Tačiau, pasak ministro, nerimo kelia tai, kad, esant kaip niekad aštriems iššūkiams, pasaulyje trūksta veiksmingos lyderystės bei efektyvaus tarptautinių organizacijų vaidmens.
– Vasario 16–18 dienomis vykstančiai Miuncheno saugumo konferencijai parengta niūri ataskaita: esą JAV tarptautinis vaidmuo menksta, įspėjama, jog pasaulis atsidūrė ant krizės slenksčio. Ar tikrai viskas taip blogai?
– Tai galima įvardyti kitais žodžiais. Ne tai, kad JAV tarptautinis vaidmuo menksta, bet kai kuriais klausimais JAV priėmė visiškai kitokią poziciją, nei ji buvo prieš tai. Pavyzdžiui, klimato kaitos klausimais. Visiems tai – didelis rūpestis, nes be JAV iš esmės išspręsti klimato kaitos problemas yra beveik neįmanoma. Tiesa, JAV yra sušvelninusi savo poziciją ir pasakiusi, kad pasitraukia iš Paryžiaus klimato sutarties, tačiau ne iš proceso.
Kitas pavyzdys – laisvoji prekyba. JAV visuomet buvo variklis ir, drįsiu prognozuoti, ateityje juo bus, tačiau šiuo metu JAV nusistatymas laisvosios prekybos atžvilgiu neramina.
Kalbant apie konfliktų zonas, galima norėti, tikėtis aktyvesnio JAV vaidmens jose. Dabar ypač daug diskutuojama apie Artimųjų Rytų problemą, kuri be JAV – sunkiai sprendžiama, nes tai yra pasaulio galybė visomis prasmėmis. Visi tie pavyzdžiai, kurių yra ir daugiau, rodo, kad problema egzistuoja.
– Ar problema kažkuo išskirtinė, didesnė nei bet kada anksčiau?
– Kiekvienais metais atsiranda iššūkių, tačiau šiuo metu jie yra itin aštrūs. Terorizmas įgavo ypač dramatišką reikšmę. Migracijos krizė nuslopo, tačiau niekur nedingo. Problemos neslopsta krizių regionuose. Tai reikalauja ne tik susitelkimo, bet ir veiksmingos lyderystės. Tačiau charizmatiškų, galinčių prisiimti atsakomybę, sutelkti ir vesti paskui save lyderių yra labai mažai. Galvoje tarsi ir iškyla Angelos Merkel figūra, tačiau ji irgi išgyveną sunkų laikotarpį, nors tos lyderystės iš jos visi tikisi. Daugiau tokio kalibro lyderių yra mažai, jei jų išvis yra.
Šiuo metu išgyvename laikotarpį, kada žmonija turi suprasti, jog komforto zona, jei ji buvo, pasibaigė. Visi iššūkiai, apie kuriuos kalbėjome, yra globalūs. Taigi, visi turime apie tai susimąstyti, ir tai yra proga susimąstyti, kiek efektyvios yra tarptautinės organizacijos.
Yra daugybė šalių, kurios sakraline laiko Jungtinių Tautų viršenybę tarptautinės teisės požiūriu. Tai yra savaime suprantama, kadangi tai vienintelė pripažinta tarptautinė institucija, turinti galią įvesti sankcijas, taikdarius ir tie sprendimai yra privalomi. Tačiau matome, kaip yra kompromituojamas šis institucijos vaidmuo, kada viena iš penkių didžiųjų šalių, Saugumo Tarybos narė, turinti būti pasaulio taikos architektūros sargyboje, pati užsiima agresija. Kalbu ne tik apie Krymą, kuris yra aneksuotas, visi tai puikiai žino, padūsauja ir sako, kad tai – labai blogai. Vis primename, kad tai vyksta nebe pirmą kartą – 2008-aisiais okupuota 20 proc. Gruzijos. Kur mes tada buvome su savo principinėmis pozicijomis?
– Tačiau kiek reikšmingai skiriasi reakcijos tuomet ir dabar?
– Akių atsivėrimas, man atrodo, yra prasidėjęs. Jei lyginčiau mūsų diskusijas tomis temomis ES Ministrų taryboje, anksčiau atsipalaidavimo buvo daugiau. Dabar atsirado daugiau patirties, supratimo, kad pažeidžiamos ne tik Rytų Europos šalys, tokios kaip Gruzija, Ukraina (penkios iš šešių Rytų partnerystės šalių turi aktyvius arba užšaldytus konfliktus). Tačiau mes turime įvertinti, kiek esame efektyvūs ir kiek mūsų politika yra proaktyvi.
Komfortas visada yra didesnis, kai stebi iš šalies, vertini, kritikuoji. Labai geras pavyzdys yra Ukraina. Jie dar nesubrendę, šalyje stipriai įsišaknijusi korupcija, išbujojusi biurokratija, vis dar stipri oligarchų įtaka. Tai pasakyti yra labai lengva, tačiau ten vyksta karas, reformas daryti nėra lengva, nors per ketverius metus jie padarė daugiau nei per ketvirtį amžiaus. Tada užduodi sau klausimą, ar tikrai esi teisus tik stebėdamas ir šiek tiek nedrąsiai prisidėdamas prie pokyčių.
Pamenu ir diskusijas mūsų pirmininkavimo ES Tarybai metu, kai kalbėjome apie propagandos žalą, protų išplovimo efektą. Kartais būdavo labai sunku susikalbėti, ypač su kolegomis iš Vakarų, nes jie sakė, kad tai – žodžio laisvė. Mes jiems kantriai aiškinome, kad laisvės meluoti nėra. Tačiau dabar kalba pasikeitė, nes ne tik Rytų, bet ir Vakarų šalys patyrė, kas tai yra. Diskusijos dabar vyksta ne tokios, kaip prieš 10 metų, – visi bando blaiviai žiūrėti į situaciją. Tačiau [Rusijos] propagandai vis dar yra skiriami milijardai dolerių, tuo metu Europoje sukurto „East Stratcom“ biudžetas – milijonas. Gerai, kad ne nulis, bet padarytos ir daromos žalos tai nekompensuoja.
– Pats paminėjote, kad Vakarai pamažu ima suprasti Rusijos grėsmę. Kaip tuomet suprasti tai, kad Miuncheno konferencijos ataskaitoje pabrėžiama, jog Europa turi labiau rūpintis savo saugumu, didinti valstybių gynybos biudžetus, bet kažkodėl nurodoma, kad ta būtinybė atsirado ne dėl agresyvios Rusijos politikos, o dėl kažkuo nebetinkamos JAV politikos?
– Pirmiausia, teisūs yra tie, kurie sako, kad Europa per mažai skiria gynybai ir saugumui. Labai svarbu didinti gynybos biudžetus. Tačiau svarbu ir tai, kad nedubliuotume NATO. Nusikalstamai elgtumėmės, jei ribotą biudžetą dar kažkur dubliuotume arba mėgintume konkuruoti.
JAV prezidentu išrinkus Donaldą Trumpą, buvo balsų, kad Amerika pasitrauks ir reikia kurti savo gynybos sąjungą. Tuomet mes raginome palaukti, dabar visi matome, kad niekas niekur nepasitraukė. Tiesą sakant, atsirado netgi daugiau JAV dalyvavimo, pavyzdžiui, mūsų regione. Ne tik NATO dislokavo tarptautines pajėgas, bet ir JAV. Jos dar labiau padidintos buvo pratybų „Zapad“ metu.
JAV niekur nepasitraukė ir JAV saugumo komanda yra labai stipri. Turėjome ir turėsime su ja dar ne vieną susitikimą, ryšiai su jais yra nepaprastai puikūs. Taigi, turime ne įtarinėti, ko jie nepadarė, o padaryti tai, ką turime padaryti patys, o tuos, kurie per anksti gesina šviesą, reikia įspėti, kad neturėtume dubliuoti NATO.
– Pastaruosius ketvertą metų Rusijos agresijos tema neatsiejama nuo situacijos Ukrainoje. Ar darome pakankamai, kad padėtume šiai šaliai?
– Neseniai Lietuva parodė iniciatyvą pasiūlyti naują Europos planą Ukrainai. Tai reikštų ne tiek papildomus finansinius srautus, kurių jie ir taip nesugeba įsisavinti, tačiau jų sureguliavimą. Raginsime, kad prie pagalbos Ukrainai prisidėtų Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, Europos investicijų bankas savo mechanizmais. Ukrainos valdžios sluoksniai, verslo struktūros turi būti motyvuotos ir suprasti, kad gaus kažkokią papildomą paramą tik tuomet, jei vykdys reformas, vystys įsisavinimo pajėgumus, didins projektų valdymo efektyvumą.
Ukrainos situacija yra kaip lakmuso popierėlis. Ne tiek apie Ukrainą, kiek apie mus pačius – ar mes gebame į krizę, kuri vyksta Europos viduryje XXI amžiuje su visais agresijos elementais, adekvačiai reaguoti? Jei ne, tai ko tuomet vertos mūsų organizacijos ir vertybės, kurias deklaruojame?
– Jei išliks status quo, kaip manote, ar Ukraina, kurios gyventojai nusivylė po Maidano išrinkta valdžia, per artimiausius keletą metų negrįš į Rusijos įtakos zoną arba „pilkąją zoną“, kur orientacija į Vakarus būtų gerokai nublankusi?
– Ne tik Ukraina. Moldovoje artėja rinkimai, prezidentas yra visiškai prorusiškas, vyriausybė deklaruoja, kad yra europietiška, tačiau egzistuoja didžiulė oligarchų įtaka. Kaip tą zoną pavadinti? Pilkąja? Sunku pasakyti.
Tokia buvo kova Armėnijoje. Mūsų pirmininkavimo ES Tarybai metu ji padarė 180 laipsnių posūkį – nors buvo pasirengusi pasirašyti asociacijos su ES susitarimą, staiga nutarė eiti į Eurazijos Sąjungą, be jokių revoliucijų.
Tai vyksta visuomet. Bus bandymų patraukti ir Gruziją, stabdyti jos integracinį procesą. Todėl visiškai akivaizdu, kad vien stebint situaciją, niekas nepasikeis.
– Minint valstybės atkūrimo šimtmetį sunku apsiriboti tarptautinių įvykių vertinimu. Tad kaip toje tarptautinėje erdvėje atrodo šimtmetį švenčianti Lietuva? Kiek mūsų valstybė subrendo? Ar atsikratėme kompleksų, jei tokių turėjome, kad esame maža, tarptautinės galios pernelyg neturinti valstybė?
– Šimtmetis buvo dramatiškas tuo, kad Lietuva buvo mėtoma iš vieno agresoriaus glėbio į kitą. Visą laiką buvome blaškomi skersvėjų.
Tačiau 2004-ieji buvo lemtingi. Tiesa, integracija į ES ir NATO nebuvo duotybė, net jei kam taip ir atrodo. Galėjo būti ir visai kitaip. Dabar, suprasdami savo vietą ir galimybes, galime prisidėti prie teisingų sprendimų. Įrodėme, kad galime efektyviai pirmininkauti ES Tarybai, puikia pasirodėme būdami nenuolatiniais Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nariais. Tai atsako į klausimą, ar jaučiamės nepilnaverčiai, ar galime rasti nišą, kurioje galime sukurti kokybę.
Kartais sakoma, kad ne laiku gyvename, tačiau dabar yra geriausias laikas mums kažką sukurti, save realizuoti, tik reikia mažiau saviplakos ir daugiau optimizmo. Mes esame daug pasiekę ir galime dar daugiau.
– Kokios išlieka didžiausios problemos tolesniame mūsų šalies brandos kelyje?
– Mums labai svarbu suvaldyti emigraciją. Emociškai, psichologiškai labai sunku, kuomet žmonės išvyksta, kiekvienoje šeimoje atsiranda bent vienas išvykęs žmogus. Todėl labai svarbu, kad surengtume ir laimėtume referendumą dėl dvigubos pilietybės. Mūsų yra ne trys milijonai, pasaulyje mūsų yra gal keturi milijonai ar daugiau, ir kiekvieno tų žmonių reikia Lietuvai.
Problemų galima vardinti ir daugiau – saugumas, ekonomika, socialinė gerovė. Tačiau tai kinta. Mums įstojus į ES pragyvenimo lygis siekė 52 proc. ES vidurkio, pernai jis siekė 74 proc., bet ateis laikas, kai susilyginsime su visais, o tada bendromis jėgomis galėsime padaryti daugiau gero.
