amatams.
Kai nauda iš žemės menksta, išlaikyti šeimą ar save lietuviui per sunku, atrodo, telieka vienas kelias – emigracija. Tad keista, jog iš savo kaimo kojos į gretimą miestą kelti ir keistis ar verslauti nenorintis paniurėlis lietuvis mieliau leisdavosi į tolimą kelionę.
Anot G. Kulikausko, pirmosios emigracijos bangos stebėtos XIX. Viduryje, o po prasto 1867-1868 derliaus Suvalkų gubernijoje, kasmet ėmė emigruoti po kelis tūkstančius lietuvių. Šis skaičius vis augo: 1908-1912 m. emigrantų srautai jau siekė po maždaug 16,5 tūkst. išvykstančiųjų kasmet.
Būtent Martynas Yčas, Kauno gubernijos atstovas Rusijos Valstybės Dūmoje 1913 m. gegužę savo kalboje įspėjo apie masinę lietuvių emigraciją. Tais metais iš Lietuvos emigravo 24647 žmonės, o tai, anot G. Kulikausko, spaudoje vadinta dideliu smūgiu kraštui. Populiariausia kryptis buvo svajonių šalis – JAV.
Manoma, kad vien 1899-1914 m. į JAV iškeliavo per 252 tūst. lietuvių, o iš viso emigrantų skaičius siekė apie 400 tūkst. Kaip ir 2017-siais, kai Lietuva vis dar stebina Europą neslopstančiais emigracijos mastais, taip ir daugiau, nei prieš šimtmetį, lietuviai išsiskyrė iš kitų.
Teigiama, kad lietuviai buvo aktyviausi emigrantai iš visų Rusijos imperijos tautų: tesudarydami vos 1,3 proc. imperijos gyventojų, lietuviai sudarė net 10 proc. emigravusiųjų.
Kaip ir šiais laikais, taip ir anuomet žiniasklaidoje liejosi graudžios emigrantų istorijos. Kaip pastebi G. Kulikauskas, jei šiais laikais emigracijos temos žiniasklaidoje neretai iliustruojamos pigių avialinijų lėktuvais šalį paliekančių tautiečių vaizdais, tai anuomet emigracijos simboliu galėjo tapti geležinkelių stotys.
„Liūdnas reginys dabar važiuojant tuo gelžkeliu. Ant kiekvienos stoties būrys žmonių – senų moterų ir vyrų, jaunų vaikinų ir merginų. Visi nuliūdę. Sustojo traukinys – jau būrys pradeda judėti. Skambutis – ima sveikintis, bučiuotis, verkti“, – 1910 m. rašė „Lietuvos ūkininkas“.
Tokią svajonę – emigraciją į JAV turėjo daugelis, o greitai Lietuvoje ėmė stigti jaunų, darbingo amžiau vyrų. Kaip ir šiandien, dėl emigracijos mėginta ieškoti kaltųjų. Prieš šitmetį kaltininkais neretai įvardyti socialistai, kurie tik kvailino jaunus žmones ir juos išnaudojo. Tačiau apie „tautos bėgimą“ anuomet rašiusi žiniasklaida emigracijoje sugebėjo įžvelgti ir teigiamų veiksnių.
Istorija vėl kartojasi?
„Lietuviai, o pirmiausia – jaunuoliai masiškai emigravo, nes jautėsi įvaryti į kampą: bernauti jau retas benorėjo, amatininkavimo kratėsi dėl aplinkinių požiūrio, juolab – miestai ir verslai – pilni svetimtaučių, dažniausiai kur kas gabesnių amatininkų, su kuriais nepasivaržysi.
Emigracija atlaisvindavo tuos stereotipų varžtus – žmonės pamatydavo, kad prekiauti, amatininkauti puikiausiai gali ir krikščionys katalikai. Ir kad tai gal geriau, nei lįsti į anglių šachtas, iš kurių kažin ar beišeisi.
Būta ir kitų teigiamų pasekmių: kaime rimtai pristigus darbo rankų, gaspadoriai nori – nenori turėjo mechanizuotis, tad pradėta pirkti metalinius plūgus, spyruoklines akėčias, kuliamąsias“, – emigracijos naudą vardijo G. Kulikauskas.
Jis pastebėjo, kad iš dalies gerai emigracijos banga baigėsi dėl išorinių aplinkybių, pavyzdžiui, Pirmojo pasaulinio karo, kurio metu sudegė abi – Vokietijos ir Rusijos imperijos, o lietuviai sugebėjo pasinaudoti palankiai iškritusiais kauliukais (ne visiems tai pavyko) ir atkurti valstybę.
Autorius pažymėjo, kad jei ne XX a. sukrėtimai, lietuviai išties turėjo galimybę sparčiau vystytis, o gyventojų skaičius jau 2000 m. galėjo siekti ir 4,5 mln. gyventojų. Toks daugiatautis kraštas esą būtų gyvybingas, konkurencingas, dinamiškai besivystantis ir lengviau amortizuojantis išorines grėsmes. Be to, galbūt būtų sulaukta reemigracijos bangos ir jos privalumų.
„Įtakos taip pat galėtų turėti koks nors „kraujo perpylimas“. Jei dėl kokių nors priežasčių į Lietuvą būtų plūstelėję Amerikos, Pietų Afrikos ir kt. kraštų lietuviai. Kaip žydai į Izraelį. Aš labai norėčiau pamatyti tokios „alternatyvios Lietuvos“ na, kad ir krepšinio lygos finalą, kuriame grumtųsi koks Vilniaus „Makabis“ prieš Kauno „Žalgirį“, – sakė G. Kulikauskas.
„Šiandien mūsų rankose ir miestai, ir verslas, tačiau emigracijos mastai pralenkia šimtmečio senumo. Aš pesimistas ir nemanau, kad mes kaip tas Miunhauzenas, sugebėsim patys save už plaukų išsitempti iš pelkės – tam jau turėjom daug metų.
Laimė ar nelaimė, bet panašu, kad pasaulis irgi ant rimtų pasikeitimų slenksčio (nebūtinai tokių kaip praėjusio amžiaus pradžioje). Galbūt, pradėjus judėti tektoninėms plokštėms, vėl sugebėsime jais pasinaudoti, o gal teliksime gražios gamtos šalimi“, – pridūrė jis.